Erezija – apibrėžimas, istorija ir religinis kontekstas

Erezija - tai įvairių religinių grupių vartojamas žodis, apibūdinantis žmogų, kurio idėjos skiriasi nuo religijos ar įstatymo mokymų. Toks asmuo vadinamas eretiku.

Terminas yra kilęs iš graikų žodžio haíresis (įvairiomis reikšmėmis: pasirinkimas, srovė, sektos susikūrimas) ir tradiciškai reiškė mokymą arba praktiką, kurią oficiali institucija laiko klaidinga ar pavojinga bendruomenei. Skirtumas tarp „erezijos“ ir paprasto doktrinos skirtumo yra institucinis: erezija paprastai suprantama kaip nukrypimas nuo priimto, autoritetingo tikėjimo ir dažnai susijusi su formaliu apkaltinimu bei sankcijomis.

Viduramžiais nebuvo neįprasta ką nors apkaltinti erezija. Jei kaltinimus pavykdavo įrodyti, kaltininkas pereidavo ritualą. Kadangi buvo galima naudoti kankinimus, kaltinimai dažnai būdavo įrodomi. Ritualas buvo atliekamas siekiant išgelbėti nuteisto nusikaltėlio sielą. Jo metu buvo deginamas pririštas prie stulpo.

Istoriškai svarbu pažymėti, kad viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų „erekcijų“ persekiojimas vyko skirtingais būdais ir skirtingų institucijų (bažnytinių ir pasaulinių) iniciatyva. Inkvizicijos (pavyzdžiui, XIII–XV a. Vidurio Europos inkvizicijos ar vėlesnė Ispanijos ir Romos inkvizicija) tikslas oficialiai buvo naikinti eretiškas doktrinas ir atkirsti jas nuo plačiosios visuomenės; praktikose kartais naudoti kankinimai ir mirties bausmės, tačiau privalu atskirti bažnytinį teismo procesą nuo pasaulinių valdžių vykdomų bausmių (pvz., deginimo faktinis vykdymas dažnai buvo valstybės, o ne vien tik bažnyčios rankose). Visuomenės ir teologų požiūriai į tokias priemones buvo ir yra prieštaringi.

XXI amžiuje su atkritusiais (asmenimis, viešai atsisakančiais anksčiau priimto tikėjimo) kai kuriose valstybėse, kur teisė griežtai grindžiama religiniu teisynu, gali būti taikomos labai griežtos bausmės, įskaitant laisvės atėmimą ar, retai, mirties bausmę. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos ir dauguma valstybių laiko prievartinį ar griežtą religijos laisvės ribojimą pažeidimu; daugelyje pasaulio vietų diskusijos apie laisvę keistis tikėjimu ar jos apribojimus yra aktyvios ir politiškai jautrios.

Pats Jėzus Kristus to meto žydų vadovų buvo laikomas eretiku - žr. Evangeliją pagal Matą 26:57-67.

Evangelijų pasakojimuose kai kurie Jėzaus kritikai – religiniai ir teisminiai autoritetai – jį kaltino šventvagyste ar mokymu, kuris nebeatitinka jų tradicijų. Tai rodo, kad kaltinimas „erezija“ ar „neteisingumu“ turi ilgą istoriją ir gali būti panaudojamas politinėms, teologinėms ir socialinėms kovoms spręsti.

Romos Katalikų Bažnyčia ankstyvaisiais laikais turėjo didelių problemų su eretiškomis christologinėmis doktrinomis, tokiomis kaip monofizitizmas ir arijonizmas. Protestantizme Bažnyčia įžvelgia keletą erezijų:

• Protestantai teigia, kad tik Šventasis Raštas Biblija) yra aukščiausias autoritetas tikėjimui (sola scriptura); Katalikų Bažnyčia pripažįsta tiek Šventąjį Raštą, tiek apreiškimo interpretacijos tradiciją.
• Protestantai pabrėžia išganymą tik per tikėjimą (sola fide); Katalikų tradicija mokė, kad išganymas apima ir Dievo malonę, ir krikščioniškų darbų bei sakramentų reikšmę santykyje su tikėjimu.
• Kai kurios protestantų srovės pabrėžia „visuotinio kunigystės“ idėją, teigiančią, kad kunigu gali būti bet kas, jei asmuo yra pakrikštytas; katalikų ir stačiatikių bažnyčiose kunigystė yra įšventinimų ir hierarchijos dalis.
• Protestantai daugeliu atvejų nepriima tradicinės Mišių (liturgijos) sampratos kaip vietos, kur vyktų transsubstanciacija (tiesioginė duonos ir vyno virsmas Kristaus Kūnu ir Krauju pagal klasikinę katalikų doktriną).
• Kai kurios katalikų praktikos ir teologinės nuostatos protestantams gali atrodyti prieštaringos jų supratimui apie Šventraštį ir tikėjimą, todėl protestantų akyse jos kartais vadinamos „erezijomis“; tuo pat metu tarp katalikų ir protestantų yra ir daug bendrų tikėjimo taškų.

Vertintina pabrėžti, kad protestantizmo viduje yra labai didelė įvairovė: skirtingos denominacijos ir bendruomenės skirtingai aiškina klasikines doktrinas, todėl darbas su „erezijos“ etikete nėra vienareikšmis.

Dėl protestantų reformacijos Romos Katalikų Bažnyčioje buvo įsteigta Tikėjimo mokslo kongregacija, kuri saugo Bažnyčią nuo erezijų. Ji yra paskutinė instancija, sprendžianti, kas yra erezija ir kaip su ja elgtis.

Ši institucija (šiandien žinoma kaip Tikėjimo mokymo kongregacija, angl. Congregation for the Doctrine of the Faith) turi ilgą istoriją: jos ištakos siejamos su Romos inkvizicija ir XVI a. pastangomis sureguliuoti bažnytinį mokymą. Jos funkcija – aiškinti doktriną, tirti ginčytinus atvejus ir teikti rekomendacijas popiežiui bei kitoms Bažnyčios institucijoms.

Šiuolaikiniame pasaulyje požiūris į ereziją smarkiai pasikeitė: daugelyje šalių galioja religijos laisvės principai ir teisės, kurie saugo teisę turėti ir keisti tikėjimą. Religinių bendruomenių viduje diskusijos apie doktrinas dažnai sprendžiamos teologiniu dialogu, sinodinėmis procedūromis arba akademiniais mainais vietoj teismų ir fizinių sankcijų. Tuo pačiu žodis „erezija“ kartais vartojamas perkeltine prasme — politikoje, moksle ar kultūroje — apibūdinti idėjas, kurios stipriai skiriasi nuo dominuojančios nuomonės.

Galiausiai svarbu atsiminti, kad „erezijos“ apibrėžimas ir pasekmės labai priklauso nuo konkrečios institucijos, istorinio laikotarpio ir kultūrinio konteksto: tai ne vien tik teologinė sąvoka, bet ir socialinis bei politinis reiškinys, kuris per laiką keitėsi ir tebekeičiasi.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra erezija?

K: Kaip viduramžiais buvo kovojama su erezija?

Klausimas: Kaip šiandien musulmonai elgiasi su atsimetėliais?

K: Ar Jėzus Kristus buvo laikomas eretiku?

K: Kokios buvo ankstyvosios krikščionybės erezijos?

Paieška pagal raidę