Krikščionių denominacijos: reikšmė, rūšys ir istorija

Sužinokite krikščionių denominacijų reikšmę, pagrindines rūšis ir istoriją — kaip atsirado skirtumai, svarbiausios grupės ir jų doktrinos.

Žodžiu denominacija vadinama didelė krikščionių grupė visame pasaulyje, kuri turi tą patį pavadinimą, tą pačią organizaciją ir tuos pačius (arba labai panašius) įsitikinimus. Krikščionybė skirstoma į dešimt pagrindinių grupių. Visos šios grupės išsišakojo skirtingu metu iš ankstyvosios krikščionybės, kurią įkūrė Jėzaus sekėjai. Paprastai skilimas įvyko dėl to, kad jos negalėjo susitarti dėl tam tikrų tikėjimų ar praktikos. Tuomet grupės suskilo į mažesnes grupes. Kiekviena grupė, turinti savo atskirą pavadinimą, yra "denominacija". Žodis "denominacija" reiškia "turintis pavadinimą".

Kas yra denominacija ir iš ko kyla skirtumai

Denominacija – tai plačiau organizuota krikščionių bendruomenė, kuri turi savo doktriną, liturgiją, organizacijos valdymą ir dažnai atskirą istoriją ar kultūrinį kontekstą. Skirtumai tarp denominacijų dažniausiai kyla iš:

• teologinių klausimų (pvz., sakramentų prigimtis, išganymo doktrina, autoritetas);
• liturgijos ir pamaldų formos (ritualai, kalba, muzika);
• bažnytinės valdžios modelio (episkopalinė, prezbiterinė, kongregacinė);
• istorinių ir politinių aplinkybių, kurios paskatino atskilimą ar atgimimus.

Pagrindinės krikščionių grupės (dažniausiai minima dešimt)

Nors sąrašai gali skirtis priklausomai nuo klasifikacijos, dažnai minimos tokios pagrindinės grupės:

• Romos katalikų bažnyčia – centrinė institucija su popiežiumi kaip dvasiniu vadovu;
• Rytų ortodoksų bažnyčios – autokefalinės bažnyčios su archiepiskopais ir patriarchatais;
• Orientalinių ortodoksų bažnyčios (pvz., koptai, armėnai) – turinčios kitokį Chalcedono sprendimų supratimą;
• Rytų Bažnyčios (Church of the East) – istoriškai išplitusios į Persiją ir Aziją;
• Anglikonų bendruomenė – mišri tradicija tarp katalikybės ir reformacijos;
• Luteronai – kilę iš Martyno Liuterio reformacijos;
• Reformatų/kalvinistų tradicija – susijusi su J. Kalvinu ir kitiems reformacijos srovėms;
• Anabaptistų ir baptistų tradicijos – pabrėžia tikinčiojo krikštą ir bažnyčios autonomiją;
• Metodistai ir Svetingumo judėjimai – kilę iš 18 a. atgimimų;
• Pentekostalai ir charizmatiniai judėjimai – pabrėžia Dvasios dovanas ir atgimimus.

Trumpa istorijos apžvalga

Denominacijų raidą galima apibendrinti keliomis svarbiomis stadijomis:

• ankstyvoji bažnyčia ir Bažnyčios tarybos (IV–V a.) – formavosi dogmos ir kredų pagrindai;
• Didžioji schizma (1054 m.) – Rytų ir Vakarų bažnyčių atsiskyrimas;
• Reformacija (XVI a.) – Martyno Liuterio, J. Kalvino ir kitų mokymai lėmė naujų denominacijų susikūrimą;
• Atgimimai ir XIX–XX a. judėjimai – metodizmas, baptizmas, adventizmas, pentekostalizmas ir kt.;
• XX a. ekumeninis judėjimas – tarpdenominacinis dialogas ir bendradarbiavimas (pvz., Pasaulio Bažnyčių Taryba, pastovios ekumeninės sutartys).

Skirtumai praktikoje ir doktrinoje

Konkrečiai denominacijos skiriasi šiais klausimais:

• Autoritetas: ar pagrindinis autoritetas yra Šventasis Raštas, bažnytinė tradicija ar popiežiaus magisteriumas;
• Sakramentai: kiek sakramentų pripažįstama ir koks jų teologinis pobūdis (pvz., Komunijos samprata skiriasi nuo transsubstanciacijos iki simbolinės prisiminimo);
• Krikštas: kūdikių krikštas ar tikinčiojo krikštas;
• Bažnyčios valdymas: vyskupai ir hierarchija arba vietos parapijos autonomija;
• Pamaldų stilius: liturgiškos, formuotos apeigos arba laisvos, šiuolaikiškos pamaldos.

Denominacijų evoliucija ir šiandieninis vaidmuo

Šiandien daug denominacijų bendradarbiauja socialiniuose, humanitariniuose ir ekumeniniuose projektuose, nors teologiniai skirtumai išlieka. Kai kurios denominacijos susijungia arba kuriasi naujos — ypač nepriklausomos ir karizmatinės bendruomenės. Ekumeninis dialogas siekia supratimo ir bendradarbiavimo, o vietos kontekstai (kultūra, politika, migracija) ir toliau formuoja denominacijų identitetus.

Apibendrinimas

Denominacijos reiškia pavadintas, organizuotas krikščionių grupes, kurios skiriasi doktrina, liturgija ir valdymu. Istoriškai jos susiformavo dėl teologinių, kultūrinių ir politinių priežasčių — nuo ankstyvosios bažnyčios tarybų iki reformacijos ir modernių atgimimų. Nors skirtumai yra reikšmingi, daugelis denominacijų šiandien ieško bendrų veiklos sričių ir dialogo galimybių.

Pavadinimai

Pasaulinė krikščionybė skirstoma į dešimt pagrindinių Bažnyčių grupių:

• Romos katalikų
• Rytų ortodoksai
• Rytų ortodoksai (miafizitai)
• Rytų Bažnyčia (nestorijonų)
• Anglikonų
• Liuteronų
• Reformuota
• Anabaptistai
• Evangelikų
• Netrinitarinis

Kiekvienas iš šių dešimties turi svarbių padalinių. Yra ir kitų (mažesnių) grupių, kurios čia nepaminėtos.

Evangeliškosios ir netrinitarinės krikščionybės šakos yra daug labiau susiskaldžiusios nei kitos. Kiekviena atskira evangelikų bažnyčia dažnai vadinama "denominacija". Romos katalikų bažnyčia žvelgia į vieną žemiškąjį vadovą - popiežių - ir turi panašius įsitikinimus visame pasaulyje, o kelios protestantų denominacijos žvelgia ne į vieną vadovą ir kartais jų įsitikinimai labai skiriasi vieni nuo kitų.

Daugelis krikščioniškų konfesijų laiko save pasaulinės Bažnyčios, kuriai priklauso ir kitos konfesijos, dalimi. Kai kurios denominacijos, pavyzdžiui, Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčios bei kai kurios protestantų bažnyčios, tiki, kad jos yra vienintelė tikroji krikščionių bažnyčia.

Kai kurios denominacijos turi įsitikinimus, kuriems labai griežtai nepritaria beveik visos kitos denominacijos. Kitos bažnyčios šiuos įsitikinimus vadina erezija.

Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo judėjimų, kuriuos ankstyvoji Bažnyčia laikė erezijomis ir kurie šiandien neegzistuoja ir paprastai nėra vadinami denominacijomis. Kaip pavyzdžius galima paminėti gnostikus (tikėjusius ezoteriniu dualizmu), ebionitus (garbinusius Kristaus kraujo giminaičius) ir arijonus. Tačiau šiandien krikščionybėje didžiausi susiskaldymai vyksta tarp Rytų ortodoksijos, Romos katalikybės ir įvairių denominacijų, susiformavusių per protestantiškąją reformaciją ir po jos. Protestantizme ir ortodoksijoje taip pat egzistuoja įvairaus laipsnio vienybė ir susiskaldymas.

Lyginti denominacijas reikia atsargiai. Pavyzdžiui, kai kurios bažnyčios yra didesnės bažnytinės organizacijos arba vyskupijos dalis, o kitose grupėse kiekviena bendruomenė yra savarankiška organizacija. Šį klausimą dar labiau komplikuoja tai, kad egzistuoja bendrų paveldą turinčių bendruomenių grupės, kurios oficialiai nėra konfesinės ir neturi centralizuotos valdžios ar įrašų, bet kurias nepritariantys asmenys identifikuoja kaip denominacijas. Todėl tokių bažnyčių tyrimas denominacijų požiūriu yra sudėtingesnis.

Skaitmeniniai palyginimai taip pat yra problemiški. Kai kurios grupės skaičiuoja narius pagal suaugusius tikinčiuosius ir pakrikštytus tikinčiųjų vaikus, o kitos skaičiuoja tik suaugusius pakrikštytus tikinčiuosius. Kitos gali skaičiuoti narystę pagal tuos suaugusius tikinčiuosius, kurie oficialiai prisijungė prie bendruomenės. Be to, tam tikros grupės šalininkai ar priešininkai gali turėti politinių motyvų išpūsti arba iškraipyti narystės skaičių, pasitelkdami propagandą ar atvirą apgaulę.

Pagrindinės protestantizmo šakos ir judėjimai


Pagrindiniai krikščionybės susiskaldymai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra krikščionių denominacija?

K: Į kiek pagrindinių grupių skirstoma krikščionybė?

K: Kodėl krikščionybėje įvyko skilimai?

K: Kaip krikščionybėje vadinamos mažesnės grupės?

K: Ką reiškia žodis "denominacija"?

K: Kas įkūrė ankstyvąją krikščionybę?

K: Ką bendro turi krikščionybės denominacijos?

Paieška pagal raidę