Ikona — ortodoksinių religinių atvaizdų reikšmė, istorija, simbolika
Atraskite ortodoksinių ikonų reikšmę, istoriją ir simboliką — nuo šventųjų atvaizdų ir biblinių scenų iki meno, ritualo ir dvasinio ryšio tradicijoje.
Ikona (iš graikų kalbos: εἰκών, eikon, „atvaizdas“) yra šventasis vaizdas — paveikslas ar raižinys, skirtas vaizduoti Kristų, Dievo Motiną, šventuosius, angelus arba scenas iš šventųjų gyvenimų ir Biblijos. Ikonos tradiciškai nėra vertinamos kaip grynai dekoratyvūs meno kūriniai: jos laikomos teologine ir liturgine priemone, per kurią tikintysis pažįsta ir susitinka su Dievo tikrove.
Reikšmė ir teologija
Ortodoxinėje tradicijoje ikona nėra vien portretas — ji veikia kaip „langas į dangų“, padedantis žmogui užmegzti dvasinį ryšį su vaizduojama asmenybe. Ikonose vaizdas dažnai stilizuotas ir simbolinis: perspektyvos, proporcijos, spalvos ir gesto reikšmė orientuota į dvasinį turinį, o ne į natūralistinį atitikimą. Todėl ikona negarbina medžiagos, o yra gerbimo priemonė, nukreipianti pagarbią širdį į patį paveikslą vaizduojamą asmenį.
Istorija
Ikonografinė tradicija vystėsi nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių Bizantijoje ir kitose Rytų bažnyčiose. Iki VIII–IX a. įvyko reikšmingas konfliktas, vadinamas ikonoklazmu (ikonų naikinimo laikotarpis), kai kai kurie krikščionys prieštaravo ikonų naudojimui. Po to ikonų garbinimas buvo gautas atgal, ypač po 843 m. „Ortodoksijos triumfo“ (ikona grįžo į liturginį gyvenimą). Tradicija išliko nuosekli Rytų ortodoksų ir kai kuriose Rytų katalikų bendruomenėse.
Medžiagos ir technika
- Dažniausiai naudojama mediena, padengta glaistu (gesso), ant kurios tapoma kiaušinio tempera technika. Dažnai naudojamas tikrasis auksas (aukso lapelis) fone ar aplink halo elementus.
- Taip pat būdavo raižomos dramblio kaulo plokštelės ir gaminami ikonostatai iš sidabro ar aukso — tokios ikonos kartais papildomai dengtos metalinėmis plokštėmis (riza arba oklad).
- Ikonų tapyboje svarbi sluoksniavimo technika: tamsesni tonai dengia pamatą, o šviesesni sluoksniai pridedami aukštyn, taip kuriant iki minimumo stilizuotą šviesos ir formos modeliavimą.
Simbolika ir ikonografija
Ikonose kiekvienas elementas turi simbolinę prasmę — spalvos, gestai, atributai ir kompozicija. Pavyzdžiui:
- Raudona dažnai simbolizuoja dieviškumą ar kančią; mėlyna — dangiškumą; aukso fonas reiškia dievišką šviesą, be laiko ir erdvės.
- Rankų padėtis ir žvilgsnis turi reikšmę: Kristus dažnai vaizduojamas palaikantis žinią arba palaiminant, Marija — su kūdikiu Jėzumi arba kaip Užtarėja.
- Ikonų tipai: Kristaus Pantokratoro (Visagalis), Dievo Motinos (Deipara), Deisis (Kristus su Dievo Motina ir šventaisiais), scenos iš Evangelijų (pvz., Nukryžiavimas) arba šventųjų gyvenimai.
Vaidmuo liturgijoje ir maldoje
Ikonos užima svarbią vietą bažnyčioje ir namų apeigose: jas pagerbia malda, bučiniai, žvakės. Svarbu atskirti ikonų gerbimą (pagarbą ikonai kaip langui į šventumą) nuo Dievo garbinimo, kuri yra skirta vien Dievui. Ikonos taip pat naudojamos kaip mokymo priemonė — per jas perduodamos šventųjų istorijos ir teologinės tiesos tiems, kurie negali skaityti šventųjų tekstų.
Ikonų saugojimas ir restauravimas
Senos ikonos yra jautrios drėgmei, temperatūros svyravimams ir biologiniams pažeidimams. Restauravimas reikalauja specifinių žinių apie tradicines medžiagas ir technikas, kad būtų išsaugoti originalūs dažų sluoksniai ir ikonos dvasinė reikšmė. Bažnyčios ir muziejai dažnai bendradarbiauja su konservatoriais, kad išsaugotų šiuos kultūros ir tikėjimo liudijimus.
Santrauka
Ikona — sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys: ji yra meno kūrinys, teologinis simbolis ir liturginė priemonė. Per kanoninę stilistiką, simboliką ir išlikusią tradiciją ikonų poveikis nėra vien estetinė patirtis, o kvietimas į dvasinį susitikimą su vaizduojamu Šventumu. Ikonų tradicija tęsiasi ir šiandien, perduodama kartoms per meistriškumą, pamaldumą ir reikšmingą simbolinį pasaulį.
Bulgarų menininko Georgijaus "Čapa" Čapkanovo sukurta moderni metalinė šventojo Lancos ikona. Gilberto namas, Stenlis, Folklendų salos.
Marija su vaiku, rusų ikona, 1656 m., dailininkas nežinomas
Atpirkėjas Lancas (1410-ieji, autorius Andrejus Rubliovas)
Kaip tapoma krikščionių ortodoksų ikona
Tradicinis ikonos gamybos būdas buvo naudojamas Egipte ankstyvosios krikščionybės laikais, kai buvo gaminami mirusiųjų portretai, skirti jų laidotuvėms. Kaip ir ikonos, šie laidotuvių portretai buvo piešiami ant medinės plokštės, o dažai buvo maišomi su kiaušinio tryniu. Nuo to laiko, kai 300 m. pradžioje Konstantinas Didysis įteisino krikščionybę, dailininkai pradėjo naudoti tą patį metodą šventiesiems paveikslams tapyti.
Visada buvo tikimasi, kad paveikslas išliks ilgai, todėl viskas turėjo būti labai kruopščiai paruošta. Reikėjo parinkti tokią lentą, kuri nesutrūkinėtų ir nesideformuotų (nesulinkinėtų) ir neturėtų jokių mazgų, kurie galėtų iškristi. Lenta buvo lygiai nušlifuota, o tada padengta klijais vadinamais dažais, kurie gerai laikė spalvotus dažus, bet neleido medienai sugerti brangių spalvų. Dailininkas labai kruopščiai paruošdavo dažus. Kai kurie dažai buvo gaminami iš pusbrangių akmenų. Kiti buvo gaminami iš cheminių medžiagų.
Prieš pradėdamas kurti plokštę, dailininkas turėjo parengti dizainą. Dailininkui nebuvo svarbu sugalvoti ką nors naujo ir kitokio. Daug svarbiau buvo, kad jis galėtų labai tiksliai nukopijuoti kitą ikoną. Tie patys dizainai buvo naudojami vėl ir vėl.
Nors visos ikonos buvo laikomos langu į dangų, tikėta, kad kai kurios ikonos turi ypatingų savybių. Buvo tikima, kad meldžiantis ir uždegant žvakes prieš kai kurias ikonas galima sulaukti išgydymo arba paveiksle pavaizduoto šventojo pagalbos. Šios ikonos tapo labai garsios ir dažnai buvo kopijuojamos.
Plonais žaliais arba rudais dažais nupiešęs piešinį ant dydžio paviršiaus, dailininkas jį dengdavo sluoksniais, po truputį didindamas spalvas. Dauguma spalvų buvo gana skaidrios, todėl paveikslas atrodė švytintis. Kai figūros būdavo baigtos, dailininkas įdėdavo kūrinį į medinį rėmą ir "paauksuodavo" jį, padengdamas foną nedideliais aukso lapų gabalėliais, kurie buvo suplakti į labai plonus lakštus. Kai šalia ikonos uždegdavo žvakę, ji švytėdavo ant auksinio paviršiaus ir išryškindavo figūras.
Ikonos kitose religijose
Per visą istoriją kai kurios religijos, pavyzdžiui, krikščionybė ir induizmas, dažnai naudojo paveikslus ir statulas, o kitos, pavyzdžiui, judaizmas ir islamas, dažnai nenaudojo žmonių atvaizdų.
Hinduizme šventieji daiktai dažnai naudojami, nes tikima murti - idėja, kad Dievo dvasia gali būti ikonoje (arba šventame daikte).
Susiję puslapiai
- Tempera
- Tapyba aliejiniais dažais
- Mozaika
- Skulptūra
- Bizantijos menas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra piktograma?
A: Ikona - tai religinės reikšmės atvaizdas ar atvaizdas.
K: Ką žodis ikona pirmiausia reiškia krikščionybėje?
A: Krikščionybėje žodis ikona dažniausiai reiškia paveikslą ant medinės plokštės, nutapytą pagal ortodoksų krikščionių tradiciją.
K: Iš kokių medžiagų gali būti pagaminta ikona?
A.: Ikona gali būti pagaminta iš raižyto dramblio kaulo plokštės arba iš sidabro ar aukso.
K: Kas gali būti vaizduojamas ikonoje?
A.: Ikonoje gali būti pavaizduota šventa būtybė, pavyzdžiui, Jėzus, Marija, šventasis arba angelas.
K: Kas gali būti pavaizduota ant ikonos iš Biblijos?
A: Ikonoje gali būti vaizduojamos scenos iš Biblijos, pavyzdžiui, Nukryžiavimas.
K: Kokia ikonos paskirtis stačiatikių krikščionybėje?
A: Ortodoksų krikščionybėje ikona laikoma langu, pro kurį žmogus gali pamatyti Dievo tiesą.
K: Ar žodis ikona gali būti vartojamas kitų religijų atvaizdams apibūdinti?
A: Taip, nors žodis ikona dažniausiai vartojamas krikščioniškiems atvaizdams apibūdinti, jis gali būti vartojamas ir kitų religijų atvaizdams apibūdinti.
Ieškoti