Koranas (arab. القرآن) yra šventoji islamo knyga. Musulmonai Koraną laiko "Alacho (Dievo) žodžiu". Ši knyga skiriasi nuo kitų religinių tekstų tuo, kad tikima, jog tai yra pažodiniai Dievo žodžiai, pasakyti per pranašą Mahometą. Kai kurie musulmonai ją vadina Paskutiniuoju Testamentu.
Daugiau nei 1400 metų ji buvo rašoma ir skaitoma tik arabų kalba. Tačiau, kadangi daugelis musulmonų visame pasaulyje nesupranta arabų kalbos, Korano prasmė pateikiama ir kitomis kalbomis, kad skaitytojai galėtų geriau suprasti, ką reiškia arabiški Korano žodžiai. Šios knygos yra tarsi Korano žodynai - jos nėra skaitomos kaip islamo religijos dalis, kad pakeistų arabišką Koraną. Musulmonai tiki, kad šie vertimai nėra tikrasis Koranas; tikrasis Koranas yra tik arabiškas jo nuorašas. Koranas kartu su hadisais naudojamas šariato teisei aiškinti.
Trumpa istorija ir sudėtis
Musulmonų tradicija teigia, kad Koranas buvo apreikštas per maždaug 23 metus (apie 610–632 m. po Kr.) Mahometui. Tekstas buvo perduodamas išimtinai žodžiu ir vėliau įrašytas raštu. Pirmasis vieningas Korano rašytinis rinkinys (mushaf) buvo sudarytas netrukus po pranašo mirties, o vėliau, valdant trečiajam kalifui Uthmanui, atliktas teksto standartizavimas ir kopijų platinimas, kad būtų išvengta vietinių skirtumų skaityme.
Struktūra ir kalba
Koranas susideda iš 114 skyrių — surų. Surų ilgių ir tematikos tvarka nėra chronologinė: po atidarymo maldos (Al-Fatiha) suros dažnai išdėstytos nuo ilgiausios iki trumpiausios. Tekstas parašytas klasikinė arabų kalba, todėl daugelis musulmonų pabrėžia originalo svarbą. Be to, suras tradiciškai skirstomos į mekinės (atskleistos Mekos laikotarpiu) ir medinietiškos (atskleistos jau Medinoje), pagal tai, kokiame gyvenimo etape pranašo jas gavo.
Vertimai ir aiškinimai
Nors Koranas yra arabų kalba, jo prasmė perteikiama daugeliu kalbų, kad plačioji auditorija galėtų suprasti tekstą. Tačiau tradicija aiškiai skiria arabiškąjį Korano tekstą nuo kitų kalbų vertimų: dauguma musulmonų laiko vertimus tik aiškinimais arba prasmės perteikimais, o ne tikruoju Koranu. Dėl šios priežasties dažnai sakoma, kad vertimai yra interpretacijos, o ne pažodiniai Dievo žodžių atitikmenys.
Skaitymas, recitacija ir taisyklės
Korano recitacija (tajwid) yra plačiai vertinama ir turi griežtas taisykles, reglamentuojančias tarimą ir melodiją. Daugelis musulmonų kasdien skaito arba klausosi Korano, o ypatingas dėmesys skiriamas jo recitacijai maldoje (salat). Yra ir tradicija užsirašyti arba išmokti Korano mintinai — tokie žmonės vadinami hafiz (arabiškai: tas, kuris atsimena visą Korano tekstą).
Religinė ir kultūrinė reikšmė
Koranas yra ne tik religinis tekstas — jis daro didžiulę įtaką musulmonų teisės, etikos, literatūros, meno ir kasdienio gyvenimo normoms. Tekstas laikomas dievišku, nemodifikuojamu ir išskirtiniu (konceptas, vadinamas i'jaz — Korano nepakartojamumu). Kartu su hadisais Koranas naudojamas kaip pagrindinis šaltinis teisinėms nuostatoms (šariatui) formuluoti ir aiškinti.
Praktiniai aspektai ir pagarba
Musulmonai dažnai elgiasi su Koranu su didžiausia pagarba: spausdintus egzempliorius laiko švariai, retai deda ant grindų, prieš skaitymą gali atlikti wudu (ritualinį apsiplovimą). Taip pat egzistuoja daug ritualų ir papročių, susijusių su Korano kopų skaitymu laidotuvių, vestuvių ir kitų ceremonijų metu.
Akademinis ir tarpkultūrinis suvokimas
Tyrinėjant Korano tekstą akademiniu būdu, mokslininkai nagrinėja jo literatūrines savybes, istorinius kontekstus, tekstologiją ir skirtingas recitacijos tradicijas (qirāʼāt). Vertimų, komentarų (tafsir) ir istorinių tyrimų gausa leidžia geriau suprasti tekstą tiek musulmonams, tiek ne musulmonams.
Apibendrinant: Koranas yra islamiškos tikėjimo šerdis — tiek kaip sakoma, kaip Dievo žodis, tiek kaip tekstas, formuojantis tikėjimo praktiką, teisę ir kultūrą. Nors originalas yra arabų kalba, jo prasmė prieinama ir per daugybę vertimų bei komentarų, kuriuos reikia skaityti kaip interpretacijas, o ne kaip pakeistą arabišką tekstą.
