Mahometas (arab. محمد; tariama [muħammad]; apie 570 m. - 632 m. birželio 8 d.) buvo islamo įkūrėjas. Musulmonai ir bahajų tiki, kad jis buvo Alacho (Dievo) pasiuntinys ir pranašas. Tikima, kad jis yra Izmaelio palikuonis, Abraomo sūnus ir paskutinis iš visų pranašų (pranašų antspaudas). Jis laikomas pavyzdžiu, kuriuo turėtų sekti visi musulmonai.



Ankstyvasis gyvenimas

Mahometas gimė apie 570 m. Mekos mieste Arabijos pusiasalyje, kilęs iš galingos Kureišų genties. Jis vaikystėje neteko tėvo (Abdullaho) ir užaugo globojamas močiutės ir vėliau dėdės. Jaunystėje jis dirbo prekyboje ir susikūrė reputaciją kaip sąžiningas ir patikimas žmogus, dėl ko pelnė pravardę al‑Amīn („patikimas“).

Pirmosios apreiškos ir paskelbimas

Apie 610 m., Mahometui maždaug sulaukus 40 metų, jam buvo perduotos pirmosios apreiškos per angelą Džibrilą (Gabrielį) urve Hira prie Mekos. Šios apreiškos vėliau sudarė Korano pagrindą. Iš pradžių Mahometas skelbė vieno Dievo (Alacho) kultą, socialinę teisingumą ir atsisakymą pagoniškų dievų. Jo žinia iškart nesulaukė plačių simpatijų – Mekos aristokratija ir dalis gyventojų prieštaravo, nes Mahometo mokymas kėlė grėsmę jų ekonominei ir religinei tvarkai.

Persekiojimas ir Hijra į Mediną

Dėl didėjusio priešiškumo Mahometo pasekėjai patyrė prievartą ir boikotą. 622 m. Mahometas atsisakė toliau likti Mekoj ir persikėlė į Jathribą (vėliau pavadintą Medina, „Pranašo miestas“) — šis įvykis vadinamas Hijra ir pažymimas kaip islamiškojo kalendoriaus pradžia. Medinoje Mahometas tapo ne tik religinės bendruomenės vadovu, bet ir politiniu bei teisės institutu, sujungdamas įvairias klanines grupes į vieningą musulmonų ummą.

Valstybės ir kariniai veiksmai

Medina tapo Mahometo valdymo centru. Per ateinančius metus vyko keli reikšmingi susirėmimai su Mekos sąjungininkais ir kitomis grupėmis – tarp žymiausių mūšių yra Badras (624 m.), Uhudas (625 m.) ir Pylimų griovio mūšis (627 m.). Taip pat pasirašyta Hudajbijos taikos sutartis (628 m.), kuri laikinai sušvelnino konfliktus su Mekos lyderiais. 630 m. Mahometas su savo pasekėjais įžengė į Meką beveik be kraujo praliejimo ir vėliau išlaisvino Kabaną nuo pagoniškų stabų, paversdamas ją islamo svarbiausiu šventu centru.

Religinė veikla, mokymas ir teisė

Mahometas ne tik skelbė apreiškimus, bet ir praktikoje įdiegė pamatus naujai religinėje bei socialinėje tvarkoje. Jo gyvenimo pavyzdys, žinomas kaip sunnah, ir jo pasakymai (hadisai) tapo antra pagal svarbą šaltiniu po Korano islamo teologijoje ir teisėje (šariat). Per jo vadovavimą išsivystė ritualai ir praktikos, tapusios keturių pagrindinių islamo ordenų (madhhab) teisės formavimo pagrindu.

Asmeninis gyvenimas ir šeima

Mahometas buvo vedęs kelias moteris; pati žinomiausia iš jų buvo Khadidža, pirmoji jo žmona ir ankstyvoji rėmėja, su kuria jis turėjo kelis vaikus, tarp jų dukrą Fatimą. Vėliau jis vedė ir kitas moteris dėl socialinių, politinių ir globos priežasčių. Mahometo ryšiai su giminiškais sąjungininkais, tokiais kaip Alis ir Fatima, turi didelę reikšmę tiek sunitų, tiek šiitų tradicijose.

Mirtis ir vieta pašventinime

Mahometas mirė 632 m. Medinoje. Jo kapas yra Medinos Profečių mečetėje (Al‑Masjid an‑Nabawi) ir yra tapęs svarbia piligrimystės vieta. Po jo mirties prasidėjo klausimai dėl įpėdinių (chalifato), kurie lėmė istoriškai reikšmingus nesutarimus ir skyles islame (pvz., sunitų ir šiitų atskyrimą).

Paveldas ir reikšmė

  • Religinė: Mahometas laikomas paskutiniu Dievo pasiuntiniu ir pranašų antspaudu – jo mokymas yra pagrindas islamo tikėjimui, maldai, pasninkui, labdarai ir kitiems religiniams įsipareigojimams.
  • Kultūrinė ir socialinė: jo gyvenimo pavyzdžiai formavo socialinę elgseną, šeimos ir bendruomenės normas bei teisines tradicijas per šariatą.
  • Istorinė: Mahometo veikla pakeitė Arabijos pusiasalio politinį žemėlapį ir tapo pasaulio istorijos įvykiu, kuris vėliau lėmė didžiulius civilizacinius pokyčius.

Šaltiniai ir tyrimai

Mahometo gyvenimas žinomas iš Korano bei gausios hadisų literatūros, taip pat iš ankstyvųjų biografijų (sirah). Istorinė akademinė analizė remiasi tiek islamo tradicijomis, tiek kritine šaltinių analize, todėl dėl kai kurių detalių egzistuoja mokslinių diskusijų. Nepaisant to, jo vaidmuo kaip religijos įkūrėjo ir istorinės figūros yra plačiai pripažintas tiek musulmonų bendruomenėse, tiek pasaulio istorijos studijose.

Mahometo asmenybė ir palikimas lieka daugiabriauni — jis suvokiamas kaip dvasinis vadovas, teisėjas, valstybės išminčius ir šeimos žmogus. Jo gyvenimo ir mokymo studijos tęsiasi tiek religinėje teologijoje, tiek pasaulinėje istorijos bei kultūros analizėje.