Savižudybės rizikos vertinimas: kas tai, testai ir svarba
Sužinokite, kas yra savižudybės rizikos vertinimas, testai (SABCS, C-SSRS) ir kodėl laiku atliktas SRA gelbsti — aiškiai, profesionaliai ir jautriai.
Savižudybės rizikos vertinimas (SRA) naudojamas siekiant nustatyti asmens savižudybės riziką (kiek tikėtina, kad jis gali nusižudyti). Tai labai svarbus pirmas žingsnis, padedant apie savižudybę galvojančiam asmeniui. Geriausia, kad jį atliktų psichikos sveikatos specialistas, pavyzdžiui, konsultantas. Geras ir išsamus rizikos įvertinimas gali padėti asmeniui gauti reikiamą gydymą ir pagalbą, kuri gali sumažinti arba nutraukti savižudybės simptomus.
Kas yra Savižudybės rizikos vertinimas ir kam jis reikalingas
SRA – tai struktūruotas procesas, kurio metu specialistas renka informaciją apie asmens mintis, ketinimus, elgesį ir aplinkybes, kad įvertintų, ar yra tiesioginė grėsmė gyvybei. Vertinimas padeda priimti sprendimus apie tolimesnį gydymą, saugumo priemones ir stebėjimą. Pirmoji SRA dalis paprastai yra pokalbis su gydytoju arba kitu kvalifikuotu psichikos sveikatos priežiūros darbuotoju (gydytoju), kuris užduoda konkrečius klausimus apie tai, apie ką asmuo galvoja, kaip jaučiasi ir kas vyksta jo gyvenime (klinikinis pokalbis).
Kaip atliekamas vertinimas
- Interviu: aiškūs, empatiški klausimai apie mintis apie mirtį, savižudybinius planus, ketinimus ir ankstesnius bandymus.
- Vertinimo skalės (testai): dažnai naudojamos vienos arba kelios skalės, kurios padeda standartizuotai įvertinti riziką.
- Gyvenimo aplinkybės: streso veiksniai (pvz., darbo ar finansų problemos, santykiai, netektys), psichikos ligos, alkoholio ar narkotikų vartojimas.
- Apsauginiai veiksniai: šeimos palaikymas, socialiniai ryšiai, religija, ateities planai ir prieiga prie pagalbos.
- Praktinės saugumo priemonės: saugumo planas, prieigos prie pavojingų priemonių ribojimas, tolimesnis stebėjimas arba hospitalizacija, jei rizika didelė.
Testai ir skalės
Antroje SRA dalyje naudojami vienas ar daugiau testų, kurie, kaip įrodyta, padeda įvertinti savižudybės riziką. Šie testai vadinami "skalėmis". Skalė - tai būdas ką nors išmatuoti. Įrodyta, kad kai kurios iš šių skalių yra labai patikimos, pavyzdžiui, Savižudybės afekto, elgesio ir pažinimo skalė (SABCS) ir Kolumbijos savižudybės sunkumo vertinimo skalė (C-SSRS). Skalės padeda standartizuoti įvertinimą, bet jos paprastai naudojamos kartu su klinikiniu pokalbiu, o ne kaip vienintelis sprendimo pagrindas.
Rizikos ir apsauginiai veiksniai
- Dažni rizikos veiksniai: ankstesni savižudybės bandymai, stiprios savižudybinės mintys, konkretus planas ir prieigos prie priemonių, psichikos sutrikimai (pvz., depresija, bipolinis sutrikimas, šizofrenija), priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, sunkūs gyvenimo pokyčiai, socialinė izoliacija.
- Apsauginiai veiksniai: artimi tarpusavio ryšiai, pasitikėjimas gydytoju, darbo ar šeimyninė atsakomybė, religija ar įsitikinimai, greita prieiga prie pagalbos, efektyvus gydymas (pvz., psichoterapija, vaistai).
Vertinimo ribotumai ir dažnumas
Savižudybės rizikos vertinimas ne visada visiškai teisingai parodo asmens savižudybės riziką. Vis dėlto paprastai jis parodo rizikos balą, kuris yra naudingas priimant svarbius sprendimus dėl to, kokio gydymo asmeniui reikia. Kadangi savižudybės rizika laikui bėgant gali keistis, SRA turi būti atliekamas daugiau nei vieną kartą, kol asmuo gydosi. Pavyzdžiui, jei asmuo gydosi ligoninėje, jis turi būti atliktas prieš išsiunčiant jį namo.
Ką daryti, jei asmuo yra pavojingas sau arba ieško pagalbos
- Jei manote, kad žmogus yra pavojus sau dabar: nesulaukite — nedelsdami kreipkitės į skubios pagalbos tarnybas arba vietinį krizių centrą.
- Neleiskite palikti žmogaus vieno, jei rizika yra aukšta; pašalinkite galimas pavojingas priemones (vaistus, ginklus, aštrius daiktus).
- Skatinkite kreiptis į kvalifikuotus specialistus ir padėkite organizuoti vizitą ar skubią konsultaciją.
- Jei profesionalas neįvertina rizikos ar nesiima veiksmų, tai gali turėti rimtų pasekmių: Ligoninėms, gydytojams ir konsultantams gali būti iškeltos bylos dėl mirties dėl neatsargumo, jei savižudis kreipiasi į juos pagalbos, bet jie niekada neatliko savižudybės rizikos vertinimo.
Mokymas ir kokybės užtikrinimas
Svarbu, kad sveikatos priežiūros specialistai gautų tinkamą mokymą, kaip atlikti savižudybės rizikos vertinimą, kalbėtis apie savižudybę ir sudaryti saugumo planus. Kai kuriuose tyrimuose, pavyzdžiui, 2012 m. žurnale "Suicide & Life-Threatening Behavior", pažymima, kad SRA dažnai neatliekamas arba daugelis specialistų yra menkai apmokyti. Kvalifikacijos kėlimas mažina praleidimo ir netinkamo sprendimo riziką.
Praktiniai patarimai artimiesiems ir draugams
- Kalbėkite atvirai ir nebaudžiančiai apie jūsų nerimą: galite tiesiogiai paklausti, ar žmogus galvoja apie savižudybę — tai nepadidina rizikos, bet leidžia pradėti pagalbą.
- Pasiūlykite padėti susisiekti su specialistais arba nuvesti į konsultaciją.
- Stebėkite elgesio pokyčius ir rimtai reaguokite į konkrečius planus ar priemonių paiešką.
Galiausiai: Savižudybės rizikos vertinimas yra gyvybiškai svarbi procedūra, kuri padeda nuspręsti apie tinkamiausią pagalbą ir saugumo priemones. Jei esate susirūpinę dėl savęs ar kito žmogaus, kreipkitės pagalbos iš kvalifikuotų specialistų arba skubios pagalbos tarnybų — kiekviena reakcija gali išgelbėti gyvybę.
Savižudybių vertinimas Penkių žingsnių vertinimas ir rūšiavimas
Klinikinis interviu Svarbi savižudybės rizikos vertinimo dalis yra klinikinis pokalbis. Jo metu gydytojas ar kitas kvalifikuotas asmuo kalbasi su asmeniu, kuriam reikia pagalbos, ir užduoda klausimus apie jo savijautą.
Savižudybės rizika po savęs žalojimo
Neseniai patirtas savęs žalojimas taip pat gali padėti nustatyti savižudybės riziką. Kai asmuo tyčia save žaloja, tai vadinama savęs žalojimu (arba savęs žalojimu). Pavyzdžiui, galima užduoti tokius svarbius klausimus:
- Klausimas apie 24 valandų laikotarpį prieš pat asmeniui susižalojant.
- Kokie įvykiai lėmė savęs žalojimą?
- Ar asmuo planavo savęs žalojimą? Jei planavo, kiek?
- Klausimas apie savęs žalojimą
- Kiek pavojingas buvo savęs žalojimas? Ar tai galėjo nužudyti žmogų?
- Ką pacientas manė, kad nutiks po savęs žalojimo? Ar jie norėjo mirti?
- Ar asmuo slėpė savo savęs žalojimą, kad niekas jo nesustabdytų?
- Ar asmuo prašė pagalbos prieš ar po savęs žalojimo?
- Ką asmuo galvojo, jautė ir darė, kai save žalojo?
- Ar asmuo jautėsi dar labiau prislėgtas, piktas ar nusiminęs nei įprastai?
- Ar savęs žalojimo metu asmuo vartojo alkoholį arba narkotikus?
Jei tie patys įvykiai, mintys, jausmai ir kiti dalykai, kurie paskatino savęs žalojimą, pasikartos, gali būti labiau tikėtina, kad asmuo vėl save žalos arba nusižudys.12
Pacientų teisių klausimai
Kai pacientai prašo pagalbos ar net kenkia patys sau, jie vis tiek turi teisių. Kartais atliekant savižudybės rizikos vertinimą gali iškilti pacientų teisių klausimai. Jie taip pat gali sukelti konfliktą tarp paciento teisių ir gydytojų, psichikos sveikatos specialistų bei įstatymų įgaliojimų.
Pavyzdžiui, daugelyje JAV valstijų įstatymuose numatyta, kad asmuo gali būti priverstas vykti į ligoninę, net jei jis to nenori, jei gydytojas ar psichikos sveikatos specialistas teigia, kad jis nori nusižudyti. Vienas iš pavyzdžių - 1971 m. Floridos psichikos sveikatos įstatymas. Kai kuriose valstijose asmuo gali būti fiziškai suvaržytas (pavyzdžiui, pririštas prie ligoninės lovos), jei bando palikti ligoninę. Kai kuriose valstijose taip pat leidžiama medikams ir gydytojams taikyti cheminius suvaržymus (vaistus, kurie priverčia asmenį bendradarbiauti arba labai pavargti), net jei pacientas šių vaistų nenori.
Jei po trumpo buvimo ligoninėje (paprastai per 3 darbo dienas) ligoninė mano, kad asmuo vis dar kelia grėsmę sau, ji gali prašyti teismo taikyti civilinį įpareigojimą. Jei teisėjas su tuo sutinka, jis įsako asmeniui likti ligoninėje daug ilgesnį laiką (paprastai kelis mėnesius). Asmuo neturi teisės išvykti iš ligoninės.
Tai reiškia, kad daugeliu atvejų, jei gydytojas ar psichikos sveikatos specialistas teigia, kad asmuo yra linkęs į savižudybę, jis gali pralaimėti:
- jų teisė nuspręsti, ar vykti į ligoninę.
- Jų teisė nuspręsti, kokio gydymo jie nori ar nenori.
- Jų teisė į laisvę
Kai kalbama apie asmenis, kurie gali būti linkę į savižudybę, įstatyme gydytojų ir psichikos sveikatos specialistų įgaliojimai laikomi svarbesniais už paciento teises.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra savižudybės rizikos vertinimas?
A: Savižudybės rizikos vertinimas (SRA) - tai vertinimas, naudojamas siekiant nustatyti tikimybę, kad asmuo gali atimti sau gyvybę. Jį paprastai atlieka psichikos sveikatos specialistas, pavyzdžiui, konsultantas, ir jis gali padėti pradėti gydymą, kuris gali sumažinti arba nutraukti savižudybės simptomus.
K: Kokios yra dvi SRA dalys?
A: Pirmąją SRA dalį sudaro pokalbis su gydytoju ar kitu apmokytu psichikos sveikatos priežiūros darbuotoju, kuris užduos konkrečių klausimų apie tai, ką asmuo galvoja ir jaučia bei kas vyksta jo gyvenime (vadinamasis klinikinis pokalbis). Antroji dalis apima vieno ar daugiau testų, kuriais matuojama savižudybės rizika, vadinamų "skalėmis", naudojimą. Pavyzdžiui, savižudybės afekto, elgesio ir pažinimo skalė (SABCS) ir Kolumbijos savižudybės sunkumo vertinimo skalė (C-SSRS).
Klausimas: Ar SRA visada yra tiksli?
Atsakymas: Ne, jis ne visada tiksliai parodo savižudybės riziką. Tačiau paprastai ji suteikia naudingą balą, kuris padeda priimti sprendimus dėl būtino gydymo.
K.: Kaip dažnai reikėtų atlikti SRA?
A: SRA turėtų būti atliekamas daugiau nei vieną kartą, kol asmuo gydosi, jei jo rizikos lygis laikui bėgant keičiasi dėl tokių veiksnių, kaip naujos darbo galimybės, užsimezgę ir (arba) nutrūkę santykiai ir pan. Be to, jei asmuo gydomas ligoninėje, jis turi būti atliktas prieš išsiunčiant jį namo.
Klausimas: Kodėl kai kurie psichikos sveikatos priežiūros darbuotojai yra menkai apmokyti atlikti SRA?
A: Remiantis 2012 m. žurnale "Suicide & Life-Threatening Behavior" publikuotu straipsniu, daugelis psichikos sveikatos priežiūros darbuotojų nėra pakankamai apmokyti atlikti SRA.
K: Kas atsitinka, jei ligoninės, gydytojai ar konsultantai neatlieka SRA, kai to reikia?
A: Jei ligoninės, gydytojai ar konsultantai neatlieka SRA, kai to reikia, jie gali būti teisiami dėl mirties dėl neatsargumo, jei savižudis kreipiasi pagalbos, bet tokio įvertinimo taip ir nesulaukia. Mirtis dėl neatsargumo reiškia, kad nebuvo atlikta tai, kas buvo būtina, ir dėl to žmogus mirė.
Ieškoti