Mirtis

Visuomenė ir kultūra

Mirtis žmonėms paprastai yra liūdnas ar nemalonus dalykas. Ji gali priversti žmones galvoti apie savo pačių mirtį. Žmonės gali pasiilgti mirusio asmens arba liūdėti dėl jo. Jie taip pat gali liūdėti dėl mirusiojo šeimos narių ir draugų.

Bet kurioje visuomenėje žmogaus mirtį lydi ritualas - budėjimas ar laidotuvės yra įprastas dalykas. Kai kur buvo įprasta mirusiuosius valgyti - tai buvo ritualinis kanibalizmas. Tačiau tai nebėra įprasta, iš dalies dėl to, kad tokiu būdu galima užsikrėsti tokiomis ligomis kaip kuru. Daugumoje visuomenių mirusiųjų kūnai yra tabu ir su jais turi būti elgiamasi ypatingai - dėl religinių ir higienos priežasčių. Apie žmogaus lavoną visada reikia pranešti pagal įstatymą, kad būtų užtikrinta, jog jis bus tinkamai pašalintas.

Darbas su mirusiųjų kūnais ir jų turtu

Pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės tiria žmonių sergamumą arba leidžia išpjauti ir apžiūrėti mirusiųjų kūnus skrodimo metu, yra nustatyti bet kurios žmogaus mirties priežastį ir užkirsti kelią panašiai mirčiai. Kai kurios religijos neleidžia atlikti skrodimų, nes mano, kad kūnas yra šventas. Skrodimo paprastai reikalauja valstybė, jei kas nors miršta ir žmonės nežino, kodėl. Skrodimas padeda išsiaiškinti, ar kas nors tyčia nužudė žmogų, ar bandė jį sužaloti, ar jis mirė nuo ligos.

Norėdamas pasiruošti savo mirčiai, žmogus gali parašyti paskutinę valią ir testamentą, kad būtų aišku, kam atiteks jo turtas ir nuosavybė. Kartais žmogus taip pat savanoriškai pasisako už organų donorystę. Tai gali reikšti, kad visas kūnas bus atiduotas medicininiams tyrimams. Tai taip pat gali išgelbėti kitų žmonių gyvybes, nes tampa įmanoma atlikti organų transplantaciją.

Religinis požiūris į mirtį

Ilgą laiką daugelis žmonių bijojo mirties ir daug kas svarstė, kas gali nutikti žmonėms po mirties. Tai vienas didžiausių filosofijos ir religijos klausimų. Daugelis žmonių tiki, kad egzistuoja tam tikra pomirtinio gyvenimo forma.

Senovės valdovai kartais reikalaudavo, kad per jų laidotuves būtų sunaikinti ne tik jų pačių kūnai ir didžioji dalis turto, bet net ir tarnai bei giminaičiai.

Krikščionybė ypatingą dėmesį skiria mirčiai, nes romėnai nužudė Jėzų Kristų. Islame manoma, kad tai parodo žmogiškųjų sistemų neteisingumą sprendžiant mirties klausimą ir geriausių žmonių gebėjimą ją įveikti ir net atleisti. Pačioje krikščionybėje manoma, kad tai įrodo, jog pats Jėzus iš tiesų buvo Dievas, todėl galėjo prarasti savo kūną ir vis tiek turėti prisikėlimo galią. Budizme tikima reinkarnacija. Reinkarnacija yra iš induizmo perimta idėja.

Konfucianizmas pataria gerbti tėvus, o protėvių garbinimo formos - gerbti ir mirusius, ir gyvus protėvius.

Su mirtimi susiję ritualai

Kiekviena etinė tradicija, įskaitant ir medicininį požiūrį į kūną, turi tam tikrą su mirtimi susijusį ritualą. Dažnai jie pateisina elgesį, kuris galėtų būti nekenčiamas, jei nebūtų ritualo. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad organų transplantacija yra tarsi kanibalizmas.

Labai daug kas, kas vyksta žmogaus mirties atveju, yra ritualas. Žmonės, kurie nori, kad su jų mirtimi būtų elgiamasi tam tikru būdu, ir pageidauja tam tikro elgesio, pavyzdžiui, kremuoti kūną, turėtų iš anksto nuspręsti ir susitarti dėl būtinų mokėjimų ir susitarimų. Taip po jų mirties jų šeimai bus daug lengviau, nes nebebus galimybės aiškiai išreikšti pageidavimą.

Dėl tos pačios priežasties svarbu atsisveikinti. Atrodo, kad daugiausia streso dėl mirties patiria artimieji, kurie "neturėjo galimybės atsisveikinti".

Galbūt tam, kad sumažintų šį stresą, kuriami ritualai ir suburiami tie, kurie ką nors pažinojo, kad asmenine patirtimi, kurios žmogus nebegali perteikti pats, galėtų pasidalyti kiti.

Kai kurie ritualai, pavyzdžiui, seansai, esą leidžia žmonėms kalbėtis su mirusiaisiais. Tiek mokslininkai, tiek net tie, kurie juos dažnai atlieka, teigia, kad tai nėra labai patikima.

Mirusieji gali būti mumifikuojami natūraliai arba tyčia.

Pasiruošimas mirčiai

Be testamentų, atsisveikinimų, organų donorystės ir laidotuvių, yra svarbi asmeninė patirtis, leidžianti apsispręsti, ar perduoti, ar ne, kai žmogus žino, kad netrukus gali mirti. Paliatyvioji slauga sutelkia dėmesį į pagrindinius sprendimus, kuriuos žmonės priima, kai jų gyvenimo pabaiga yra labai artima, ir užtikrina, kad su jais visada būtų galima pasikalbėti. Ji pakeičia didvyrišką medicininę intervenciją, kuri gali palaikyti jų fizinę gyvybę, bet nepadidinti gyvenimo kokybės. Žmogaus psichologija turi pasiruošti mirčiai, jei ji nėra greitas netikėtumas:

Elizabeth Kubler-Ross rašė, kad yra kelios mirties stadijos, iš kurių pirmoji yra neigimas, o paskutinė - susitaikymas. Dažnai žmonės, kurie priima savo gyvenimą, jį užrašo, kad paliktų memuarus arba išsamią autobiografiją:

Kadangi įvykiai palieka gyvąją atmintį ir gali būti tik žodinės tradicijos dalis, vykdomi projektai, kuriais siekiama užfiksuoti viską, ką žmonės prisimena apie Pirmąjį pasaulinį karą ir Šoa. Pirmasis iš jų buvo skirtas užrašyti viską, ką prisimena apie JAV pilietinį karą. Ši disciplina pakeitė istoriją, nes turime daug daugiau pasakojimų apie tuos laikus iš pirmų lūpų, o socialinė istorija tapo daug labiau standartizuota.

Kiti mirties terminai

Yra ir kitų mirties terminų. Pavyzdžiui, "išeiti", "išvykti į geresnę vietą", "nusipirkti ūkį" (paprastai vartojama kariuomenėje), "palikti žemę", "didelis miegas" ir "iškeliauti". terminas "išvykęs" taip pat gali būti terminas, apibūdinantis mirtį. pavyzdžiui: jei žmogus mirė, taip pat sakoma, kad jis išvyko, kaip išvykęs į geresnę vietą arba jo nebėra.

Nenatūralios mirties priežastys

Senatvė nėra vienintelis dalykas, galintis nutraukti žmogaus gyvenimą. Žmonės priverčia mirti kitus žmones. Tai vadinama nužudymu arba žmogžudyste. Trys žinomos žmogžudystės: Džonas Vilksas Butas (John Wilkes Booth) nužudė Abraomą Linkolną, Džeimsas Erlas Rėjus (James Earl Ray) nužudė Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį ir Harvis Li Osvaldas (Harvey Lee Oswald) nužudė Jungtinių Valstijų prezidentą Džoną F. Kenedį. Žmonės taip pat gali mirti dėl nelaimingų atsitikimų, dėl kurių patiria nepagydomas traumas, hipotermijos, bado, savižudybės ir dehidratacijos.