Savęs žalojimas (angl. self-harm, SH) reiškia tyčinį savo kūno sužalojimą. Nors kai kuriems žmonėms savęs žalojimas gali atrodyti kaip bandymas susidoroti su stipriomis emocijomis, jis paprastai nėra tas pats, kas savižudiškas elgesys. Daugelis savęs žalojančių žmonių sako, kad tai jiems padeda išgyventi sunkią emocinę būseną arba atitraukti dėmesį nuo psichologinio skausmo. Tačiau savęs žalojimas gali būti ir labai pavojingas: jis kartais baigiasi mirtimi, o savęs žalojantys asmenys turi didesnę savižudybės riziką nei tie, kurie to nedaro.

Kas tai gali apimti?

  • Įvairūs tyčiniai sužalojimai: pjaustymas, deginimas, mušimas, savęs daužymas, įbrėžimai ar kitokio pobūdžio sužalojimai;
  • Deliberatyvus žaizdų nesirūpinimas ar sąmoningas gijimo trukdymas;
  • Perdozavimas ar kiti pavojingi elgesiai — svarbu atskirti ketinimą nusižudyti nuo kitų elgesio rūšių.

Dažnos priežastys

Priežasčių, kodėl žmogus gali save žaloti, yra daug ir jas kartais sunku tiksliai nustatyti. Dažniausiai minimos priežastys:

  • Norėti palengvinti intensyvias ar nepakeliamas emocijas (pvz., gilią liūdesį, pyktį ar nerimą);
  • Bandymas pajusti „tikrumą“ ar kovoti su nerealumo ar nejaukumo jausmais;
  • Savęs baudimas dėl kaltės ar gėdos;
  • Savęs žalojimas kaip simptomas kitų problemų — pavyzdžiui, jei asmuo patyrė fizinę prievartą ar seksualinę prievartą arba turi valgymo sutrikimus;
  • Psichikos sveikatos sutrikimai (depresija, nerimo sutrikimai, trauminės patirtys, asmenybės ar impulsyvumo problemos) — taip pat gali prisidėti žema savivertė ar perfekcionizmas.

Dažnai savęs žalojimas yra kelių veiksnių derinys, o ne vienos „tikslios“ priežasties rezultatas. Tyrimų metu nustatyta, kad žmonės, kurie patiria smurtą ar traumą, yra labiau linkę į šį elgesį.

Simptomai ir požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį

  • Nepaaiškinami įpjovimai, randai, nudegimai, mėlynės ar dažnai užklijuotos vietos;
  • Dažnas dėvėjimas ilgų rankovių ar drabužių, net kai karšta;
  • Pasitraukimas iš socialinių ryšių, izoliacija, sumažėjęs susidomėjimas įprastine veikla;
  • Staigūs nuotaikų svyravimai, padidėjęs dirglumas, liūdesys ar kaltės jausmas;
  • Dažnas apsikabinimas ar pokalbiai apie beviltiškumą, beprasmiškumą ar norą „nusiraminti“ per skausmą;
  • Medžiagos (ašmenys, degikliai ir kt.) požymių turėjimas be aiškaus paaiškinimo.

Rizika ir galimos pasekmės

  • Fizinės komplikacijos: infekcijos, stiprūs randai, nervų ar audinių pažeidimai;
  • Emocinė rizika: užburtas ciklas, kai žala trumpam sumažina emocinį skausmą, todėl elgesys kartojasi;
  • Padidėjusi savižudybės rizika — nors ne visi, kurie save žaloja, nori nusižudyti, savęs žalojimas yra rimtas rizikos ženklas;
  • Santykių, darbo ar mokymosi problemos dėl pasitraukimo arba gydymo poreikio.

Kaip padėti sau ar kitam

Jeigu patiriate norą save žaloti arba pastebite tokį elgesį artimoje aplinkoje, svarbu imtis žingsnių, kurie mažintų riziką ir užtikrintų saugumą:

  • Būkite atidus ir negalvenkite: svarbu išklausyti be teismo, parodyti dėmesį ir supratimą;
  • Paskatinkite ieškoti profesionalios pagalbos: pasikalbėti su šeimos gydytoju, psichologu ar psichiatru;
  • Padėkite sudaryti saugos planą: aptarkite, ką daryti krizinėse situacijose, su kuo susisiekti (artimas žmogus, pagalbos linija);
  • Jeigu įmanoma, laikinai sumažinkite prieigą prie priemonių, galinčių padaryti rimtą žalą;
  • Skatinkite sveikesnius emocijų reguliavimo būdus: kvėpavimo ir atpalaidavimo pratimus, kūno judesius, kūrybą, pokalbį su draugu ar specialistu;
  • Jei jūs — artimas žmogus, priimkite, kad negalite „išspręsti“ problemos vienas, tačiau parama ir pagalba nukreipiant į profesionalus yra labai vertinga.

Gydymas ir intervencijos

Gydymas priklauso nuo priežasčių ir sunkumo laipsnio. Dažniausiai taikomos priemonės:

  • Psichoterapija: kognityvinė-elgesio terapija (KET), dialektinės elgesio terapija (DET/DBT) ir traumos orientuota terapija gali būti veiksmingos;
  • Medikamentai: skiriami, jei yra lydinčios psichikos ligos (pvz., depresija, nerimo sutrikimas);
  • Krizinės intervencijos: trumpalaikė intensyvi pagalba, skubi hospitalizacija, jei asmuo yra pavojingas sau;
  • Grupinė terapija ir paramos grupės: suteikia supratimą ir socialinę paramą.

Kada reikalinga skubi pagalba

  • Jei yra aiškūs ketinimai nusižudyti arba planas tai įgyvendinti — kreiptis į skubios pagalbos tarnybas ar artimiausią ligoninę;
  • Jei yra sunkūs, gyvybei pavojingi sužalojimai — skubi medicininė pagalba;
  • Jei nerimaujate dėl kieno nors saugumo ir jis nepriima pagalbos, nedelskite: kreipkitės į specialistus ar skubiąją pagalbą.

Prevencija ir savipagalba

Prevencija apima ankstyvą psichikos sveikatos problemų atpažinimą, stiprių ryšių palaikymą ir įgūdžių valdyti emocijas ugdymą. Naudingi metodai gali būti:

  • Mokymasis atpažinti savo jausmus ir perspėjamąsias mintis;
  • Konstruktyvūs įgūdžiai: streso valdymas, problemų sprendimas, emocijų reguliavimas;
  • Socialinė parama: artimieji, draugai, paramos grupės;
  • Reguliarus fizinis aktyvumas, miegas ir sveika mityba kaip bendros psichikos sveikatos stiprinimo priemonės.

Jeigu patiriate ar pastebite savęs žalojimą, svarbu nedelsiant ieškoti pagalbos. Kreipkitės į pirminės sveikatos priežiūros specialistą, psichikos sveikatos profesionalus arba skubiąją pagalbą — ypač jeigu kyla mintys apie savižudybę. Pagalba ir gydymas gali padėti nutraukti žalojimosi ciklą ir pagerinti gyvenimo kokybę.