Kanibalizmas (antropofagija): kas tai? Istorija ir paplitimas

Kanibalizmas (antropofagija): gili istorija ir paplitimas nuo Fidžio iki Amazonės — antropologinės hipotezės, kultūrinės praktikos ir istorinių liudijimų apžvalga.

Kanibalizmas (taip pat vadinamas antropofagija) – tai praktika, kai vienas žmogus arba grupė vartoja kito žmogaus mėsą. Tai reiškinys, aptinkamas tiek archeologiniuose radiniuose, tiek etnografiniuose aprašymuose. Antropologai iki šiol diskutuoja, kiek plačiai ir kokiomis formomis kanibalizmas buvo praktikuojamas – kai kuriose visuomenėse jis užfiksuotas patikimai, kitur apie jį žinoma tik iš užrašytų legendų ar kolonijinių šaltinių.

Žodžio kilmė

Žodis „kanibalizmas“ kilęs iš Mažųjų Antilų salų karibų tautos pavadinimo (angl. Carib). Europos keliautojų ir kolonistų užrašytos karibų legendos XVII a. paskatino šį terminą, tačiau istorijoje dėl tokių šaltinių tikslumo ir interpretacijos kyla ginčų.

Istorija ir geografinis paplitimas

Kanibalizmo praktikos praeityje buvo registruotos daugelyje pasaulio regionų. Jį fiksavo tiek keliautojai, tiek vietinės bendruomenės, o archeologiniai radiniai – pjūvės ant kaukolių, kulinariniai indai su žmogaus kaulų pėdsakais – patvirtina, jog kai kuriais laikais žmonės vartojo žmonių kūno dalis.

Istoriniai ir etnografiniai pavyzdžiai apima:

• Naujojoje Gvinėjoje ir kai kuriose Saliamono salų vietovėse kanibalizmas buvo praktikuojamas ritualinių ar keršto kontekstų metu;
• Melanezijos dalyse fiksuoti mėsos turgūs ir kanibalinių praktikų aprašymai;
• Fidžis istorijoje kartais minimas kaip „Kanibalų salos“ dėl užrašytų praktikų;
• Amazonės baseino atvejai (žr. Amazonės baseino, nuo), taip pat Afrikos atvejai (Kongo) ir Oceanijos bei Naujosios Zelandijos (maorių) aprašymai.

Kanibalizmo formos ir motyvai

Kanibalizmas nėra vienalytis reiškinys – jis pasireiškia įvairiomis formomis, turinčiomis skirtingus motyvus:

• Ritualinis (religinis): žmogaus kūno vartojimas kaip pagarbos mirusiajam, bendruomenės vienybės ar maginių praktikų dalis (pvz., endokanibalizmas, kai bendruomenė laidoja artimąjį, vartodama jo kūno dalis);
• Karinis / kerštas: priešo kūno vartojimas po mūšio kaip pažeminimas ar valdžios demonstravimas (egzocanibalizmas);
• Išgyvenimo (ekstremalios situacijos): badmečio, nelaimės ar užšalimo sąlygomis žmonės priversti vartoti žmogaus mėsą, kad išgyventų;
• Medicininis / magiškas tikėjimas: tam tikrose kultūrose tikėta, kad žmogaus kūno dalys perduoda savybes ar gali pagydyti ligas;
• Psichologinės ir nusikalstamos formos: veiksmai, susiję su psichikos sutrikimais arba kriminalinėmis motyvacijomis, kurie šiuolaikiniame pasaulyje labai reti, bet viešai aptariami.

Įrodymai ir šaltiniai

Žinių apie kanibalizmą šaltiniai yra įvairūs:

• Archeologiniai radiniai: kaukolių ir kaulų pjūvių pėdsakai, deginimo žymės, maisto induose aptinkami žmogaus kaulai;
• Etnografiniai užrašai: keliautojų, misijų darbuotojų ir antropologų aprašymai; šie šaltiniai kartais šališki arba hiperbolizuoti;
• Genetiniai bei cheminiai tyrimai: analizės, padedančios atskirti ar žmogaus kaulai buvo vartoti maistui ar atlikti kitiems tikslams.

Kontroversijos ir interpretacijos

Kanibalizmo temos interpretavimas dažnai komplikuotas dėl kelių priežasčių:

• Kolonijiniai šaltiniai kartais naudojami kaip priemonė „civilizuotumo“ ir „barbariškumo“ argumentams pagrįsti, todėl kai kurie istorijos aprašymai gali būti perdėti;
• Archeologiniai ženklai ne visada aiškūs – pjūviai ant kaulų gali būti susiję ir su kitomis veiklomis;
• Tyrinėjant istorinį kanibalizmą reikia derinti įvairius duomenis: molekulinius, archeologinius, istorinius ir etnografinį kontekstą.

Šiuolaikinė situacija, teisė ir etika

Daugumoje šiuolaikinių visuomenių kanibalizmas yra tabu, neteisėtas ir pripažįstamas kaip nusikaltimas ar rimtas moralinis pažeidimas. Tačiau pasitaiko pavienių ekstremalių atvejų (pvz., išgyvenimo situacijos ar vienetinių kriminalinių aktų), taip pat nuo XIX a. kai kuriose izoliuotose Ramiojo vandenyno pietų kultūrose kanibalizmo praktikos ėmė nykti veikiant misijų, kolonizacijos ir šalies teisės poveikiui.

Mitai, populiari kultūra ir pavojai

Kanibalizmo tema dažnai naudojama literatūroje, kine ir žiniasklaidoje kaip sensacingas elementas. Tai prisideda prie stereotipų apie tam tikras tautas ir istorinius laikotarpius. Realybėje daug kanibalizmo aprašymų reikia vertinti atsargiai ir kontekste, o žiniasklaidos vaizdavimai neretai yra dramatiškesni ir mažiau tikslūs nei etnografiniai ar archeologiniai duomenys.

Trumpa išvada

Kanibalizmas yra sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys: jis pasireiškė skirtingais motyvais ir formomis įvairiuose istoriniuose kontekstuose. Tyrinėjant šią temą svarbu derinti archeologinius, etnografinius ir istorinius duomenis bei kritiškai vertinti šaltinių patikimumą. Dėl savo jautrios prigimties tema reikalauja pagarbos mirusiems ir daug dėmesio etiniams aspektams.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kanibalizmas?

K: Kaip kitaip vadinasi kanibalizmas, kai juo užsiima žmonės?

Klausimas: Ar antropologai žino, kaip plačiai buvo paplitęs kanibalizmas?

K: Iš kur atsirado žodis "kanibalizmas"?

K: Ar kanibalizmas praeityje buvo praktikuojamas tarp žmonių daugelyje pasaulio vietų?

K: Kuriose vietose tikrai buvo praktikuojamas kanibalizmas?

K: Kurioje vietoje Fidžis kadaise buvo vadinamas "kanibalų salomis"?

Paieška pagal raidę