Savižudybės rizikos vertinimas
Savižudybės rizikos vertinimas (SRA) naudojamas siekiant nustatyti asmens savižudybės riziką (kiek tikėtina, kad jis gali nusižudyti). Tai labai svarbus pirmas žingsnis, padedant apie savižudybę galvojančiam asmeniui. Geriausia, kad jį atliktų psichikos sveikatos specialistas, pavyzdžiui, konsultantas. Geras ir išsamus rizikos įvertinimas gali padėti asmeniui gauti reikiamą gydymą ir pagalbą, kuri gali sumažinti arba nutraukti savižudybės simptomus.
Pirmoji SRA dalis - pokalbis su gydytoju arba kitu kvalifikuotu psichikos sveikatos priežiūros darbuotoju, kuris užduoda konkrečius klausimus apie tai, apie ką asmuo galvoja, kaip jaučiasi ir kas vyksta jo gyvenime. (Tai vadinama klinikiniu pokalbiu).
Antroje SRA dalyje naudojamas vienas ar daugiau testų, kurie, kaip įrodyta, padeda įvertinti savižudybės riziką. Šie testai vadinami "skalėmis". Skalė - tai būdas ką nors išmatuoti. Įrodyta, kad kai kurios iš šių skalių yra labai patikimos, pavyzdžiui, Savižudybės afekto, elgesio ir pažinimo skalė (SABCS) ir Kolumbijos savižudybės sunkumo vertinimo skalė (C-SSRS).
Savižudybės rizikos vertinimas ne visada visiškai teisingai parodo asmens savižudybės riziką. Vis dėlto paprastai jis parodo rizikos balą, kuris yra naudingas priimant svarbius sprendimus dėl to, kokio gydymo asmeniui reikia.
Laikui bėgant savižudybės rizika gali keistis. Dėl įvairių priežasčių ji gali tapti didesnė arba mažesnė. Pavyzdžiui, gydymas (pavyzdžiui, konsultavimas ar vaistai) gali būti veiksmingas ir padėti žmogui pasijusti geriau, arba neveiksmingas. Arba asmens gyvenimas gali pasikeisti į gerąją ar blogąją pusę (pavyzdžiui, jis gali gauti arba prarasti darbą, pradėti lankyti naują mokyklą, susirasti vaikiną ar merginą arba su jais išsiskirti).
Kadangi savižudybės rizika laikui bėgant gali keistis, savižudybės rizikos vertinimas turi būti atliekamas daugiau nei vieną kartą, kol asmuo gydosi. Jei asmuo gydosi ligoninėje, jis turi būti atliktas prieš išsiunčiant jį namo.
Savižudybės rizikos įvertinimas gali būti labai svarbus siekiant išgelbėti savižudžio gyvybę. Tačiau 2012 m. žurnale "Suicide & Life-Threatening Behavior" paskelbtame straipsnyje teigiama, kad savižudybės rizikos vertinimas dažnai neatliekamas, o daugelis psichikos sveikatos priežiūros darbuotojų yra menkai apmokyti, kaip atlikti savižudybės rizikos vertinimą, arba iš viso nėra apmokyti.
Ligoninėms, gydytojams ir konsultantams gali būti iškeltos bylos dėl mirties dėl neatsargumo, jei savižudis kreipiasi į juos pagalbos, bet jie niekada neatliko savižudybės rizikos vertinimo. Neatsargi mirtis reiškia, kad ligoninė, gydytojas ar konsultantas nepadarė to, ką turėjo padaryti, ir dėl to žmogus mirė.
Savižudybių vertinimas Penkių žingsnių vertinimas ir rūšiavimas
Klinikinis interviu Svarbi savižudybės rizikos vertinimo dalis yra klinikinis pokalbis. Jo metu gydytojas ar kitas kvalifikuotas asmuo kalbasi su asmeniu, kuriam reikia pagalbos, ir užduoda klausimus apie jo savijautą.
Savižudybės rizika po savęs žalojimo
Neseniai patirtas savęs žalojimas taip pat gali padėti nustatyti savižudybės riziką. Kai asmuo tyčia save žaloja, tai vadinama savęs žalojimu (arba savęs žalojimu). Pavyzdžiui, galima užduoti tokius svarbius klausimus:
- Klausimas apie 24 valandų laikotarpį prieš pat asmeniui susižalojant.
- Kokie įvykiai lėmė savęs žalojimą?
- Ar asmuo planavo savęs žalojimą? Jei planavo, kiek?
- Klausimas apie savęs žalojimą
- Kiek pavojingas buvo savęs žalojimas? Ar tai galėjo nužudyti žmogų?
- Ką pacientas manė, kad nutiks po savęs žalojimo? Ar jie norėjo mirti?
- Ar asmuo slėpė savo savęs žalojimą, kad niekas jo nesustabdytų?
- Ar asmuo prašė pagalbos prieš ar po savęs žalojimo?
- Ką asmuo galvojo, jautė ir darė, kai save žalojo?
- Ar asmuo jautėsi dar labiau prislėgtas, piktas ar nusiminęs nei įprastai?
- Ar savęs žalojimo metu asmuo vartojo alkoholį arba narkotikus?
Jei tie patys įvykiai, mintys, jausmai ir kiti dalykai, kurie paskatino savęs žalojimą, pasikartos, gali būti labiau tikėtina, kad asmuo vėl save žalos arba nusižudys.12
Pacientų teisių klausimai
Kai pacientai prašo pagalbos ar net kenkia patys sau, jie vis tiek turi teisių. Kartais atliekant savižudybės rizikos vertinimą gali iškilti pacientų teisių klausimai. Jie taip pat gali sukelti konfliktą tarp paciento teisių ir gydytojų, psichikos sveikatos specialistų bei įstatymų įgaliojimų.
Pavyzdžiui, daugelyje JAV valstijų įstatymuose numatyta, kad asmuo gali būti priverstas vykti į ligoninę, net jei jis to nenori, jei gydytojas ar psichikos sveikatos specialistas teigia, kad jis nori nusižudyti. Vienas iš pavyzdžių - 1971 m. Floridos psichikos sveikatos įstatymas. Kai kuriose valstijose asmuo gali būti fiziškai suvaržytas (pavyzdžiui, pririštas prie ligoninės lovos), jei bando palikti ligoninę. Kai kuriose valstijose taip pat leidžiama medikams ir gydytojams taikyti cheminius suvaržymus (vaistus, kurie priverčia asmenį bendradarbiauti arba labai pavargti), net jei pacientas šių vaistų nenori.
Jei po trumpo buvimo ligoninėje (paprastai per 3 darbo dienas) ligoninė mano, kad asmuo vis dar kelia grėsmę sau, ji gali prašyti teismo taikyti civilinį įpareigojimą. Jei teisėjas su tuo sutinka, jis įsako asmeniui likti ligoninėje daug ilgesnį laiką (paprastai kelis mėnesius). Asmuo neturi teisės išvykti iš ligoninės.
Tai reiškia, kad daugeliu atvejų, jei gydytojas ar psichikos sveikatos specialistas teigia, kad asmuo yra linkęs į savižudybę, jis gali pralaimėti:
- jų teisė nuspręsti, ar vykti į ligoninę.
- Jų teisė nuspręsti, kokio gydymo jie nori ar nenori.
- Jų teisė į laisvę
Kai kalbama apie asmenis, kurie gali būti linkę į savižudybę, įstatyme gydytojų ir psichikos sveikatos specialistų įgaliojimai laikomi svarbesniais už paciento teises.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra savižudybės rizikos vertinimas?
A: Savižudybės rizikos vertinimas (SRA) - tai vertinimas, naudojamas siekiant nustatyti tikimybę, kad asmuo gali atimti sau gyvybę. Jį paprastai atlieka psichikos sveikatos specialistas, pavyzdžiui, konsultantas, ir jis gali padėti pradėti gydymą, kuris gali sumažinti arba nutraukti savižudybės simptomus.
K: Kokios yra dvi SRA dalys?
A: Pirmąją SRA dalį sudaro pokalbis su gydytoju ar kitu apmokytu psichikos sveikatos priežiūros darbuotoju, kuris užduos konkrečių klausimų apie tai, ką asmuo galvoja ir jaučia bei kas vyksta jo gyvenime (vadinamasis klinikinis pokalbis). Antroji dalis apima vieno ar daugiau testų, kuriais matuojama savižudybės rizika, vadinamų "skalėmis", naudojimą. Pavyzdžiui, savižudybės afekto, elgesio ir pažinimo skalė (SABCS) ir Kolumbijos savižudybės sunkumo vertinimo skalė (C-SSRS).
Klausimas: Ar SRA visada yra tiksli?
Atsakymas: Ne, jis ne visada tiksliai parodo savižudybės riziką. Tačiau paprastai ji suteikia naudingą balą, kuris padeda priimti sprendimus dėl būtino gydymo.
K.: Kaip dažnai reikėtų atlikti SRA?
A: SRA turėtų būti atliekamas daugiau nei vieną kartą, kol asmuo gydosi, jei jo rizikos lygis laikui bėgant keičiasi dėl tokių veiksnių, kaip naujos darbo galimybės, užsimezgę ir (arba) nutrūkę santykiai ir pan. Be to, jei asmuo gydomas ligoninėje, jis turi būti atliktas prieš išsiunčiant jį namo.
Klausimas: Kodėl kai kurie psichikos sveikatos priežiūros darbuotojai yra menkai apmokyti atlikti SRA?
A: Remiantis 2012 m. žurnale "Suicide & Life-Threatening Behavior" publikuotu straipsniu, daugelis psichikos sveikatos priežiūros darbuotojų nėra pakankamai apmokyti atlikti SRA.
K: Kas atsitinka, jei ligoninės, gydytojai ar konsultantai neatlieka SRA, kai to reikia?
A: Jei ligoninės, gydytojai ar konsultantai neatlieka SRA, kai to reikia, jie gali būti teisiami dėl mirties dėl neatsargumo, jei savižudis kreipiasi pagalbos, bet tokio įvertinimo taip ir nesulaukia. Mirtis dėl neatsargumo reiškia, kad nebuvo atlikta tai, kas buvo būtina, ir dėl to žmogus mirė.
