Ahmadija (احمدیہ Ahmadiyya) – islamo judėjimas, kurį XIX a. pab. įkūrė Mirza Ghulam Ahmadas, kurį jo sekėjai laiko pažadėtąja Mesijo ir Mahdžio figura. Judėjimas prasidėjo Indijos subkontinente tuo metu, kai teritorija dar nebuvo padalinta į dabartines Indijos, Pakistano ir Bangladešo valstybes. Ahmadija siekė atgaivinti islamo tikėjimą ir pabrėžė reformų, taikos ir misijų svarbą.

Įkūrėjas ir pagrindinės idėjos

Mirza Ghulam Ahmadas (prieš 1908 m.) skelbė save žadėtąja Mesijo figūra ir Mahdžiu, kuris įvykdė tam tikras islāmines pranašystes. Jo mokymai pabrėžė islamo moralės atnaujinimą, taiką, racionalų tikėjimo aiškinimą ir aktyvų dialogą su kitomis religijomis. Ahmadijos sekėjai laiko save tikrais musulmonais, teigdami, kad jie išpažįsta islamą tokią, kokį mokė ir praktikavo Mahometas ir jo pasekėjai.

Organizacija ir plėtra

1889 m. Mirza Ghulam Ahmadas oficialiai pavadino savo bendruomenę Ahmadijos musulmonų džamaatu (bendruomene). Po įkūrėjo mirties judėjimas struktūrizavosi: 1908 m. buvo įsteigta chalifato institucija – dvasinis ir administracinis vadovavimas, kurį pradžioje ėjo Hakeem Noor-ud-Din.

Didesnė judėjimo frakcija, dažnai vadinama Ahmadijų bendruomene (angl. Ahmadiyya Muslim Community), šiandien veikia daugelyje pasaulio šalių – dažnai minima veikla apie 190 šalių. Tarptautinė šios bendruomenės būstinė šiuo metu yra Londone, Anglijoje. Mažesnioji frakcija, žinoma kaip Lahoro Ahmadijos judėjimas arba Ahmadijos Anjuman Ishaat-i-Islam (AAIIL), veikia mažiau šalių (minima apie 17) ir savo tarptautinę būstinę laiko Lahore, Pakistane. AAIIL yra labiau artima tradiciniam islamui dėl tam tikrų teologinių skirtumų.

Padalijimas (1914 m.)

Po pirmojo kalifo Nooruddino mirties 1914 m. judėjimas patyrė rimtą skilimą. Susidarė dvi pagrindinės grupės, kurios skiriasi tiek dėl organizacinio vadovavimo (chalifato reikšmės), tiek dėl teologinių aiškinimų. Abi grupės egzistuoja iki šiol ir skirtingai traktuoja Mirzos Ghulamo Ahmado vaidmenį bei nuosprendžius, kas ir kaip turi vadovauti bendruomenei.

Teologinės ypatybės ir ginčai

  • Pranašystė: svarbiausias ginčas – ar Mirza Ghulam Ahmadas gali būti laikomas pranašu. Didesnioji dalis Ahmadijų bendruomenės laiko jį ne kaip naują įstatymų atnešantį pranašą, o kaip neįprastą, tačiau dieviškai paskirtą reformatorių ir pranašystės įvykdytoją (subordinuotą Mahometui). Tuo tarpu Lahoro grupė Mirzą supranta labiau kaip religijos reformatorių ar mokytoją, nepritariant bet kokiam pranašo statusui.
  • Jėzaus (Į) mirtis ir sugrįžimas: ahmadikai skiriasi nuo daugelio tradicinių musulmonų interpretacijų — jie teigia, kad Jėzus fiziškai nematerialiai negrįžo iš dangaus į žemę vėlesniais laikais, o vietoje fizinio sugrįžimo pašaukė įvykti dvasiniam atgimimui, kurį jų sekėjai tapatina su Mirza Ghulam Ahmadu. Tai viena iš priežasčių, kodėl kiti musulmonų sluoksniai laiko juos eretiškais.
  • Koncepcija apie džihadą: Ahmadija pabrėžia taiką, prievartos atmetimą ir „didįjį džihadą“ kaip asmeninį dvasinį kovą su nuodėme. Tai atsispindi judėjimo retorikoje prieš modernius teroristinius veiksmus.
  • Korano aiškinimai: skirtingos frakcijos aiškina kai kurias Korano eilutes skirtingai — pavyzdžiui, Korano 33:40 (apie Mahometą kaip pranašų antspaudą) interpretacija kyla kaip kertinis teologinis klausimas.

Veikla, leidiniai ir ištekliai

Ahmadijai daug investuoja į Korano vertimus, religinius leidinius, mokymus ir viešą misiją. Jie turi tarptautinius transliacijos kanalus (pvz., MTA 1, MTA 2, MTA 3 ir MTA Afrika), kurie transliuoja religinį turinį, pamokas ir humanitarinius pranešimus. Judėjimas steigia mokyklas, ligonines, ambulatorijas ir vykdo humanitarines misijas besivystančiose šalyse. Ketvirtasis chalifas, Hazratas Mirza Tahiras Ahmadas, buvo aktyvus homeopatijos skatinimo srityje ir prisidėjo prie nemokamų ambulatorijų steigimo bei medicininių pamokų transliacijos.

Tarp oficialių internetinių išteklių yra dideli dokumentų rinkiniai su knygomis ir vaizdo įrašais, paaiškinančiais judėjimo įsitikinimus ir atsakančiais į dažniausiai užduodamus klausimus.

Pasaulinė buvimo geografija ir skaičiai

Ahmadijų bendruomenė teigia turinti milijonus sekėjų visame pasaulyje; skaičių vertinimai skiriasi, bet dažnai minima diapazonas apie 10–20 milijonų. Abeji judėjimo sparnai turi aktyvias bendruomenes Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Afrikoje ir Pietų Azijoje.

Persekiojimas ir teisinis statusas

Ahmadijos bendruomenė patyrė ir tebepatiria diskriminaciją bei persekiojimą keliose šalyse. Ypač griežtai jie susidūrė su valstybiniu ir visuomeniniu spaudimu Pakistane: 1974 m. Ahmadijai buvo oficialiai pripažinti neislamiška religine bendruomene, o vėlesni teisiniai aktai (pvz., 1984 m. Ordinance XX) gerokai apribojo jų religinės raiškos laisves. Ahmadijų nariai buvo ir yra taikinami smurtinių išpuolių, draudimų statyti ar viešai laikyti pamaldas, taip pat socialinės atskirties.

Viešasis įvaizdis ir kritika

Kiti musulmonų sluoksniai dažnai laiko ahmadikus eretiškais dėl skirtumų teologiniuose klausimuose (ypač dėl pranašystės ir Jėzaus sugrįžimo). Ahmadijų bendruomenė atkakliai ginasi, kad jų tikėjimo esmė atitinka Korano bei Hadisų principus, ir naudoja teologinius argumentus bei akademinius tekstus savo pozicijai pagrįsti.

Išvados

Ahmadija yra sudėtingas ir plačiai paplitęs judėjimas, turintis tiek teigiamą misijų, humanitarinės veiklos ir dialogo įnašą, tiek ir gilias teologines bei politines prieštaras su kitomis musulmonų bendruomenėmis. Dėl istorinių įvykių, skirtingų teologinių aiškinimų ir teisinio spaudimo judėjimo padaliniai vystėsi savarankiškai, tačiau abu palaiko idėją apie islamo moralinę atgaivą ir taiką per misiją bei asmeninio tikėjimo stiprinimą.