Mirtis: apibrėžimas, priežastys, medicininis ir kultūrinis požiūris

Mirtis: aiškus apibrėžimas, dažniausios priežastys, medicininiai nustatymo principai ir kultūrinės tradicijos bei ritualai — supraskite mirties realijas ir pasekmes.

Mirtis - tai organizmo gyvenimo pabaiga. Nutrūksta visa biologinė ir gyvybinė gyvo organizmo veikla, įskaitant protą ir pojūčius. Įprastinis žmonių ir daugelio kitų gyvūnų mirties signalas yra tas, kad nustoja plakti širdis ir jos nebegalima paleisti iš naujo. Tai gali sukelti daugybė dalykų. Visų gyvų būtybių gyvenimo trukmė yra ribota ir visos gyvos būtybės galiausiai miršta.

Klinikinė, biologinė ir „smegenų mirtis“

Medicininiame kontekste svarbu atskirti skirtingus mirties apibrėžimus:

• Klinikinė mirtis – trumpas laikotarpis, kai sustoja širdis ir kvėpavimas. Kai laiku ir tinkamai pradėjus gaivinimą, žmogus kartais gali būti atgaivintas.
• Biologinė (organizmo) mirtis – tada, kai ląstelės ir audiniai negrįžtamai praranda gyvybingumą ir organizmo sistemos nustoja veikti.
• Smegenų mirtis – visiškas ir negrįžtamas smegenų audinio (įskaitant pailgąjį smegenų kamieną) funkcijos praradimas. Teisiškai ir mediciniškai smegenų mirtis dažnai laikoma mirties momentu, net jei dirbtiniai kvėpavimo ir kraujo apytakos aparatai laikinai palaiko organus.

Mirties nustatymas ir medicininis požiūris

Mirties priežasties nustatymas yra medicinos specialybė, vadinama patologija. Medicinoje mirtis dažnai apibrėžiama kaip būklė, kai širdis nustoja plakti ilgiau nei kelioms minutėms ir neįmanoma atkurti gyvybinių funkcijų. Tačiau yra išimčių: būna ypatingų atvejų, kai žmonės atsigauna, nors širdis sustojo 30 minučių ar ilgiau — pavyzdžiui, vos nenuskendus labai šaltame vandenyje, kai metabolizmas sulėtėja ir audiniai mažiau pažeidžiami. Jei širdžiai ir plaučiams veikti padeda aparatai, mirties momentą nustatyti sunkiau, todėl taikomi papildomi neurologiniai ir kitokie diagnostiniai kriterijai.

Praktiniai mirties požymiai ir postmorteminiai procesai:

• Rigor mortis (rigidiškumas) – raumenų standumas, atsirandantis po keleto valandų.
• Livor mortis (kraujospūdžio žymės) – raudonos mirties dėmės odoje dėl krešulio nuosėdų ir kapiliarų ištuštėjimo.
• Algor mortis – kūno atvėsimasis po mirties.
• Degradacija ir skaidymasis – įvykstantys dėl bakterijų ir kitų mikroorganizmų veiklos.

Priežastys ir statistika

Žmonių mirties priežastys labai įvairios: ligos, širdies ir kraujagyslių sutrikimai, vėžiniai susirgimai, traumos, nelaimingi atsitikimai, savižudybės ir nusikaltimai, įskaitant nusikaltimo tyrimus (pvz., (pvz., žmogžudystės)). Kasdien pasaulyje miršta apie 150 000 žmonių. Maždaug du trečdaliai šių žmonių miršta dėl amžiaus arba su amžiumi susijusių ligų. Kiti svarbūs rizikos veiksniai – infekcijos, chroniškos ligos, traumos ir socialiniai bei aplinkos veiksniai.

Teisiniai ir etiniai aspektai

Mirties konstatuojantys sprendimai turi teisinę reikšmę – nuo mirties liudijimų išdavimų iki testamentų vykdymo. Ypatingi klausimai kyla, kai pacientas yra priklausomas nuo gyvybę palaikančių aparatų: kam priklauso sprendimas nutraukti paramą, kaip taikomi pažangūs išankstiniai nurodymai (advance directives) ar gyvybės palaikymo nutraukimo teisėtumas. Prieiga prie organų donorystės, eutanazija arba asistuojama savižudybė kai kuriose jurisdikcijose taip pat kelia etinių diskusijų.

Gaivinimas, organų donorystė ir paliatyvioji priežiūra

Moderni medicina taiko gaivinimo (reanimacijos) metodus, tačiau gaivinimo sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai jie pradėti ir nuo priežasčių. Kai kuriais atvejais, kai mirtis yra neišvengiama, pacientams teikiama paliatyvioji priežiūra – simptomų malšinimas ir komforto palaikymas iki gyvenimo pabaigos. Organų donorystė leidžia mirusiojo organus naudoti transplantacijoms, tačiau tam būtinas aiškus mirties nustatymas (dažnai smegenų mirties atveju) ir teisinių procedūrų laikymasis.

Kultūrinis ir religinis požiūris

Be fizinio kūno, kai kurie tiki, kad žmonės taip pat turi sielą, ir mano, kad siela gali tęstis be kūno (pomirtinis gyvenimas), persikelti į kitą kūną (reinkarnacija) arba nustoti egzistuoti (anihiliacionizmas). Religijose šiuo klausimu vyrauja skirtingi įsitikinimai: krikščionybė, islamas, hinduizmas, budizmas ir kitos tradicijos turi savas doktrinas apie sielos likimą, prisikėlimą, karma ar nirvaną.

Daugelis kultūrų turi savo papročius ir ritualus, skirtus pagarbai mirusiesiems — laidotuvės, gedulas, atminimo apeigos, kapų lankymas. Ritualai padeda artimiesiems susidoroti su netektimi, išreiškia socialinę pagarbą ir palaiko bendruomenės struktūras.

Kalbos vartojimas ir terminologija

Kai žmonės kalba apie dalykus ar įvykius, dėl kurių augalas ar gyvūnas žūsta, tie dalykai ar įvykiai paprastai apibūdinami kaip mirtini arba mirtini. Ligų atveju jos apibūdinamos kaip mirtinos. Žmonės niekuo nesiskiria nuo kitų gyvybės formų: mūsų kūnai turi savireparacijos gebėjimą, tačiau jis ribotas.

Medicininiai tyrimai po mirties

Patologų atliekamos autopsijos padeda nustatyti tikrąją mirties priežastį, ypač įtariant nusikaltimą, nelaimingą atsitikimą ar užkrečiamą ligą, galinčią paveikti kitus. Tokie tyrimai yra svarbūs tiek medicinos pažangai, tiek teisinei atsakomybei ir visuomenės saugumui.

Baigiamosios pastabos

Mirtis yra biologinis faktas ir tuo pat metu daugiaprasmis socialinis, kultūrinis ir filosofinis reiškinys. Supratimas apie mirtį vystėsi kartu su medicinos, teisės, religijos ir visuomenės transformacijomis. Nors kiekvieno žmogaus patirtis ir prasmės suteikimas mirties tema yra unikalūs, žinojimas apie medicininius, etinius ir kultūrinius aspektus padeda geriau pasirūpinti mirusiaisiais ir jų artimaisiais.

Visuomenė ir kultūra

Mirtis žmonėms paprastai yra liūdnas ar nemalonus dalykas. Ji gali priversti žmones galvoti apie savo pačių mirtį. Žmonės gali pasiilgti mirusio asmens arba liūdėti dėl jo. Jie taip pat gali liūdėti dėl mirusiojo šeimos narių ir draugų.

Bet kurioje visuomenėje žmogaus mirtį lydi ritualas - budėjimas ar laidotuvės yra įprastas dalykas. Kai kur buvo įprasta mirusiuosius valgyti - tai buvo ritualinis kanibalizmas. Tačiau tai nebėra įprasta, iš dalies dėl to, kad tokiu būdu galima užsikrėsti tokiomis ligomis kaip kuru. Daugumoje visuomenių mirusiųjų kūnai yra tabu ir su jais turi būti elgiamasi ypatingai - dėl religinių ir higienos priežasčių. Apie žmogaus lavoną visada reikia pranešti pagal įstatymą, kad būtų užtikrinta, jog jis bus tinkamai pašalintas.

Darbas su mirusiųjų kūnais ir jų turtu

Pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės tiria žmonių sergamumą arba leidžia išpjauti ir apžiūrėti mirusiųjų kūnus skrodimo metu, yra nustatyti bet kurios žmogaus mirties priežastį ir užkirsti kelią panašiai mirčiai. Kai kurios religijos neleidžia atlikti skrodimų, nes mano, kad kūnas yra šventas. Skrodimo paprastai reikalauja valstybė, jei kas nors miršta ir žmonės nežino, kodėl. Skrodimas padeda išsiaiškinti, ar kas nors tyčia nužudė žmogų, ar bandė jį sužaloti, ar jis mirė nuo ligos.

Norėdamas pasiruošti savo mirčiai, žmogus gali parašyti paskutinę valią ir testamentą, kad būtų aišku, kam atiteks jo turtas ir nuosavybė. Kartais žmogus taip pat savanoriškai pasisako už organų donorystę. Tai gali reikšti, kad visas kūnas bus atiduotas medicininiams tyrimams. Tai taip pat gali išgelbėti kitų žmonių gyvybes, nes tampa įmanoma atlikti organų transplantaciją.

Religinis požiūris į mirtį

Ilgą laiką daugelis žmonių bijojo mirties ir daug kas svarstė, kas gali nutikti žmonėms po mirties. Tai vienas didžiausių filosofijos ir religijos klausimų. Daugelis žmonių tiki, kad egzistuoja tam tikra pomirtinio gyvenimo forma.

Senovės valdovai kartais reikalaudavo, kad per jų laidotuves būtų sunaikinti ne tik jų pačių kūnai ir didžioji dalis turto, bet net ir tarnai bei giminaičiai.

Krikščionybė ypatingą dėmesį skiria mirčiai, nes romėnai nužudė Jėzų Kristų. Islame manoma, kad tai parodo žmogiškųjų sistemų neteisingumą sprendžiant mirties klausimą ir geriausių žmonių gebėjimą ją įveikti ir net atleisti. Pačioje krikščionybėje manoma, kad tai įrodo, jog pats Jėzus iš tiesų buvo Dievas, todėl galėjo prarasti savo kūną ir vis tiek turėti prisikėlimo galią. Budizme tikima reinkarnacija. Reinkarnacija yra iš induizmo perimta idėja.

Konfucianizmas pataria gerbti tėvus, o protėvių garbinimo formos - gerbti ir mirusius, ir gyvus protėvius.

Su mirtimi susiję ritualai

Kiekviena etinė tradicija, įskaitant ir medicininį požiūrį į kūną, turi tam tikrą su mirtimi susijusį ritualą. Dažnai jie pateisina elgesį, kuris galėtų būti nekenčiamas, jei nebūtų ritualo. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad organų transplantacija yra tarsi kanibalizmas.

Labai daug kas, kas vyksta žmogaus mirties atveju, yra ritualas. Žmonės, kurie nori, kad su jų mirtimi būtų elgiamasi tam tikru būdu, ir pageidauja tam tikro elgesio, pavyzdžiui, kremuoti kūną, turėtų iš anksto nuspręsti ir susitarti dėl būtinų mokėjimų ir susitarimų. Taip po jų mirties jų šeimai bus daug lengviau, nes nebebus galimybės aiškiai išreikšti pageidavimą.

Dėl tos pačios priežasties svarbu atsisveikinti. Atrodo, kad daugiausia streso dėl mirties patiria artimieji, kurie "neturėjo galimybės atsisveikinti".

Galbūt tam, kad sumažintų šį stresą, kuriami ritualai ir suburiami tie, kurie ką nors pažinojo, kad asmenine patirtimi, kurios žmogus nebegali perteikti pats, galėtų pasidalyti kiti.

Kai kurie ritualai, pavyzdžiui, seansai, esą leidžia žmonėms kalbėtis su mirusiaisiais. Tiek mokslininkai, tiek net tie, kurie juos dažnai atlieka, teigia, kad tai nėra labai patikima.

Mirusieji gali būti mumifikuojami natūraliai arba tyčia.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra mirtis?

K: Kas sukelia mirtį?

K: Kiek žmonių miršta kiekvieną dieną?

K: Ar žmonės turi sielą?

Klausimas: Kaip vadiname įvykius ar dalykus, kurie lemia mirtį?

K: Kaip medicina apibrėžia mirtį?

Klausimas: Ar žmonės gali patys save atkurti?

Paieška pagal raidę