Savižudybė

Rizikos veiksniai

Yra daug savižudybės rizikos veiksnių. Tačiau svarbu prisiminti, kad rizikos veiksniai nėra tas pats, kas priežastys. Rizikos veiksniai nesukelia savižudybės ar minčių apie savižudybę. Jie tik padidina tikimybę, kad kai kurie žmonės, turintys šių rizikos veiksnių, gali nusižudyti. Jei asmuo turi rizikos veiksnį, tai dar nereiškia, kad jis taps savižudžiu.

Psichikos sutrikimai

Dauguma nusižudžiusių žmonių turi psichikos sutrikimų. Skirtingų tyrimų duomenimis, šis rodiklis skiriasi ir siekia 85-95 proc. ^[] Depresiniai sutrikimai sudaro apie 80 proc. šių skaičių, šizofrenija - dešimt procentų, o demencija ir delyras - apie penkis procentus. ^[]

25 proc. psichikos sutrikimų turinčių žmonių taip pat piktnaudžiauja alkoholiu. Piktnaudžiaujantys alkoholiu žmonės turi 50 % didesnę savižudybės riziką, palyginti su tais, kurie alkoholiu nepiktnaudžiauja.

Nors savęs žalojimas nelaikomas bandymu nusižudyti, savęs žalojimo veiksmai gali būti labiau tikėtini.

Emocijos

• Beviltiškumas: Beviltiškumas: jausmas, kad nėra jokios tikimybės, jog padėtis pagerės. Beviltiškumas labai būdingas savižudžiams.
• Suvokiama našta: Kai asmuo jaučiasi esąs našta kitiems (tarsi sukeltų problemų kitiems žmonėms). Savižudžiai dažnai tuo pat metu jaučiasi beviltiški.
• Vienatvė: Vienišumo jausmas. Kartais žmonės iš tikrųjų yra vieniši, kartais jie tiesiog jaučiasi vieniši. Labiau tikėtina, kad žmonės linkę į savižudybę, jei:

• Jie neturi žmonių, kurie juos palaikytų, pavyzdžiui, šeimos ir draugų.
• Jie jaučiasi tarsi nepriklausytų kitiems žmonėms ar nepritaptų prie jų.
• Jie gyvena vieni

Piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis

Piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis yra antra pagal dažnumą savižudybės ir savižudybės jausmo priežastis. Tik dvi sunkios psichikos ligos - depresija ir bipolinis sutrikimas - padaro daugiau žalos. Didesnė savižudybės rizika kyla nepriklausomai nuo to, ar žmogus vartoja narkotikus ilgą laiką, ar tik trumpą laiką. Kai narkotikus vartojantis asmuo taip pat kenčia nuo didelio liūdesio ar sielvarto, savižudybė yra dar dažnesnė.

Daugiau nei pusė savižudybių bent iš dalies įvyksta dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo. ^[] Maždaug ketvirtadalis žmonių, kurie miršta dėl savižudybės, turi psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų (serga priklausomybe nuo narkotikų arba alkoholizmu). ^[] Paauglių ir jaunimo tarpe šis procentas dar didesnis.

Lošimo problemos

Lošėjai, turintys problemų dėl lošimo, dažniau galvoja apie savižudybę ir dažniau bando nusižudyti, palyginti su bendra populiacija. (Probleminiai lošimai - tai lošimai, kurie sukelia didelių problemų žmogaus gyvenime.)

Jei žmogus anksti gyvenime tampa probleminiu lošėju, jis turi didesnę savižudybės riziką visą likusį gyvenimą. Su lošimais susijusius bandymus nusižudyti dažniausiai daro vyresnio amžiaus žmonės, turintys problemų dėl lošimų. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir psichikos sutrikimai^[] dar labiau padidina savižudybės riziką probleminių lošimų turintiems žmonėms.

Sveikatos būklė

Yra ryšys tarp savižudybės ir medicininių būklių, įskaitant lėtinį skausmą, lengvą galvos smegenų traumą (MBI) arba trauminę galvos smegenų traumą (TBI). Šiomis ligomis sergantys žmonės dažniau nusižudydavo ne dėl depresijos ar piktnaudžiavimo alkoholiu. Žmonėms, turintiems daugiau nei vieną sveikatos būklę, savižudybių rizika buvo dar didesnė.

Miego problemos, pavyzdžiui, nemiga ir miego apnėja, gali būti depresijos ir savižudybės rizikos veiksniai. Kai kuriems žmonėms depresijos riziką gali padidinti ne depresija, o pati miego problema.

Nuo nuotaikos sutrikimų gydomus žmones turėtų patikrinti gydytojas. Tai turėtų apimti fizinę apžiūrą ir kraujo tyrimus. Taip galima įsitikinti, kad asmens nuotaikos sutrikimo nesukėlė medicininė problema. Daugelis medicininių būklių gali sukelti nuotaikos ir mąstymo sutrikimų. Apsilankymas pas gydytoją taip pat padės įsitikinti, ar saugu skirti vaistus nuo nuotaikos sutrikimo.

Biologija

Kai kuriuos psichikos sutrikimus, kurie yra savižudybės rizikos veiksniai, iš dalies gali lemti smegenų ir kūno problemos.

• Serotoninas yra svarbus smegenų neuromediatorius (cheminis pasiuntinys). Kai kuriais tyrimais nustatyta, kad bandžiusių nusižudyti žmonių smegenyse buvo mažas serotonino kiekis. Žmonių, kurie mirė nusižudydami, serotonino kiekis buvo mažiausias. Mažas serotonino kiekis yra savižudybės rizikos veiksnys, net jei žmogus niekada nesirgo depresija.
• Smegenų neurotrofinis faktorius (BDNF): Tai baltymas, padedantis augti nervams. BDNF veikimo sutrikimai gali būti kelių nuotaikos sutrikimų, susijusių su savižudišku elgesiu, įskaitant didįjį depresinį sutrikimą, priežastis. Savižudybių aukų tyrimai parodė labai mažą BDNF kiekį hipokampe ir prefrontalinėje žievėje, net ir tų žmonių, kurie nesirgo psichikos ligomis.

Net ir esant tiems patiems rizikos veiksniams, kai kuriems žmonėms savižudybės rizika yra didesnė nei kitiems. Iš dalies taip yra dėl genetinio paveldimumo. Genetika lemia apie 30-50 proc. savižudybės rizikos skirtumų tarp skirtingų žmonių. Pavyzdžiui, asmuo, kurio vienas iš tėvų mirė dėl savižudybės, daug dažniau bando nusižudyti pats. Epigenetika taip pat gali turėti įtakos savižudybės rizikai.

Žiniasklaida

Tai, kaip žiniasklaida rodo pranešimus apie savižudybes, gali turėti neigiamą poveikį ir paskatinti savižudybių kopijavimą (tai vadinama Verterio efektu). Ši rizika didesnė paaugliams ir jauniems suaugusiesiems.

Priešingas Verterio efektui yra Papageno efektas. Tai reiškia, kad žiniasklaida gali padėti sumažinti savižudybės tikimybę, jei ji aprašo gerus būdus, kaip susidoroti su stresu ir sunkiais gyvenimo atvejais.

Kiti

Taip pat didesnė tikimybė, kad žmogus mirs dėl savižudybės, jei:

• Jie turi daiktą, kurį gali naudoti norėdami nusižudyti
• Kažkas iš jų šeimos narių mirė dėl savižudybės
• Jie patyrė galvos traumą
• Jie neturi darbo
• Jie yra vargšai arba benamiai.
• Jiems tenka susidurti su diskriminacija
• vaikystėje jie patyrė fizinę ar seksualinę prievartą.
• Jie kurį laiką praleido globos įstaigose
• Jie patiria stresą dėl ko nors, pavyzdžiui, dėl užduoties mokykloje arba darbo.
• Jie kenčia nuo lyties disforijos

Savižudybių rizikos ir apsauginių veiksnių pavyzdžiai. Šaltinis: 2012 m. Nacionalinė savižudybių prevencijos strategija


Smegenų nesubrendimas Žmogaus smegenys subręsta tik sulaukus 20-25 metų. Šiame klipe rodomi pilkosios medžiagos pokyčiai nuo 5 iki 20 metų amžiaus. Smegenų nesubrendimas gali turėti įtakos jaunimo savižudybėms.

Apsauginiai veiksniai

Apsauginiai veiksniai sumažina tikimybę, kad žmogus mirs dėl savižudybės. Jie padeda apsaugoti asmenį nuo savižudybės rizikos. Jie taip pat gali padėti apsaugoti savižudį nuo savižudiškų minčių poveikio.

Apsauginiai veiksniai gali būti vidiniai, pavyzdžiui, asmens asmeninės stiprybės ir įsitikinimai. Pavyzdžiui:

• turėti įgūdžių, pavyzdžiui, kaip įveikti stresą ir spręsti problemas.
• religinių ar kultūrinių įsitikinimų, kurie teigia, kad gyvybė yra svarbi.
• Gyvenimo priežasčių turėjimas

Apsauginiai veiksniai taip pat gali būti išoriniai, pavyzdžiui, asmens santykiai ir gyvenimo situacija. Šie veiksniai gali būti šie:

• Tvirti ryšiai su šeima ir draugais, kurie palaiko.
• negalėjimas įsigyti daiktų, kurie yra labai mirtini, jei būtų naudojami bandant nusižudyti (pvz., pistoletas).
• turėti žmogų, kuris padeda asmeniui gauti reikiamą gydymą ir pagalbą.
• Galimybė lengvai gauti gerą priežiūrą ir gydymą nuo psichikos, fizinių ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų.

Apsauginius veiksnius nustatyti taip pat svarbu, kaip ir rizikos veiksnius. Kaip ir rizikos veiksnius galima sumažinti, taip ir apsauginius veiksnius galima padidinti.

Prevencija

Savižudybių prevencija siekiama sumažinti savižudybių skaičių taikant apsaugos priemones. Kai kurios prevencijos strategijos apsunkina žmonių galimybes gauti dažniausiai savižudybei naudojamus dalykus. Tai apima ginklų, nuodų ir narkotikų atėmimą.

Tyrimai parodė, kad tinkamas depresijos, piktnaudžiavimo alkoholiu ir narkotikais gydymas gali sumažinti savižudybių skaičių. Taip pat ir tolesnis bendravimas su bandžiusiais nusižudyti asmenimis.

Daugelyje šalių žmonės, kuriems gresia didelis pavojus susižaloti, gali užsiregistruoti ligoninės skubios pagalbos skyriuje. Kai kuriose šalyse ar valstijose gydytojas, teisėjas ar policijos pareigūnas gali priversti asmenį vykti į ligoninę, jei jis atrodo linkęs nusižudyti, net jei jis to nenori. ^[] Ligoninėje asmuo bus atidžiai stebimas, kad įsitikintų, jog nesusižalojo. Gydytojas arba psichikos sveikatos specialistas nuspręs, ar asmeniui reikia vykti į psichiatrijos ligoninę.

"SOS savižudybės požymiai" - tai savižudybių prevencijos programa, taikoma vidurinėse mokyklose 13-17 metų moksleiviams. Programos metu mokiniai šviečiami apie savižudybes ir tikrinama jų savižudybės rizika. Moksleiviai, dalyvavę šioje programoje, rečiau bando nusižudyti nei mokiniai, kurie šios programos nedalyvavo.

Savižudybių karštosios linijos ir krizių intervencijos centrai padeda moksleiviams, kuriems gresia didelis pavojus. Jie padeda žmonėms, kurie turi minčių apie savižudybę.

Atliekant savižudybės rizikos vertinimą atsižvelgiama į tai, kiek tikėtina, kad asmuo gali bandyti nusižudyti. Geras įvertinimas gali padėti užkirsti kelią savižudybei. Jis taip pat yra pirmas žingsnis rengiant gydymo planą. Nors savižudybės rizikos vertinimas yra labai svarbus, paprastai jis neatliekamas. Daugelis psichikos sveikatos priežiūros darbuotojų yra menkai apmokyti, kaip atlikti savižudybės rizikos vertinimą, arba iš viso nėra apmokyti.

Epidemiologija

Per pastaruosius 45 metus savižudybių skaičius pasaulyje padidėjo 60 %, daugiausia besivystančiose šalyse. Nuo 2006 m:

• Savižudybė buvo dešimta pagrindinė mirties priežastis pasaulyje
• Kasmet nuo savižudybės miršta apie milijoną žmonių (tai reiškia, kad kasmet nuo savižudybės miršta 16 iš 100 000 pasaulio gyventojų).
• Kas 40 sekundžių nusižudo vienas žmogus

2007 m. duomenimis, Jungtinėse Valstijose savižudybės įvyksta du kartus dažniau nei žmogžudystės. Savižudybės yra 11-a pagrindinė mirties priežastis šalyje, lenkianti kepenų ligas ir Parkinsono ligą.

Savižudybių skaičius pasaulyje labai skiriasi. Lietuvoje savižudybių skaičius yra didžiausias.

30 % savižudybių įvyksta apsvaigus nuo alkoholio (Šaltinis: SAMSHA).

Savižudybių skaičius Jungtinėse Amerikos Valstijose 2009 m.


Savižudybių skaičius pasaulyje 2009 m. Pilkos spalvos sritys - tai sritys, apie kurias yra mažai duomenų arba jų nėra.

Metodai

Dažniausiai pasitaikantys savižudybės būdai nėra vienodi visose šalyse. Skirtinguose regionuose jie apima pakorimą, apsinuodijimą pesticidais ir šaunamuosius ginklus.

2008 m. ataskaitoje, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos informacija, buvo lyginamos 56 šalys. Joje nustatyta, kad:

• Daugumoje šalių labiausiai paplitęs būdas buvo pakabinimas. 53 % nusižudžiusių vyrų ir 39 % moterų nusižudė pakariant.
• Pasaulyje 30 proc. nusižudžiusių žmonių naudoja pesticidus. Šis būdas labiausiai paplitęs Ramiojo vandenyno regione, kur daugiau nei pusė savižudžių naudojo pesticidus. Mažiausiai paplitęs šis metodas buvo Europoje, kur jį naudojo tik 4 % gyventojų.
• Jungtinėse Amerikos Valstijose 52 proc. savižudybių įvyksta panaudojus šaunamąjį ginklą.
• Jungtinėse Amerikos Valstijose taip pat dažnai pasitaiko uždusimo ir apsinuodijimo atvejų. Apie 40 % savižudybių Jungtinėse Valstijose įvyksta vienu iš šių būdų.

Kiti žmonės pasaulyje miršta dėl savižudybės:

• Tupi trauma (pvz., iššokus iš pastato)
• Įsipjauna ir mirtinai nukraujuoja
• Nusiskandina save
• Padegti save
• Elektros srovės nutrenkimas
• badauja

Kartais savižudžiai padaro ką nors, kas priverstų kitą žmogų juos nužudyti. Pavyzdžiui, savižudis gali nukreipti pistoletą į policijos pareigūną, todėl policijos pareigūnas jį nušaus savigynos tikslais. Tai paprastai vadinama "policininko savižudybe".

Mirtingumas dėl savižudybės metodų Jungtinėse Amerikos Valstijose

Požiūris į savižudybę

Šiuolaikinė medicina savižudybę traktuoja kaip psichikos sveikatos problemą. Kai žmogus pradeda daug galvoti apie savižudybę, tai laikoma skubia medicinine pagalba.

Abraominės religijos (pvz., krikščionybė, judaizmas ir islamas) mano, kad gyvybė yra šventa. Jos tiki, kad žudydamas save žmogus nužudo tai, ką sukūrė Dievas. ^[] Dėl šios priežasties daugelis abraominių religijų pasekėjų mano, kad kai žmogus miršta nusižudydamas, jis pateks į pragarą.

Dharmos ir daoizmo religijos (tokios kaip budizmas, hinduizmas, džainizmas, daoizmas, konfucianizmas ir šintoizmas) tiki, kad nusižudęs žmogus kitame gyvenime persikūnys į mažiau apšviestą sielą. Vis dėlto daugelis šių religijų atstovų dažniau miršta nusižudydami, nes tiki, kad kitas gyvenimas bus. ^[] Jie mano, kad, mirę savižudybe, kitame gyvenime gali turėti daugiau šansų. ^[]

Savižudybė kaip ginklas

Istorijoje yra keletas garsių savižudžių išpuolių pavyzdžių. Vienas iš jų - kamikadzės. Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo japonų naikintuvų pilotai, kurie bandydavo nužudyti amerikiečių kareivius įsirėždami lėktuvais į amerikiečių laivus. Sudužus lėktuvams, jie taip pat žudydavo save.

2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinius išpuolius Jungtinėse Valstijose taip pat įvykdė savižudžiai. Jie lėktuvais rėžėsi į Pasaulio prekybos centro ir Pentagono pastatus.

Susiję puslapiai

• Eutanazija
• Masinė savižudybė
• Savižudybės paktas
• Savižudybės kopijavimas