Islamas (/ˈɪslɑːm/; arabiškai: ٱلْإِسْلَام, romanizuotai: al-Islām, [alʔɪsˈlaːm] ( klausytis)) yra abraominė, monoteistinė religija, kurios pagrindiniai tikėjimai ir mokymai surašyti šventuose tekstuose. Islamo išpažinėjai vadinami musulmonais — tai reiškia „paklūstantys Dievui“. Musulmonai tiki, kad Korane yra pateikta Dievo žinia žmonijai ir kad šią žinią pranašui Mahometui atnešė angelas Džibrilis ir kad Koranas yra Alacho (Dievo) žodis. Mahometą musulmonai laiko Dievo pranašu ir pasiuntiniu pasiuntiniu. Kitos taisyklės ir elgesio normos, kurių turi laikytis tikintieji, daugiausia grindžiamos pranešimais apie tai, kuo mokė Mahometas — hadisais (žr. pranešimus apie tai, ko mokė Mahometas,).

Pagrindinės doktrinos

Islamo pagrindas yra tikėjimas į vieną Dievą (arab. tawhīd), pranašus, dieviškas knygas, angelus, gyvenimą po mirties ir paskutinįjį teismą. Musulmonai tiki, kad prieš Mahometą nuo pat žmonijos pradžios buvo daug kitų Dievo pranašų, pradedant pranašu Adomu, įskaitant pranašą Nojų (Nuh), pranašą Abraomą (Ibrahimą), pranašą Mozę (Musą) ir pranašą Jėzų (Isą). Musulmonai mano, kad visi šie pranašai skirtingais istorijos laikotarpiais žmonėms perteikė žinią apie Dievo vienybę, tačiau dėl Šėtono įtakos (arabiškai vadinamo Šajtanu) ir žmonių klaidų dalis bendruomenių nukrypo nuo pradinės tiesos. Korano turinį musulmonai laiko saugomu Alacho, ir jis suvokiamas kaip galutinė Dievo žinia iki teismo dienos.

Šventieji tekstai: Koranas ir hadisai

Koranas parašytas arabų kalba ir sudaro islamo teologinį pamato tekstą. Be Korano, svarbią vietą užima hadisai — pranešimai apie Mahometo žodžius, poelgius ir patvirtinimus, kurie padeda aiškinti Korano nuostatas ir formuoti praktines religijos taisykles. Hadisų rinkiniai, kuriems musulmonai suteikia didelę reikšmę, apima įvairias tradicijas ir jų autoritetas gali skirtis priklausomai nuo bendruomenės (pvz., sunitų ar šiitų). Iš šių šaltinių taip pat formuojasi islamo teisė (šari`a) ir gyvenimo praktikos.

Penki islamo stulpai

Tradicinis musulmonų religinis gyvenimas remiasi penkiais pagrindiniais įsipareigojimais, kurie vadinami „penkiais stulpais“:

  • Šahada — tikėjimo liudijimas: „Nėra Dievo, tik Allahas, ir Mahometas yra Jo pasiuntinys“;
  • Salat — ritualinės maldos, atliekamos kelis kartus per dieną;
  • Zakat — gailestingumo arba labdaros duoklė, skirta bendruomenei ir vargstantiems;
  • Sawm — pasninkas mėnesį Ramadano metu;
  • Hadžas — piligrimystė į Meką, kurią bent kartą gyvenime turėtų atlikti finansiškai ir fiziškai galintys musulmonai.

Sektos, mokyklos ir įvairovė

Dauguma musulmonų priklauso vienai iš dviejų didžiausių srovių: sunitų islamui (apie 75–90 % pasaulio musulmonų) arba šiitų islamui (apie 10–20 %). Tarp šitų pagrindinių grupių yra daugybė teologinių, teisinių ir kultūrinių skirtumų. Be to, egzistuoja ir kitos bendruomenės bei tradicijos, pvz., sufizmas (mistinė kryptis), alevitai Turkijoje bei mažesnės bendruomenės, tokios kaip Ahmadijjos. Teisės mokyklos (madhhab) sunitų tarpe — Hanafi, Maliki, Šafi'i, Hanbali — ir šiitų teisės tradicija (pvz., dža'farių) dar labiau nulemia kasdienį tikėjimo praktikavimą.

Istorija ir geografinis paplitimas

Islamas susiformavo 7 a. Arabijos pusiasalyje, kai pranašas Mahometas skelbė naują Dievo žinią Mekoje ir Medinoje. Mahometo gyvenimo įvykiai, įskaitant Hidžrą (išvykimą iš Mekos į Mediną, datuojamą 622 m.), tapo islamo kalendoriaus pradžia. Per kelis šimtmečius islamas išplito per Vidurinius Rytus, Šiaurės Afriką, Persiją, Pietų Aziją ir vėliau — į Pietryčių Aziją, Vakarų Afriką bei Europą. Šiandien islamas yra antra pagal dydį pasaulio religija: apie 1,75 mlrd. išpažinėjų (apie 24 % pasaulio gyventojų). Islamas taip pat yra viena sparčiausiai augančių religijų pasaulyje ir antra pagal dydį bei spartų augimą Europoje.

Kultūra, apeigos ir šventės

Musulmonų kasdienybėje svarbų vaidmenį atlieka maldos, pasninkas, labdara ir bendruomeniškumas. Centrinė religinė vieta yra mečetė, kurioje vietos vadovas (imamas) veda bendras maldas ir teikia religines gaires. Svarbiausios šventės yra Eid al-Fitr (šventė po Ramadano, pažymi pasninko pabaigą) ir Eid al-Adha (aukos šventė, susijusi su Abraomo/ Ibrahimo paklusnumu). Kiti praktiniai ir kultūriniai elementai — pvz., apranga (hijab, tradiciniai drabužiai), šeimos teisės ir socialiniai papročiai — labai skiriasi priklausomai nuo regiono, vietinių tradicijų ir teologinių aiškinimų.

Teologiniai ir socialiniai aspektai

Islame yra svarbūs tokie teologiniai principai kaip Dievo vienybė, pranašystė, apdovanojimo ir bausmės idėja bei dieviškas paliepimas elgtis teisingai. Islamo teisė (šari`a) apima ir asmeninius tikėjimo reikalavimus, ir civilines sritis — šeimos teisę, paveldėjimą, verslo santykius ir kt.; jos aiškinimas skiriasi priklausomai nuo mokyklos ir regiono.

Šiuolaikinės tendencijos

Šiuolaikiniame pasaulyje musulmonų bendruomenės susiduria su daugeliu iššūkių ir pokyčių: migracija, urbanizacija, švietimas, moterų vaidmuo visuomenėje, modernios teisės ir žmogaus teisių diskursai. Daugelis musulmonų ieško pusiausvyros tarp tradicijų ir šiuolaikinių socialinių bei kultūrinių reikalavimų, o interpretacijos ir praktinės taikymo formos skiriasi tiek tarp atskirų šalių, tiek tarp bendruomenių toje pačioje šalyje.

Pastaba: šiame tekste pateikta apžvalga stengiasi perteikti pagrindines islamo doktrinas, istoriją ir praktikas, tačiau islamo įvairovė ir daugiasluoksniškumas reiškia, kad atskiros bendruomenės gali turėti savitas praktikas ir paaiškinimus.