Abraomas Linkolnas

Gyvenimas

Abraomas Linkolnas gimė 1809 m. vasario 12 d. Hodgenvilyje, Kentukio valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo tėvai buvo Tomas Linkolnas ir Nensė Hanks. Jo šeima buvo labai neturtinga. Abraomas turėjo vieną brolį ir vieną seserį. Jo brolis mirė vaikystėje. Jie augo mažame rąstiniame namelyje, kuriame buvo tik vienas kambarys. Nors tuo metu Kentukyje vergija buvo legali, Linkolno tėvas, kuris buvo religingas baptistas, atsisakė turėti vergų.

Kai Linkolnui buvo septyneri, jo šeima persikėlė į Indianą. Vėliau jie persikėlė į Ilinojų. Vaikystėje jis padėjo tėvui ūkyje, bet būdamas 22 metų paliko namus ir persikėlė į Niu Salemą, Ilinojaus valstijoje, kur dirbo universalinėje parduotuvėje. Vėliau jis sakė, kad į mokyklą ėjo tik vienerius metus, bet to pakako, kad išmoktų skaityti, rašyti ir atlikti paprastus matematinius veiksmus. 1842 m. jis vedė Mariją Todd. Jie susilaukė keturių vaikų, tačiau trys iš jų mirė būdami labai maži. Abraomas Linkolnas kartais buvo vadinamas Abiu Linkolnu arba "sąžininguoju Abiu" po to, kai nubėgo daugybę mylių, kad atiduotų klientui reikiamą grąžos sumą. Pravardė "Sąžiningasis Abė" kilo iš to, kad jis pradėjo verslą, kuris nepavyko. Užuot pabėgęs, kaip būtų padarę daugelis žmonių, jis pasiliko ir dirbo, kad grąžintų skolą.

Ankstyvoji politinė karjera

Linkolnas savo politinę karjerą pradėjo 1832 m., kai kandidatavo į Ilinojaus generalinę asamblėją, tačiau rinkimus pralaimėjo. Jis tarnavo Ilinojaus milicijos kapitonu per Juodojo Jokūbo karą - karą su Amerikos indėnų gentimis. 1837 m. persikėlęs į Springfildą, pradėjo dirbti advokatu. Netrukus jis tapo vienu iš labiausiai gerbiamų Ilinojaus teisininkų. 1837 m., būdamas Ilinojaus generalinės asamblėjos narys, Linkolnas paskelbė raštišką protestą dėl jos priimtos rezoliucijos, kurioje buvo teigiama, kad vergovė negali būti panaikinta Vašingtone.

1841 m. jis laimėjo bylą teisme (Bailey prieš Kromvelį). Jis atstovavo juodaodei moteriai, kuri teigė, kad jau buvo išlaisvinta ir negali būti parduota kaip vergė. 1847 m. jis pralaimėjo bylą (Matsonas prieš Rutherfordą), kurioje atstovavo vergų savininkui (Robertui Matsonui), reikalaujančiam grąžinti pabėgusius vergus. Persikėlęs į Ilinojų, dirbo parduotuvės savininku ir pašto viršininku. Daug metų važinėjo po teismų apylinkes. Būdamas 21 metų, dirbo plokščiadugniu laivu, kuriuo buvo gabenami kroviniai. Jis įstojo į Nepriklausomą šnipų korporaciją. Iš pradžių jis buvo vigų partijos narys. Vėliau tapo respublikonu. Linkolnas kandidatavo į Senatą prieš Stiveną A. Daglasą. Douglasas laimėjo.

1846 m. Linkolnas įstojo į vigų partiją ir buvo išrinktas vienai kadencijai į Atstovų rūmus. Po to jis nekreipė dėmesio į politinę karjerą ir dirbo teisininku. 1854 m., reaguodamas į Kanzaso-Nebraskos akto priėmimą, Linkolnas vėl įsitraukė į politiką. Jis įstojo į Respublikonų partiją, kuri neseniai susikūrė priešinantis vergovės plėtrai. 1858 m. jis norėjo tapti senatoriumi; nors to padaryti nepavyko, debatai atkreipė į jį visos šalies dėmesį. Respublikonų partija iškėlė jo kandidatūrą 1860 m. prezidento rinkimuose.

Pirmininkavimas

Linkolnas buvo pasirinktas kandidatu 1860 m. rinkimuose dėl įvairių priežasčių. Tarp šių priežasčių buvo ir tai, kad jo pažiūros į vergiją buvo ne tokios kraštutinės kaip kitų kandidatais norėjusių tapti žmonių. Linkolnas buvo kilęs iš tuomet vienos iš vakarinių valstijų, todėl turėjo daugiau galimybių laimėti rinkimus ten. Kiti kandidatai, kurie buvo vyresni ar labiau patyrę už jį, turėjo priešų partijos viduje. Linkolno šeima buvo neturtinga, o tai prisidėjo prie respublikonų pozicijos dėl laisvo darbo, priešingos vergų darbui. Linkolnas laimėjo 1860 m. rinkimus ir tapo 16-uoju JAV prezidentu. Jis laimėjo beveik negaudamas balsų Pietuose. Pirmą kartą prezidentas laimėjo rinkimus dėl didelės paramos, kurią gavo iš Šiaurės valstijų. Prezidentavimo laikotarpiu Linkolnas tapo gerai žinomas dėl savo didelės skrybėlės su snapeliu. Aukštą skrybėlę jis naudojo dokumentams ir popieriams laikyti, kai keliaudavo.

Pilietinis karas

Po Linkolno išrinkimo 1860 m. septynios valstijos (Pietų Karolina, Misisipė, Alabama, Florida, Džordžija, Teksasas ir Luiziana) įkūrė Konfederuotąsias Amerikos Valstijas. Jungtinėms Valstijoms atsisakius atiduoti Čarlstono (Pietų Karolina) fortą Sumterį, konfederatai jį užpuolė ir taip pradėjo Amerikos pilietinį karą. Vėliau prie Konfederacijos prisijungė dar keturios valstijos (Arkanzasas, Virdžinija, Tenesis ir Šiaurės Karolina), iš viso jų buvo vienuolika. Per visą prezidento kadencijos laikotarpį jam teko atkurti Sąjungą pasitelkus karinę jėgą ir daugybę kruvinų mūšių. Jam taip pat teko neleisti "pasienio valstijoms", tokioms kaip Kentukis, Misūris ir Merilandas, palikti Sąjungos ir prisijungti prie Konfederacijos.

Linkolnas nebuvo generolas ir kariuomenėje tarnavo neilgai - tik per Juodojo vanago karą. Tačiau jis vis tiek ėmėsi svarbaus vaidmens kare, dažnai dienas ir dienas praleisdamas Karo departamente. Jo planas buvo atkirsti Pietus apsupant juos laivais, kontroliuoti Misisipės upę ir užimti Ričmondą, Konfederacijos sostinę. Jis dažnai konfliktuodavo su generolais lauke, ypač su Džordžu B. Maklelanu (George B. McClellan), ir atleisdavo generolus, kurie pralaimėdavo mūšius arba būdavo nepakankamai agresyvūs. Galiausiai jis paskyrė Ulisą S. Grantą vyriausiuoju armijos generolu.

Emancipacijos proklamacija

1863 m. sausio 1 d. paskelbęs Emancipacijos proklamaciją, Linkolnas įsakė išlaisvinti visus vergus tose valstijose, kurios vis dar buvo sukilusios per Amerikos pilietinį karą. Tačiau iš tikrųjų visi vergai iš karto nebuvo išlaisvinti, nes tas teritorijas vis dar kontroliavo sukilusios Konfederacijos valstijos. Tik nedidelis skaičius vergų, kurie jau buvo už Sąjungos linijų, buvo išlaisvinti iš karto. Sąjungos armijai žengiant į priekį, beveik visi keturi milijonai vergų buvo faktiškai išlaisvinti. Kai kurie buvę vergai po 1862 m. įstojo į Sąjungos kariuomenę. Proklamacija taip pat neišlaisvino vergų vergovinėse valstijose, kurios liko lojalios Sąjungai (JAV federalinei vyriausybei). Ji taip pat nebuvo taikoma teritorijoms, kuriose Sąjungos pajėgos jau buvo atgavusios kontrolę, kaip Tenesyje. Iki 1865 m. priimtos tryliktosios JAV Konstitucijos pataisos tik valstijos turėjo teisę panaikinti vergiją savo teritorijoje, todėl Linkolnas paskelbė proklamaciją kaip karo priemonę.

Proklamacija vergų išlaisvinimą paskelbė Sąjungos karo tikslu ir sustabdė Europos šalių (ypač Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) judėjimus, kurie būtų pripažinę Konfederaciją kaip nepriklausomą valstybę. Tada Linkolnas parėmė Konstitucijos pataisą dėl visų vergų išlaisvinimo. Tryliktoji pataisa, pagal kurią vergija tapo neteisėta visoje Jungtinių Valstijų teritorijoje, buvo priimta 1865 m. pabaigoje, praėjus aštuoniems mėnesiams po Linkolno nužudymo.

Getisburgo adresas

Po 1863 m. Getisburgo mūšio Linkolnas pasakė garsiąją kalbą, pavadintą Getisburgo kalba. Mūšis buvo labai svarbus, jame žuvo daug abiejų pusių karių. Kalba buvo pasakyta naujose žuvusių karių kapinėse. Tai viena garsiausių kalbų Amerikos istorijoje.

Antroji kadencija ir nužudymas

1864 m. Linkolnas nedidele persvara buvo perrinktas prezidentu, o 1865 m. kovo 4 d. vėl inauguruotas. Netrukus paaiškėjo, kad Sąjunga laimės pilietinį karą. Linkolnas pasiūlė švelnias sąlygas atkurti sukilusių valstijų savivaldą. 1865 m. balandžio 9 d. pagrindinis Konfederacijos generolas Robertas E. Lee pasidavė. 1865 m. balandžio 11 d. Linkolnas pasakė kalbą, kurioje pasisakė už juodaodžių Amerikos piliečių balsavimo teises.

1865 m. balandžio 14 d. dieną Linkolnas pasirašė teisės aktą, kuriuo buvo įsteigta slaptoji tarnyba - JAV prezidento apsaugos pajėgos. Balandžio 14 d. vakare Linkolnas kartu su žmona Marija Todd nuėjo į spektaklį Fordo teatre Vašingtone. Jis pakvietė Ulisą S. Grantą dalyvauti spektaklyje kartu su juo ir jo žmona Mary Todd, ir Grantas planavo dalyvauti. Kaip generolas Grantas būtų atsivežęs savo papildomas karines apsaugos pajėgas, tačiau jis nedalyvavo spektaklyje, nes jo žmona Julija ir Mary Todd nesutarė.

Trečiojo spektaklio veiksmo metu į prezidento ložę įžengė žinomas aktorius ir konfederatų šnipas iš Merilando Džonas Vilksas Butas (John Wilkes Booth), kuris iš arti nušovė Linkolną, mirtinai jį sužeidė ir sušuko "Sic semper tyrannis" ("Taip visada tironams"). Lincolnas be sąmonės buvo nuneštas per gatvę į Peterseno namus. Jis buvo paguldytas įstrižai ant lovos, nes jo aukštas ūgis nebūtų normaliai tilpęs ant mažesnės lovos. Jis išbuvo komoje devynias valandas, o kitą rytą mirė. Kai kuriais duomenimis, paskutinį kartą įkvėpęs kitą rytą po nužudymo jis plačiai nusišypsojo, o paskui išseko. Linkolnas buvo pirmasis nužudytas Amerikos prezidentas.

Botas pabėgo, bet balandžio 26 d. mirė nuo sulaikymo metu paleistų šūvių.

Kandidato Abraomo Linkolno eskizas


Pirmoji naujojo prezidento nuotrauka


Fordo teatro prezidento kabinoje (iš kairės į dešinę) pavaizduoti žudikas Džonas Vilksas Butas, Abraomas Linkolnas, Marija Todd Linkolna, Klara Haris ir Henris Ratbonas.

Palikimas

Mokslininkai ir visuomenė Linkolną nuolat laiko vienu didžiausių JAV prezidentų. Jis dažnai laikomas didžiausiu prezidentu dėl savo vadovavimo per Amerikos pilietinį karą ir iškalbos tokiose kalbose kaip Getisburgo kalba.

Linkolnas, 1869 m. George'o Peterio Alexanderio Healy paveikslas