Hinduizmas

Etimologija

Žodis "hinduistas" kilęs iš indoarijų ir sanskrito kalbos žodžio "Sindhu", kuriuo sanskrito kalba vadinama Indo upė, tekanti Indijos ir Pakistano pasienyje. Pasak Gavino Floodo, žodį hindai vartojo persai, vadindami žmones, gyvenančius už Indo upės, Darijaus I užrašas, parašytas apie 550-486 m. pr. m. e., taip pat vadina hindus žmonėmis, gyvenančiais už Indo upės. Šiuose užrašuose hinduizmas nebuvo įvardytas kaip religija. Ankstyviausias įrašas, kuriame hinduizmas įvardijamas kaip religija, gali būti VII a. pr. m. e. Xuanzang parašytas kinų tekstas "Vakarų regionų aprašymas" ir XIV a. persų tekstas "Futuhu's-salatin", kurį parašė Abd al-Malik Isami. Taip yra todėl, kad religija vadinama hinduizmu, o ne induizmu.

Arabiškas terminas "al-Hind" reiškė žmones, gyvenančius anapus Indo upės. Hindustan - taip hindi kalba sakoma Indija. Tai reiškia "induistų kraštas", kuris taip buvo vadinamas, kol į Indiją nepradėjo veržtis musulmonai. Dėl arabų kalbos įtakos hindų sanskrito kalbai atsirado nauja kalba, pavadinta hindi.

Vėliau šis terminas buvo vartojamas kai kuriuose sanskrito tekstuose, pavyzdžiui, vėlesniuose Kašmyro Radžataranginis (Hinduka, apie 1450 m.) ir kai kuriuose XVI-XVIII a. bengalų Gaudija vaišnavų tekstuose, įskaitant Čaitanja Čaritamritą ir Čaitanja Bhagavatą. Šiuose tekstuose hinduistai buvo skiriami nuo musulmonų, kurie vadinami javanais (svetimšaliais) arba mleckais (barbarais), o XVI a. tekste Čaitanja Čaritamrita ir XVII a. tekste Bhakta Mala vartojama frazė "hinduistinė dharma". XVIII a. pabaigoje Europos pirkliai ir kolonistai indų religijų išpažinėjus pradėjo vadinti bendrai induistais. Terminas hinduizmas, tuomet rašytas hinduizmas, XVIII a. buvo įvestas į anglų kalbą, siekiant įvardyti Indijai būdingas religines, filosofines ir kultūrines tradicijas.

Apibrėžtys

Induizmas pasižymi dvasingumo idėjų ir tradicijų įvairove, tačiau neturi bažnytinės tvarkos, neginčijamų religinių autoritetų, valdymo organo, pranašo (-ų) ar privalomos šventosios knygos; induistai gali rinktis politeizmą, panteizmą, monoteizmą, monizmą, agnosticizmą, ateizmą ar humanizmą. Dėl hinduizmo platumo ir atvirumo sunku nustatyti apibrėžimą. Induizmas apibrėžiamas kaip religija, religinė tradicija, religinių įsitikinimų rinkinys ir "gyvenimo būdas". Vakarų požiūriu, induizmas, kaip ir kiti tikėjimai, vadinamas religija. Indijoje pirmenybė teikiama terminui dharma, kuris yra platesnis nei vakarietiškas terminas religija.

Indijos, jos kultūrų ir religijų tyrinėjimą bei "induizmo" apibrėžimą lėmė kolonializmo interesai ir Vakarų religijos samprata. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio šios įtakos ir jos padariniai tapo induizmo tyrinėtojų diskusijų objektu, taip pat perėmė Vakarų požiūrio į Indiją kritiką.

Tikėjimai

Induistų tikėjimai apima (bet neapsiriboja) dharmą (etika ir pareigos), samsaros (nenutrūkstamas gimimo, gyvenimo, mirties ir atgimimo ciklas), karmos (kiekvienas veiksmas turi reakciją), mokšos (išsivadavimas iš samsaros arba išsilaisvinimas šiame gyvenime) ir įvairias jogas (kelius arba praktikas).

Purušarotos (žmogaus gyvenimo tikslai)

Hinduizmas pripažįsta keturis tinkamus žmogaus gyvenimo tikslus arba siekius: Dharma, Artha, Kama ir Mokša. Jie vadinami Puruṣārthas:

Dharma (teisingumas, etika)

Dharma hinduizme laikoma vienu svarbiausių žmogaus tikslų. Dharma laikoma svarbia, nes būtent dharma įgalina Visatos ir gyvenimo vyksmą, apima pareigas, dorybes ir "teisingą gyvenimo būdą". Induistinė dharma apima kiekvieno individo religines pareigas, moralines teises ir pareigas, taip pat elgesį, įgalinantį socialinę tvarką, teisingą elgesį ir dorybingą elgesį. Brihadaranjaka Upanišadoje ji teigiama taip:

Nėra nieko aukštesnio už Dharmą. Silpnasis nugali stipresnįjį Dharma, kaip karalius. Iš tiesų ta Dharma yra Tiesa (Satja); todėl, kai žmogus kalba tiesą, sakoma: "Jis kalba Dharmą", o jei kalba Dharmą, sakoma: "Jis kalba Tiesą!" Juk abu yra viena.

- Brihadaranjaka Upanišada, 1.4.xiv

Mahabharatoje Krišna sako, kad Dharma yra ta, kuri tvarko ir šio, ir kito pasaulio reikalus. (Mbh 12.110.11). Žodis Sanātana reiškia amžiną, daugiametę arba amžiną, todėl Sanātana Dharma reiškia, kad tai yra dharma, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Artha (pragyvenimo šaltinis, turtas)

Artha yra antrasis hinduizmo gyvenimo tikslas, reiškiantis turto siekimą pragyvenimui ir ekonominei gerovei. Jis apima politinį gyvenimą, diplomatiją ir materialinę gerovę. Artha apima visas "gyvenimo priemones", veiklą ir išteklius, kurie leidžia žmogui būti tokioje būsenoje, kokioje jis nori būti, turtą, karjerą ir finansinį saugumą. Artha hinduizme laikoma svarbiu žmogaus gyvenimo tikslu.

Kāma (juslinis malonumas)

Kāma (sanskritas, pali; devanagari: काम) reiškia troškimą, norą, aistrą, juslių malonumą, džiaugsmą gyvenimu, prieraišumą ar meilę, su seksualiniu atspalviu arba be jo. Hinduizme Kama laikoma svarbiu ir sveiku žmogaus gyvenimo tikslu, kai jo siekiama neaukojant Dharmos, Arthos ir Mokšos.

Mokṣa (išsilaisvinimas, išsivadavimas iš samsaros)

Mokša (sanskrito kalba: मोक्ष mokṣa) arba mukti (sanskrito kalba: मुक्ति) - galutinis, svarbiausias hinduizmo tikslas. Vienoje mokykloje mokša reiškia išsivadavimą iš liūdesio, kančios ir saṃsaros (gimimo ir atgimimo ciklo). Kitose induizmo mokyklose, pavyzdžiui, monistinėje, mokša reiškia savirealizaciją, "visos visatos suvokimą kaip Aš".

Karma ir samsara

Karma reiškia veiksmą, darbą ar poelgį, taip pat vedų priežasties ir pasekmės teoriją". Ši teorija - tai 1) priežastingumo, kuris gali būti moralinis arba nemoralinis, 2) moralizavimo, t. y. geri arba blogi veiksmai turi pasekmes, ir 3) atgimimo derinys. Karmos teorija reiškia: ,,Kad ir kokią patirtį šiuo metu turi žmogus, ją lemia jo praeities darbai". Šie veiksmai gali būti atlikti dabartiniame žmogaus gyvenime arba, kai kuriose induizmo mokyklose, veiksmai praeituose gyvenimuose. Šis gimimo, gyvenimo, mirties ir atgimimo ciklas vadinamas samsara. Tikima, kad išsivadavimas iš samsaros per mokšą užtikrina ilgalaikę laimę ir ramybę. Induistų šventraščiai moko, kad ateitis priklauso nuo dabartinių veiksmų ir mūsų praeities poelgių.

Moksha

Pagal hinduizmą galutinis gyvenimo tikslas yra mokša, nirvana arba samadhi, tačiau skirtingose mokyklose jis suprantamas skirtingai.Pavyzdžiui, Advaita Vedanta teigia, kad pasiekęs mokšą žmogus pažįsta savo "sielą, savastį" ir sutapatina ją su Brahmanu (galutine tikrove arba visa ko priežastimi). Dvaitos (dualistinių) mokyklų sekėjai teigia, kad pasiekęs mokšą žmogus atpažįsta "sielą, savastį", kuri skiriasi nuo Brahmano, bet yra labai artima Brahmanui, o pasiekęs mokšą žmogus amžinybę praleis loka (aukštesniuose planuose). Pasak teistinių induizmo mokyklų, mokša yra išsilaisvinimas iš samsaros, o kitų mokyklų, pavyzdžiui, monistinės mokyklos, teigimu, mokša įmanoma dabartiniame gyvenime ir yra psichologinė sąvoka.

Dievo samprata

Hinduizmas yra labai įvairus ir apima monoteizmą, politeizmą, panenteizmą, panteizmą, pandeizmą, monizmą, ateizmą ir kt.; iš esmės tai priklauso nuo individo pasirinkimo, todėl kartais induizmas vadinamas henoteistiniu (t. y. apimančiu atsidavimą vienam dievui, bet pripažįstančiu ir kitų egzistavimą), tačiau toks terminas yra pernelyg apibendrintas.

Induizmo dievai ir deivės

Induistai tiki, kad visos gyvos būtybės turi sielą. Ši siela arba tikrasis kiekvienos gyvos būtybės "aš" vadinamas ātmanu. Tikima, kad siela yra amžina. Pagal monistinę/panteistinę (nedualistinę) hinduizmo teologiją (pvz., Advaitos Vedantos mokyklą), šis Atmanas nesiskiria nuo Brahmano. Gyvenimo tikslas, pasak Advaitos mokyklos, yra suvokti, kad žmogaus siela yra tapati aukščiausiajai sielai, kad aukščiausioji siela yra visur ir visuose, kad visa gyvybė yra tarpusavyje susijusi ir visame gyvenime yra vienovė. Dualistinės mokyklos (žr. Dvaita ir Bhakti) Brahmaną laiko aukščiausiąja būtybe, atskirta nuo individualių sielų. Priklausomai nuo sektos, jie garbina Aukščiausiąją Būtybę įvairiai: kaip Višnu, Brahmą, Šivą arba Šakti. Dievas vadinamas Išvara, Bhagavanu, Paramešvara, Devadu arba Devi, ir šie terminai skirtingose induizmo mokyklose turi skirtingas reikšmes. Devi paprastai vartojamas, kai kalbama apie moteriškos lyties deivę.

Hinduistų šventraščiuose dangiškosios būtybės vadinamos devomis (arba devī moteriškąja forma; hindi kalboje devatā vartojama kaip sinonimas žodžiui Deva), o tai angliškai reiškia pusdievius arba dangiškąsias būtybes. Devos yra neatsiejama hinduizmo kultūros dalis, jos vaizduojamos mene, architektūroje ir ikonose, o istorijos apie jas pasakojamos šventraščiuose, ypač indų epinėje poezijoje ir puranose. Tačiau jie dažnai atskiriami nuo asmeninio dievo Išvaros - daugelis induistų garbina Išvarą vienoje iš konkrečių jo apraiškų kaip savo iṣṭa devatā, arba pasirinktą idealą. Pasirinkimas priklauso nuo individualių pageidavimų ir regioninių bei šeimos tradicijų. Devų daugybė laikoma Brahmano apraiškomis.

Šventyklos sienos plokštės reljefinė skulptūra Halebidu Hosalesvaros šventykloje, vaizduojanti Trimurti: Brahmą, Šivą ir Višnu.

Pagrindinės tradicijos

Hinduizmas neturi centrinio doktrininio autoriteto ir induistai nesiskelbia priklausantys kokiai nors konkrečiai sektai ar tradicijai. Keturios pagrindinės induizmo sektos yra šios: Vaišnavizmas, šaivizmas, šaktizmas ir smarthizmas.

Vaišnavizmas yra tradicija, garbinanti Višnu ir jo avatarus, tokius kaip Krišna ir Rama. Šios sektos žmonės paprastai yra ne asketiški, vienuoliai. Šios praktikos apima bendruomenės šokius, kirtanų ir bhadžanų giedojimą, kurių garsai ir muzika, kai kurių manymu, turi meditacinių ir dvasinių galių.

Šaivizmas yra tradicija, kurioje daugiausia dėmesio skiriama Šivai. Šaivizmą labiau traukia asketiškas individualizmas, jis turi kelias pakraipas. Jų praktika apima bhakti stiliaus atsidavimą, tačiau jie linksta į tokias filosofijas kaip advaita ir joga. Kai kurie šavitai garbina šventyklose, bet kai kurie praktikuoja jogą, siekdami vienybės su Šiva savo viduje. Šaiviai dievą įsivaizduoja kaip pusiau vyrą, pusiau moterį, kaip vyriškojo ir moteriškojo principų derinį (Ardhanarišvara). Šaivizmas yra susijęs su šaktizmu, kuriame Šakti suvokiama kaip Šivos žmona. Šaivizmas daugiausia praktikuojamas Himalajų šiaurėje nuo Kašmyro iki Nepalo ir pietų Indijoje.

Šaktizmas daugiausia dėmesio skiria deivės Šakti arba Devi, kaip kosminės motinos, garbinimui, ir jis daugiausia garbinamas šiaurės rytų ir rytų Indijos valstijose, tokiose kaip Asamas ir Bengalija. Devi vaizduojama švelnesniais pavidalais, pavyzdžiui, Parvati, Šivos sugyventinė, arba kaip karingosios deivės, pavyzdžiui, Kali ir Durga. Bendruomenės švenčių metu rengiamos šventės, kai kurios iš jų apima procesijas ir stabų panardinimą į jūrą ar kitus vandens telkinius.

Išmintingieji garbina visas pagrindines induistų dievybes: Šivą, Višnu, Šakti, Ganešą, Surją ir Skandą. Smarto tradicija susiformavo (ankstyvuoju) klasikiniu hinduizmo laikotarpiu maždaug bendrosios eros pradžioje, kai hinduizmas atsirado sąveikaujant brahmanizmui ir vietinėms tradicijoms. Smartos tradicija labai panaši į advaita vedantą, o jos pradininku arba reformatoriumi laikomas Adi Šankara, kuris Dievo su savybėmis (saguna Brahmano) garbinimą laikė kelione į galutinį Dievo be savybių (nirguna Brahmano, Atmano, Savęs pažinimo) įgyvendinimą.

Ganešos Pančajetana ("penkios dievybės", iš Smartos tradicijos): Ganeša (centre) su Šiva (viršuje kairėje), Devi (viršuje dešinėje), Višnu (apačioje kairėje) ir Surja (apačioje dešinėje). Visos šios dievybės taip pat turi atskiras joms skirtas sektas.

Induistiniai tekstai

Induistiniai tekstai yra seniausi pasaulyje, parašyti sanskrito ir tamilų kalbomis. Seniausias tekstas yra Rig Veda, kuriai yra apie 4000 metų.Induistų tekstus galima suskirstyti į dvi dalis:

• Šruti (tai, kas girdima)
• Smriti (tai, kas prisimenama)

Shruti

Šruti arba Šruthi (sanskritas: श्रुति; IAST: Śruti; IPA/Sanskrit: [ʃrut̪i]) sanskrito kalba reiškia "tai, kas išgirsta" Šie senoviniai religiniai tekstai, sudarantys pagrindinį hinduizmo kanoną, apima keturias Vedas, įskaitant keturių rūšių prie jų pridedamus tekstus - Samhitas, Brahmanas, Aranjakas ir ankstyvąsias Upanišadas.

Smriti

Smriti (sanskrito kalba: स्मृति, IAST: Smṛti), reiškia "tai, kas prisimenama", yra hinduistinių tekstų rinkinys. Smriti - tai tekstai, kurie buvo prisimenami ir plito iš kartos į kartą per lūpas. Smriti apima (Mahābhāratą ir Rāmāyaną), Dharmasūtras ir Dharmaśāstras (arba Smritiśāstras), Arthasaśāstras, Purānas, Kāvya arba poetinę literatūrą.

Festivaliai

Visame pasaulyje švenčiama daug hinduistų švenčių, bet daugiausia jų yra Indijoje ir Nepale. Šios šventės apima garbinimą, aukas dievybėms, pasninką, ritualus, muges, labdarą, šventes, pudžą ir kt. Šiais festivaliais daugiausia švenčiami įvykiai iš hinduizmo mitologijos, metų laikų kaita, Saulės sistemos pokyčiai. Skirtingos sektos švenčia skirtingas šventes, tačiau tokias šventes kaip Diwali, Holi, Šivratri, Rakša Bandhan, Džanamaštmi ir kt. švenčia dauguma induistų.

Istorija

Periodizacija

Induizmą galima suskirstyti į šias epochas

• Prevedų religijos (priešistorė ir Indo slėnio civilizacija; iki maždaug 1500 m. pr. m. e.);
• Vedų laikotarpis (apie 1500-500 m. pr. m. e.);
• "Antroji urbanizacija" (apie 500-200 m. pr. m. e.);
• Klasikinis hinduizmas (apie 200 m. pr. m. e. - 1100 m. e.);[pastaba 20]
• Ikiklasikinis hinduizmas (apie 200 m. pr. m. e. - 300 m. e.);
• "Aukso amžius" (Guptos imperija) (apie 320-650 m. po Kr.);
• Vėlyvasis klasikinis induizmas - puraninis induizmas (apie 650-1100 m.);
• Islamas ir hinduizmo sektos (apie 1200-1700 m.);
• Šiuolaikinis induizmas (nuo maždaug 1800 m.).

Kilmė

Hinduizmo ištakos nežinomos, tačiau pirmieji hinduizmo pėdsakai aptinkami mezolito, pavyzdžiui, Bhimbetkos uolų slėptuvių uolų piešiniai, datuojami 30 000 m. pr. m. e. ar senesniu laikotarpiu, taip pat neolito laikais. Galima manyti, kad kai kurios religinės praktikos atsirado 4000 m. pr. m. e. Keletas genčių religijų tebegyvuoja, nors jų praktika gali būti nepanaši į priešistorinių religijų praktiką.

Pašupati antspaudas, Indo slėnio civilizacija

Varna

Anot vieno požiūrio, varna, kuri vėliau, britų valdymo laikais, virto kastų sistema, rodo, kaip stipriai daugelis jautė, kad kiekvienas žmogus turi sekti savo dharma, arba jam skirtu keliu. Daugelis induistų sako, kad tai prieštarauja tikrajai dharmos prasmei. Tačiau Varna vaidina didelį vaidmenį induistų visuomenėje. Vėliau ji transformavosi į kastų sistemą, kurią valdant Indiją britai prarado palankumą ir tapo neteisėta po Indijos nepriklausomybės paskelbimo.

Šventyklos

Mandire (šventykloje) vyksta pudža (garbinimas). Mandirų dydis gali būti įvairus - nuo mažų kaimo šventyklų iki didelių pastatų, apjuostų sienomis. Žmonės taip pat gali bet kada apsilankyti mandiruose ir melstis bei dalyvauti bhadžanuose (religinėse giesmėse). Hinduistai taip pat garbina namuose ir dažnai turi specialų kambarį su tam tikriems dievams skirtomis koplytėlėmis.

Šventyklos Indijoje pradėtos statyti beveik prieš 2000 metų. Seniausių iš plytų ir medžio statytų šventyklų nebėra. Vėliau pageidaujama medžiaga tapo akmuo. Šventyklos žymėjo hinduizmo perėjimą nuo vedų religijos, kurioje buvo atliekami ritualiniai aukojimai, prie bhakti arba meilės ir atsidavimo asmeninei dievybei religijos. Šventyklų statybą ir garbinimo būdą reglamentuoja senoviniai sanskrito raštai, vadinami agamomis, kurių yra keletas ir kuriuose kalbama apie atskiras dievybes. Skirtingose Indijos dalyse šventyklų architektūra, papročiai, ritualai ir tradicijos labai skiriasi. Per šventyklos pašventinimo ritualą į pagrindinę akmeninę šventyklos dievybę per ritualą šaukiamasi visuotinio visa apimančio Brahmano buvimo, taip dievybė ir šventykla tampa šventa ir dieviška.

Alternatyvios garbinimo kultūros

Bhakti mokyklos

Bhakti (atsidavimo) mokyklos pavadinimas kilęs iš hinduistinio termino, reiškiančio palaimingą, nesavanaudišką ir didžiulę meilę Dievui kaip mylimam Tėvui, Motinai, Vaikui ar bet kokiam kitam santykiui, kuris yra patrauklus bhakto širdyje. Bhakti filosofija siekia per asmeninį pavidalą prisiliesti prie visuotinio dieviškumo, todėl Indijoje gausu dievų ir deivių, dažnai atspindinčių savitus mažų regionų ar žmonių grupių polinkius. Laikoma jogos, arba susivienijimo, forma, ji siekia ištirpdyti ego Dieve, nes kūno ir riboto proto, kaip savasties, sąmonė laikoma dvasinę realizaciją skaldančiu veiksniu. Iš esmės Dievas yra tas, kuris lemia visus pokyčius, kuris yra visų darbų šaltinis, kuris veikia per bhaktą kaip meilė ir šviesa. Sakoma, kad bhakto "nuodėmės" ir blogi darbai išnyksta savaime, bhaktas nusikrato, ribotumas netgi peržengia ribotumą per Dievo meilę. Bhaktų judėjimai atjaunino hinduizmą, nes intensyviai išreiškė tikėjimą ir reagavo į Indijos emocinius ir filosofinius poreikius. Galima pagrįstai teigti, kad jie paveikė didžiausią hinduizmo maldų ir ritualų pokyčių bangą nuo seniausių laikų.

Populiariausias būdas išreikšti meilę Dievui hinduizmo tradicijoje buvo pudžos, arba ritualinio atsidavimo, išreiškimas, dažnai naudojant murti (statulą) ir giedant arba giedant meditacines maldas mantrų forma.

Atsidavimo giesmės, vadinamos bhadžanais (daugiausia parašytos XIV-XVII a.), kirtanas (šlovinimas) ir arti (išfiltruota Vedų ugnies ritualo forma) kartais giedamos kartu su pudžos atlikimu. Šia gana organiška pamaldumo sistema bandoma padėti žmogui užmegzti ryšį su Dievu per simbolinę terpę. Tačiau sakoma, kad bhakta, stiprindamas ryšį su Dievu, galiausiai gali išvengti bet kokios išorinės formos ir visiškai pasinerti į nediferencijuotos Meilės Tiesoje palaimą.

Iš viso bhakti sukūrė daugybę atsidavimo literatūros, muzikos ir meno kūrinių, kurie praturtino pasaulį ir suteikė Indijai naują dvasinį postūmį, vengiantį nereikalingų ritualų ir dirbtinių socialinių ribų. Plačiau žr. bhakti joga.

Tantrizmas

Pasak žymiausio Vakarų tantrikų tyrinėtojo sero Džono Vudrofo (pseudonimas Artūras Avalonas): Indų tantros, kurių yra daugybė, sudaro Kalijugos Šventąjį Raštą (Šastrą) ir yra gausus dabartinio ir praktinio ortodoksinio "hinduizmo" šaltinis. Tantra Šastra iš tikrųjų, kad ir kokia būtų jos istorinė kilmė, yra Vaidikos Karmakandos raida, paskelbta siekiant patenkinti to amžiaus poreikius. Šiva sako: "Kali amžiaus žmonėms, žmonėms, netekusiems energijos ir priklausomiems nuo maisto, kurį jie valgo, yra duota Kaula doktrina, o palaimingasis!" (IX skyrius, 12 eilutė). Todėl į Tantrą turime atsigręžti, jei norime teisingai suprasti ir ritualą, ir yogą, ir visų rūšių sadhaną, ir bendruosius principus, kurių objektyvi išraiška yra tik šios praktikos." (Įvadas į sero Džono Vudrofo (John Woodroffe) "Mahanirvanos tantros" vertimą).

Žodis "tantra" reiškia "traktatą" arba "tęstinį veikalą" ir vartojamas įvairiems mistiniams, okultiniams, medicininiams ir moksliniams veikalams, taip pat tiems, kuriuos dabar laikome "tantriniais". Dauguma tantrų buvo parašytos vėlyvaisiais viduramžiais ir kilo iš hinduizmo kosmologijos ir jogos.

Svarbi induizmo simbolika ir temos

Ahimsa ir karvė

Daugelis induistų yra vegetarai (nevalgo mėsos), nes gerbia gyvybę. Apie 30 % dabartinių hinduistų, ypač ortodoksų bendruomenėse Pietų Indijoje, kai kuriose šiaurinėse valstijose, pavyzdžiui, Gudžarate, ir daugelyje brahmanų vietovių visame subkontinente, yra vegetarai.

Dauguma induistų, kurie valgo mėsą, nevalgo jautienos. Kai kurie net nenaudoja odos gaminių. Taip yra greičiausiai todėl, kad daugelis induistų taip stipriai priklausė nuo karvės dėl įvairių pieno produktų, laukų dirbimo ir kuro trąšoms, kad jos, kaip žmonijos "globėjos", statusas išaugo iki beveik motiniškos figūros. Taigi, nors dauguma induistų karvės negarbina, o taisyklės, draudžiančios valgyti jautieną, atsirado gerokai vėliau, nei buvo parašytos Vedos, ji vis dar užima garbingą vietą induistų visuomenėje. Sakoma, kad Krišna yra ir Govinda (karvių ganytojas), ir Gopala (karvių globėjas), o Šivos palydovas yra bulius Nandi. Pabrėžiant vegetarizmą (kurio religinėmis dienomis ar ypatingomis progomis paprastai laikosi net mėsą valgantys induistai) ir karvės šventumą, nenuostabu, kad daugelyje šventųjų Indijos miestų ir vietovių draudžiama prekiauti mėsos produktais, o tarp induistų vyksta judėjimas, kuriuo siekiama uždrausti karvių skerdimą ne tik tam tikruose regionuose, bet ir visoje Indijoje.

Induistiniai simboliai

Induistai naudoja daugybę simbolių ir ženklų. Du svarbiausi induistų naudojami simboliai yra "Aum" ir "Svastika (induizmas)".

Garbinimo formos: murtai ir mantros

Priešingai paplitusiai nuomonei, praktikuojamas induizmas nėra nei politeistinis, nei griežtai monoteistinis. Įvairūs induistų garbinami dievai ir avatarai suprantami kaip skirtingos Vienos tiesos formos, kartais suvokiamos ne tik kaip paprastas dievas, bet ir kaip beformis Dieviškasis Pagrindas (Brahmanas), panašus į monizmą, bet juo neapsiribojantis, arba kaip vienas monoteistinis principas, pavyzdžiui, Višnu ar Šiva.

Induistai supranta, kad nesvarbu, ar jie tiki į vieną šaltinį kaip į beformį (nirguna brahman, be savybių), ar kaip į asmeninį dievą (saguna brahman, su savybėmis), tačiau skirtingi žmonės vieną tiesą gali suvokti skirtingai. Induizmas skatina atsidavusiuosius apibūdinti ir užmegzti asmeninį santykį su pasirinkta dievo ar deivės pavidalo dievybe (ishta devata).

Nors pagal kai kuriuos surašymus vienokios ar kitokios formos Višnu garbintojų (vadinamųjų vaišnavų) yra 80 %, o Šivos (vadinamųjų šaivaitų) ir Šakti garbintojų - likusieji 20 %, tokie skaičiai gali būti klaidinantys. Didžioji dauguma induistų garbina daugybę dievų kaip įvairiaspalves tos pačios Tiesos prizmės formas. Tarp populiariausių yra Višnu (kaip Krišna arba Rama), Šiva, Devi (Motina kaip daugelis moteriškų dievybių, pavyzdžiui, Lakšmi, Sarasvati, Kali ir Durga), Ganeša, Skanda ir Hanumanas.

Minėtos dievybės dažnai garbinamos naudojant paveikslus arba ikonas (murti), kurie, kaip sakoma, nėra patys Dievai, bet tik bhaktų sąmonės laidininkai, žmogaus sielos ženklai, reiškiantys neišreiškiamą ir neaprėpiamą Dievo meilės ir didybės prigimtį. Jie yra didesnio principo simboliai, atstovaujantys ir niekada nelaikomi pačia sąvoka ar esybe. Taigi hinduistinis atvaizdų garbinimas yra ikonolatrijos forma, kai simboliai garbinami kaip tariami dieviškumo ženklai, priešingai nei stabmeldystė, kuria dažnai (klaidingai) kaltinami hinduistai. Išsamiau apie šią garbinimo formą žr. murti.

Mantra

Induistai naudoja kelias maldas ir žodžių grupes. Kai kurios žodžių grupės vadinamos mantromis. Sakoma, kad šie žodžiai padeda kalbėtojui giliau susikaupti ir suprasti, taip priartėjant prie Brahmano. Gerai žinoma mantra yra om arba aum. Ji simbolizuoja Brahmaną ir dažnai yra daugelio maldų pradžios žodis. Norėdami gerai ištarti mantrą, turėtumėte ją tarti lėtai ir giliu balsu.

Geografinis paplitimas

Indijoje, Mauricijuje ir Nepale, taip pat Indonezijos saloje Balyje gyvena daugiau hinduistų nei nehinduistų.Šiose šalyse, ypač Nepale ir Indijoje, hinduizmas yra labai populiarus. Šiose šalyse taip pat gyvena daug induistų:

• Bangladešas (12 mln.),
• Šri Lanka (2,5 mln.),
• Jungtinėse Amerikos Valstijose (2,0 mln.)
• Pakistanas (3,3 mln.),
• Pietų Afrika (1,2 mln.),
• Jungtinėje Karalystėje (1,2 mln.),
• Malaizija (1,1 mln.),
• Kanada (0,7 mln.),
• Fidžis (0,5 mln.),
• Trinidadas ir Tobagas (0,5 mln.),
• Gajana (0,4 mln.),
• Nyderlanduose (0,4 mln.),
• Singapūras (0,3 mln.)
• Mianmaras (0,3 mln.),
• Surinamas (0,2 mln.),
• Australija (0,1 mln.).

Buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, ypač Rusijoje ir Lenkijoje, taip pat yra stiprios induistų bendruomenės. Indonezijos Javos, Sulavesio, Sumatros ir Borneo salose taip pat gyvena daug vietinių hinduistų. Jogos srovės hinduizmas dar labiau paplitęs visame pasaulyje - vien Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena 30 milijonų (mažiau nei vienas procentas negali būti 30 milijonų JAV gyventojų) hinduistų.

Interneto pastabos