Džainizmas yra iš Indijos kilusi religija, kurios pagrindinis tikslas — sielos (jiva) išlaisvinimas nuo karminių prisirišimų ir kančių. Džainizmo filosofija aiškiai atskiria kūną (materiją) nuo sielos (sąmonės) ir pabrėžia, kad kiekviena gyva būtybė turi sielą, galinčią pasiekti visišką žinojimą ir laisvę (mokša). Siela, įveikusi vidinius prieštaravimus — prisirišimą, godumą, išdidumą ir kt. — vadinama džina, t. y. užkariautoju arba nugalėtoju prieš nežinojimą. Vienas iš žinomų džainizmo tekstų yra Pravachansara, tačiau tradicijoje yra ir kitų svarbių raštų (Agamos, Tattvartha sutra ir kt.).

Pagrindinės doktrinos

  • Ahimsā (nežudymas): griežtas gyvybės gerbimas — viena svarbiausių džainizmo taisyklių. Tai reiškia vengti žalos visoms gyvajoms būtybėms, net ir mažiausiems vabzdžiams.
  • Anekāntavāda (daugiapusiškumas): mokymas, kad tiesa yra daugialypė ir pilnai suvokiama tik apjungus skirtingus požiūrius.
  • Syādvāda (sąlyginis teiginys): logikos ir kalbos doktrina, kuri leidžia teiginius vertinti su sąlygine perspektyva („galbūt“, „tam tikromis aplinkybėmis“).
  • Karma: suvokiama kaip subtilios dalelės, kurios klijuojasi prie sielos ir lemia jos kančias bei persikūnijimus. Sielos išlaisvinimas įmanomas nuvalius ir pašalinus karmą per asketizmą, etiką ir dvasinį praktikavimą.

Praktikos ir etika

Džainizmo praktikos yra orientuotos į moralinį gyvenimą ir dvasinį tobulėjimą. Svarbiausios nuostatos formuluojamos kaip penki pagrindiniai pažadai:

  • nežudymas (ahimsā);
  • tiesa (satya);
  • nevogimas (asteya);
  • celibatas arba ištikimybė šeimoje (brahmacharya);
  • neprisirišimas prie turtų (aparigraha).

Įvairios asketinės praktikos, meditacija, griežtas vegetarizmas ir filtras vandeniui bei maistui — tradicinės priemonės karminei švarai pasiekti. Džainų vienuoliai imasi griežtesnių pažadų nei pasauliečiai, o kai kurie vienuoliai naudoja kaukes (muhapatti) ir šluostes, kad neįkvėptų ar nenuskriaustų smulkių organizmų.

Mokša ir gyvenimo tikslas

Galutinis džainizmo tikslas — mokša, t. y. visiškas karminių dalelių pašalinimas nuo sielos ir jos grįžimas į idealią, visokeriopai žinančią ir laisvą būseną (siddha arba siddhashila). Tai pasiekiama per askezę, etinius veiksmus ir nuolatinį savęs valdymą.

Sektos ir ritualai

Pagrindinės dvi šiuolaikinės tradicijos yra Digambara (dosniosios tradicijos atmaina, kurios vienuoliai kartais praktikuoja nuogumą kaip visišką atsisakymą turtų) ir Svetambara (baltus drabužius dėvinčios bendruomenės). Yra ir daug potarmių bei regioninių skirtumų.

Šventės, tokios kaip Paryushana (atsivertimo ir atleidimo metas) ir Mahavir Jayanti (Mahaviros gimimo diena), yra svarbios bendruomenės susibūrimams, pasninkams ir dvasiniam atsinaujinimui. Kai kurios praktikos, pvz., sallekhana (sąmoningas pasninkavimas iki mirties), yra tradicinės ir taip pat kelia teisinių bei etinių diskusijų.

Paveikta visuomenė ir kultūra

Nors džainai sudaro mažumą Indijoje (kelios milijonai žmonių tarp indų gyventojų), jų etika — ypač ahimsā ir sąžiningumas versle — turėjo stiprų poveikį Indijos kultūrai, verslui ir aplinkosaugos vertybėms. Jainų požiūris į nesmurtą bei gyvūnų gynimą taip pat paveikė kitus Indijos mąstytojus ir lyderius, įskaitant Mahatma Gandhi, kuris vertino nešventimo idealus.

Šventyklos ir ikonografija

Džainų šventyklos dažnai išsiskiria subtilia skulptūra ir tirtankaros (dvasinių mokytojų) statulomis. Simboliai, tokie kaip ranka su ratais (ahimsos ženklas) ir svastika, turi specifines semantines prasmes, susijusias su gyvenimo ciklais, sielų būsenomis ir dvasiniu keliu.

Santrauka

Džainizmas yra sena ir nuosekli tradicija, kuri daug dėmesio skiria etikai, askezės idealams ir gyvybės gerbimui. Jos mokymai apie sielos atskyrimą nuo materijos, karmą, ahimsą ir daugialypę tiesą suteikia aiškų dvasinį kelią siekiant išlaisvinimo (mokša). Tradicija turi turtingą tekstinę paveldą ir praktikas, kurios iki šiol gyvos Indijos religinėje ir kultūrinėje aplinkoje.