Savižudybės rizikos vertinimas (SRA) naudojamas siekiant nustatyti asmens savižudybės riziką (kiek tikėtina, kad jis gali nusižudyti). Tai labai svarbus pirmas žingsnis, padedant apie savižudybę galvojančiam asmeniui. Geriausia, kad jį atliktų psichikos sveikatos specialistas, pavyzdžiui, konsultantas. Geras ir išsamus rizikos įvertinimas gali padėti asmeniui gauti reikiamą gydymą ir pagalbą, kuri gali sumažinti arba nutraukti savižudybės simptomus.

Kas yra Savižudybės rizikos vertinimas ir kam jis reikalingas

SRA – tai struktūruotas procesas, kurio metu specialistas renka informaciją apie asmens mintis, ketinimus, elgesį ir aplinkybes, kad įvertintų, ar yra tiesioginė grėsmė gyvybei. Vertinimas padeda priimti sprendimus apie tolimesnį gydymą, saugumo priemones ir stebėjimą. Pirmoji SRA dalis paprastai yra pokalbis su gydytoju arba kitu kvalifikuotu psichikos sveikatos priežiūros darbuotoju (gydytoju), kuris užduoda konkrečius klausimus apie tai, apie ką asmuo galvoja, kaip jaučiasi ir kas vyksta jo gyvenime (klinikinis pokalbis).

Kaip atliekamas vertinimas

  • Interviu: aiškūs, empatiški klausimai apie mintis apie mirtį, savižudybinius planus, ketinimus ir ankstesnius bandymus.
  • Vertinimo skalės (testai): dažnai naudojamos vienos arba kelios skalės, kurios padeda standartizuotai įvertinti riziką.
  • Gyvenimo aplinkybės: streso veiksniai (pvz., darbo ar finansų problemos, santykiai, netektys), psichikos ligos, alkoholio ar narkotikų vartojimas.
  • Apsauginiai veiksniai: šeimos palaikymas, socialiniai ryšiai, religija, ateities planai ir prieiga prie pagalbos.
  • Praktinės saugumo priemonės: saugumo planas, prieigos prie pavojingų priemonių ribojimas, tolimesnis stebėjimas arba hospitalizacija, jei rizika didelė.

Testai ir skalės

Antroje SRA dalyje naudojami vienas ar daugiau testų, kurie, kaip įrodyta, padeda įvertinti savižudybės riziką. Šie testai vadinami "skalėmis". Skalė - tai būdas ką nors išmatuoti. Įrodyta, kad kai kurios iš šių skalių yra labai patikimos, pavyzdžiui, Savižudybės afekto, elgesio ir pažinimo skalė (SABCS) ir Kolumbijos savižudybės sunkumo vertinimo skalė (C-SSRS). Skalės padeda standartizuoti įvertinimą, bet jos paprastai naudojamos kartu su klinikiniu pokalbiu, o ne kaip vienintelis sprendimo pagrindas.

Rizikos ir apsauginiai veiksniai

  • Dažni rizikos veiksniai: ankstesni savižudybės bandymai, stiprios savižudybinės mintys, konkretus planas ir prieigos prie priemonių, psichikos sutrikimai (pvz., depresija, bipolinis sutrikimas, šizofrenija), priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, sunkūs gyvenimo pokyčiai, socialinė izoliacija.
  • Apsauginiai veiksniai: artimi tarpusavio ryšiai, pasitikėjimas gydytoju, darbo ar šeimyninė atsakomybė, religija ar įsitikinimai, greita prieiga prie pagalbos, efektyvus gydymas (pvz., psichoterapija, vaistai).

Vertinimo ribotumai ir dažnumas

Savižudybės rizikos vertinimas ne visada visiškai teisingai parodo asmens savižudybės riziką. Vis dėlto paprastai jis parodo rizikos balą, kuris yra naudingas priimant svarbius sprendimus dėl to, kokio gydymo asmeniui reikia. Kadangi savižudybės rizika laikui bėgant gali keistis, SRA turi būti atliekamas daugiau nei vieną kartą, kol asmuo gydosi. Pavyzdžiui, jei asmuo gydosi ligoninėje, jis turi būti atliktas prieš išsiunčiant jį namo.

Ką daryti, jei asmuo yra pavojingas sau arba ieško pagalbos

  • Jei manote, kad žmogus yra pavojus sau dabar: nesulaukite — nedelsdami kreipkitės į skubios pagalbos tarnybas arba vietinį krizių centrą.
  • Neleiskite palikti žmogaus vieno, jei rizika yra aukšta; pašalinkite galimas pavojingas priemones (vaistus, ginklus, aštrius daiktus).
  • Skatinkite kreiptis į kvalifikuotus specialistus ir padėkite organizuoti vizitą ar skubią konsultaciją.
  • Jei profesionalas neįvertina rizikos ar nesiima veiksmų, tai gali turėti rimtų pasekmių: Ligoninėms, gydytojams ir konsultantams gali būti iškeltos bylos dėl mirties dėl neatsargumo, jei savižudis kreipiasi į juos pagalbos, bet jie niekada neatliko savižudybės rizikos vertinimo.

Mokymas ir kokybės užtikrinimas

Svarbu, kad sveikatos priežiūros specialistai gautų tinkamą mokymą, kaip atlikti savižudybės rizikos vertinimą, kalbėtis apie savižudybę ir sudaryti saugumo planus. Kai kuriuose tyrimuose, pavyzdžiui, 2012 m. žurnale "Suicide & Life-Threatening Behavior", pažymima, kad SRA dažnai neatliekamas arba daugelis specialistų yra menkai apmokyti. Kvalifikacijos kėlimas mažina praleidimo ir netinkamo sprendimo riziką.

Praktiniai patarimai artimiesiems ir draugams

  • Kalbėkite atvirai ir nebaudžiančiai apie jūsų nerimą: galite tiesiogiai paklausti, ar žmogus galvoja apie savižudybę — tai nepadidina rizikos, bet leidžia pradėti pagalbą.
  • Pasiūlykite padėti susisiekti su specialistais arba nuvesti į konsultaciją.
  • Stebėkite elgesio pokyčius ir rimtai reaguokite į konkrečius planus ar priemonių paiešką.

Galiausiai: Savižudybės rizikos vertinimas yra gyvybiškai svarbi procedūra, kuri padeda nuspręsti apie tinkamiausią pagalbą ir saugumo priemones. Jei esate susirūpinę dėl savęs ar kito žmogaus, kreipkitės pagalbos iš kvalifikuotų specialistų arba skubios pagalbos tarnybų — kiekviena reakcija gali išgelbėti gyvybę.