Daugelis filosofijų ir religijų teigia, kad siela - tai antgamtinė gyvo žmogaus dalis, kuri gyvena po mirties. Paprastai sakoma, kad ji yra nemirtinga. Mokslas negali jos atrasti, nes jos negalima patikrinti jokiais kontroliuojamais būdais. Egzistuoja daugybė skirtingų nuomonių apie tai, kas atsitinka su asmenine patirtimi po mirties.

Ši samprata apie sielą gali turėti kelias reikšmes:

  • Ontologinė: siela kaip atskira, metafizinė būtybė arba principas, suteikiantis gyvybę ir tapatybę;
  • Psichologinė: siela kaip sąmonės, asmenybės, atminties ir emocijų sritis;
  • Moralinė/etikinė: siela kaip atsakomybės, dorybės ir asmeninio tobulėjimo vieta.
Istoriškai skirtingos tradicijos — nuo antikos filosofų (pvz., Platono skyrimas tarp kūno ir sielos) iki religinės minties — siūlo skirtingus apibrėžimus. Kai kurie teigia, kad siela yra asmens „aš“ arba esmė, kiti — kad ji yra daugiau kaip funkcijų ir santykių rinkinys.

Reinkarnacija ir atgimimas

Reinkarnacija - tai tikėjimas, kad mirus kūnui siela vėl gimsta kitame kūne. Tai svarbu hinduizmui. Budistai amžinosios sielos idėją, o paprastą sunaikinimo idėją supranta kaip iliuziją; jie sako, kad reiškiniuose nėra nekintančio, pastovaus "aš", sielos ar esmės. Budistai tiki transmigracija arba atgimimu samsaroje ar kituose egzistencijos lygmenyse, remdamiesi tuo, kaip jie supranta kammą (pāli; sanskrito kalba - karmą), ir nibbaną (sanskrito kalba - nirvaną) nušvitusiems.

Reinkarnacijos idėjos yra įvairios: hinduizme dominuoja atma (siela) ir jos ryšys su karmine priežastimi bei atpildžiu, o budizme akcentuojama, kad atgimimas vyksta be pastovaus, nemąstančio „aš“ (konceptas vadinamas anatman). Kitos tradicijos (pvz., džainizmas, kai kurios okultinės ir sufijų srovės) turi savo variantus. Per pastaruosius dešimtmečius kai kurie tyrėjai (pvz., klinikiniai psichologai ir parapsichologai) nagrinėjo vaikų prisiminimus apie ankstesnius gyvenimus arba hipnotinius prisiminimus; tokie duomenys kartais interpretuojami kaip palaikymas reinkarnacijai, tačiau šie tyrimai yra prieštaringi ir dažnai ginčijami dėl alternatyvių paaiškinimų (atminties klaidos, kultūrinės įtakos, sugestijos).

Prisikėlimas krikščionybėje ir kiti panašūs tikėjimai

Prisikėlimas - tai krikščionių tikėjimas, kad siela sugrįžta tame pačiame kūne. Daugumoje krikščioniškų konfesijų tai buvo įgyvendinta Jėzuje Kristuje, tačiau tai taip pat yra pažadas visoms sieloms; žr. dangus, pragaras ir Paskutinis teismas.

Krikščionybėje prisikėlimas dažnai suprantamas kaip kūnų prisikėlimas paskutinę dieną, kai bus atkurta asmens tapatybė ir teisiamasi už darbus. Taip pat egzistuoja skirtingos teologinės interpretacijos: kai kurie akcentuoja dvasinę prisikėlimo prasmę (siela gyvena toliau), kiti pabrėžia galingą, kūnišką atstatymą. Panašūs pokalbiniai klausimai apie sielos likimą yra ir kitose religijose (pvz., islame yra aiški anapusinio gyvenimo doktrina, judaizme — įvairios idėjos apie atgimimą ir pomirtinį teismą).

Mokslo požiūris ir kritinis vertinimas

Dauguma ateistų teigia, kad sielos nėra ir kad kūnas yra vienintelė žmogaus dalis.

Mokslo bendruomenėje dominuoja požiūris, kad sąmonė ir asmenybė yra susijusios su smegenų veikla. Neuroscience tyrimai rodo, kad sąmonės būsenos koreliuoja su tam tikromis smegenų struktūromis ir procesais; smegenų pažeidimai, anestezija ar neurodegeneracija gali pakeisti asmenybę, atmintį ir savimonę. Iš to daugelis mokslininkų daro išvadą, kad nėra patikimų empirinių duomenų, patvirtinančių sielos egzistavimą kaip atskiro, nepriklausomo nuo smegenų entiteto.

Taip pat išskiriami keli filosofiniai požiūriai:

  • Dualizmas: kūnas ir protas (ar siela) yra skirtingos substancijos (klasikinis pavyzdys — Dekarto mintis apie nematerialią sielą);
  • Fizikalizmas/Materializmas: viskas, kas egzistuoja, yra fizinė, todėl sąmonė yra smegenų procesų rezultatas;
  • Funkcionalizmas ir emergentizmas: sąmonė gali būti emergentinė savybė iš sudėtingų fizinių sistemų;
  • Panpsichizmas ir kitos alternatyvos: kai kurie filosofai siūlo, kad sąmoningumo elementai yra fundamentalesni visatai, nors tai yra mažiau populiarus moksline prasme modelis.

Tyrimai, pasienio reiškiniai ir hipotezės

Yra keli tyrimų tipai, kurie bando patikrinti sielos arba sąmonės išlikimo hipotezes:

  • „Artimos mirties patirtys“ (NDE) — subjektyvios patirtys žmonių, patyrusių klinikinę mirtį arba sunkią traumą. Interpretacijos svyruoja nuo neurobiologinių paaiškinimų (hipoksija, smegenų chemijos pokyčiai) iki transcedentinės sąmonės hipotezių;
  • Atminties apie ankstesnius gyvenimus tyrimai — ypač vaikų prisiminimai, dokumentuoti kai kuriose kultūrose; dalis tyrimų (pvz., Ian Stevenson) pateikia atvejus, kuriuos jie laiko intriguojančiais, bet kritikai kelia klausimus dėl kontrolės ir interpretacijos;
  • Parapsichologiniai eksperimentai — telepatija, mediumizmas ir kt. Daugumos šių eksperimentų rezultatai nėra pakankamai atkuriami ar pripažįstami pagrindinės mokslo bendruomenės.

Kultūrinės ir etinės pasekmės

Tikėjimas siela, reinkarnacija ar prisikėlimu stipriai veikia vertybes, elgesį ir socialines praktikas: nuo ritualų, laidojimo papročių iki teologinių atsakymų apie teisingumą, atsakomybę ir gyvenimo prasmę. Net skeptiškas požiūris turi pasekmių — pvz., medicininiai sprendimai, kova su skausmu ir pagyvenusių žmonių priežiūra dažnai grindžiami tam tikrais antropologiniais ar etiniais prielaidomis apie asmens vertę.

Santrauka

Siela — tai daugialypė sąvoka, kurios reikšmė priklauso nuo filosofinio, religinio ar mokslo konteksto. Religijos ir dvasinės tradicijos suteikia jai metafizinių ir moralinių reikšmių, o mokslas ieško empirinių atsakymų, kurie dažniau veda prie sąmonės kaip smegenų procesų supratimo. Klausimas apie sielos egzistavimą ir likimą po mirties išlieka atviras: tai yra tiek religijos ir filosofijos, tiek ir empirinių tyrimų tema, kurioje svarbu atsižvelgti į įrodymų kokybę, logiką ir kultūrinį kontekstą.