Getisburgo adresas

Pagrindinė informacija

1863 m. liepos 1-3 d. Getisburgo mūšyje dalyvavo apie 172 000 amerikiečių karių. Getisburgo mūšis padarė didelę įtaką Amerikos pilietiniam karui ir Getisburgo miestui Pensilvanijoje, kuriame gyveno tik 2 400 žmonių. Mūšio lauke buvo daugiau kaip 7 500 žuvusių karių kūnų ir 5 000 arklių. Miestelyje gyvenusi žmona ir motina Sara Broadhead baiminosi, kad juos "aplankys maras". Slaugytoja Eliza Farnham šią vietą vadino "viena didele ligonine". Panašiai kalbėjo ir kariuomenės medicinos karininkas: "Dešimt dienų po Getsburgo mūšio buvo ... didžiausia žmonių kančia, kokią ši tauta žinojo nuo pat savo gimimo".

Getisburgo gyventojai norėjo tinkamai palaidoti mirusiuosius. Iš pradžių jie planavo nupirkti žemės kapinėms ir paprašyti mirusiųjų šeimų sumokėti už laidotuves. Tačiau turtingam 32 metų teisininkui Deividui Viliui (David Willis) ši idėja nepatiko. Jis parašė laišką Pensilvanijos gubernatoriui Endriu Gregui Kurtinui, prašydamas, kad nacionalines kapines remtų valstijos. D. Viliui buvo leista nusipirkti 17 akrų (69 000 m²) kapinėms, skirtoms mūšyje žuvusiems žmonėms pagerbti. Už žemę jis sumokėjo 2 475,87 JAV dolerio.

Iš pradžių Vilsas norėjo šias naujas kapines pašventinti spalio 23 d., trečiadienį. Jis paprašė, kad pagrindinis kalbėtojas būtų Edvardas Everetas. Everetas tuo metu buvo labai garsus oratorius. Jis taip pat buvo valstybės sekretorius, JAV senatorius, JAV atstovas, Masačusetso gubernatorius, Harvardo universiteto prezidentas ir kandidatas į viceprezidentus. Tačiau Everetas atsakė, kad negalės taip greitai paruošti geros kalbos, ir norėjo perkelti dedikacijos datą. Organizacinis komitetas sutiko, ir dedikacija buvo perkelta į lapkričio 19 d., ketvirtadienį.

Vilsas ir renginio komitetas paprašė prezidento Linkolno prisijungti prie ceremonijos. Willso laiške buvo rašoma: "Norime, kad jūs, kaip vyriausiasis šalies vadovas, oficialiai (oficialiai) išskirtumėte šias vietas... keliomis tinkamomis (tinkamomis) pastabomis". Linkolnas buvo oficialiai pakviestas prisijungti tik likus 17 dienų iki ceremonijos, o Everetas kvietimą gavo 40 dienų anksčiau. "Nors yra tam tikrų įrodymų, kad Linkolnas tikėjosi Wills'o laiško, dėl vėlyvos jo datos autorius (rašytojas) atrodo įžūlus ... Septyniolika dienų buvo nepaprastai (stebėtinai) trumpas įspėjimo terminas, kad prezidentas galėtų dalyvauti net pagal XIX a. standartus". Be to, Willso laiške "prezidentui taip pat buvo aišku, kad jis dalyvaus tik nedidelėje ceremonijoje".

Lapkričio 18 d. Linkolnas traukiniu atvyko į Getisburgą. Naktį jis praleido Wills'o namuose Getsburgo miesto aikštėje. Ten jis baigė kalbą, kurią buvo parašęs Vašingtone, D. C. Yra populiarus pasakojimas, kad Linkolnas savo kalbą baigė traukinyje ant voko, tačiau tai netiesa. Yra kelios ankstyvosios kopijos ant Vykdomojo dvaro popieriaus ir pranešimai apie tai, kad Linkolnas baigė savo kalbą būdamas Deivido Vilso svečiuose Getisburge. Lapkričio 19 d. rytą 9.30 val. ryto Linkolnas, jodamas ant rudo žirgo, prisijungė prie miestiečių ir našlių, žygiuojančių į pašventinimo aikštę.

Ceremonijoje dalyvavo apie 15 000 žmonių. Tarp jų buvo šešių iš 24 Sąjungos valstijų gubernatoriai. Tai buvo Andrew Gregas Curtinas iš Pensilvanijos, Augustas Bradfordas iš Merilando, Oliveris P. Mortonas iš Indianos, Horatio Seymouras iš Niujorko, Joelis Parkeris iš Naujojo Džersio ir Davidas Todas iš Ohajo. Kanados politikas Viljamas Makdugalas atvyko kaip Linkolno svečias. Istorikai nesutaria dėl tikslios vietos, kur kapinių viduje vyko pašventinimo ceremonija. Ceremonijos dieną visų kūnų perkėlimas į kapus kapinėse buvo baigtas mažiau nei pusiau.

Sąjungos kariai, žuvę Getisburge, nufotografavo Timothy H. O'Sullivanas, 1863 m. liepos 5-6 d.


Davido Wilso laiškas, kuriame jis prašo Abraomo Linkolno pasakyti keletą pastabų. Jame taip pat pažymima, kad Edvardas Everetas sakys oratoriją.

Politinė svarba

Iki 1863 m. rugpjūčio mėn. per pilietinio karo mūšius žuvo ar buvo sužeisti milijonai žmonių. Dėl to žmonės Šiaurėje ėmė nemėgti Linkolno ir karo. Linkolno 1863 m. šaukimai į kariuomenę nebuvo populiarūs, o labiausiai žmonės jais piktinosi Niujorko šaukimo riaušių metu. Tai įvyko praėjus vos dešimčiai dienų po Getisburgo mūšio. 1863 m. rugsėjį Pensilvanijos gubernatorius Kertinas pasakė Linkolnui, kad žmonės nusiteikę prieš karo veiksmus:

Jei rinkimai vyktų dabar, jų rezultatas būtų labai abejotinas (nesu tikras), ir nors dauguma mūsų atsargių draugų yra nusiteikę optimistiškai, man atrodo, kad šansai būtų prieš mus. Šalyje projektas yra labai odiozinis... Demokratų lyderiams pavyko sužadinti išankstinį nusistatymą ir aistras, ir jie į žmonių protus labai smarkiai įpylė savo nuodų, o pokyčiai yra prieš mus.

1864 m. vasarą Linkolnas nerimavo, kad dėl žmonių blogos nuotaikos jis pralaimės prezidento rinkimus. 1863 m. rudenį jis labai susirūpino, kaip išlaikyti Sąjungos nuotaiką karo veiksmams. Tai buvo didžiausias Linkolno kalbos Getisburge tikslas.

Programa ir Everetto "Getisburgo oratorija"

Tą dieną Willsas ir jo komitetas surengė programą, kurią sudarė:

• Muzika, atliekama Birgfield's Band
• Malda, autorius: Reverendas T. H. Stockton, D. D.
• Muzika, atliekama jūrų pėstininkų orkestro
• Garbingojo Edwardo Everetto oracija
• Muzika, giesmę sukūrė B.B. French, Esq.
• Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento dedikacinės pastabos
• Dirge, giedama pasirinkto choro
• Benedikto žodžiai, kuriuos tarė Reverend H.L. Baugher, D.D.

Ši trumpa Linkolno kalba istorijoje tapo žinoma kaip vienas geriausių angliškų viešų kalbų pavyzdžių. Tą dieną dvi valandas trukusi Evereto orentacija buvo pavadinta "Getisburgo kalba", tačiau šiandien jo orentacija nėra gerai žinoma. Ji prasidėjo:

"Stovėdamas po šiuo giedru dangumi, žvelgdamas į šiuos plačius laukus, kurie dabar ilsisi nuo besibaigiančių metų darbų, priešais mus miglotai stūkso galingi Allegenai, po mūsų kojomis - mūsų brolių kapai, nedrąsiai pakėliau savo varganą balsą, norėdamas nutraukti ... Dievo ir gamtos tylą. Bet pareiga ... turi būti atlikta; - suteikite man, meldžiu, ... savo užuojautą".

Po dviejų valandų jis baigėsi:

"Tačiau esu tikras, kad atsisveikindami su šių didvyrių kankinių dulkėmis jie kartu su mumis pasakys, kad... šlovingoje mūsų bendros šalies istorijoje nebus šviesesnio puslapio už tą, kuriame aprašomi Getsburgo mūšiai".

Edwardas Everettas pasakė dvi valandas trukusią oraciją prieš kelias minutes trukusią Linkolno dedikacinę kalbą.

Getisburgo kalbos tekstas

Getisburgo adresas Šiuolaikinis Linkolno Getisburgo kalbos įrašas.

Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą.

Everettui baigus kalbą, Linkolnas kalbėjo dvi ar tris minutes. Linkolno "kelios tinkamos pastabos" apibendrino karą dešimčia sakinių.

Linkolno kalba yra labai svarbi istorijoje, tačiau šiuolaikiniai mokslininkai nesutaria dėl kalbos žodžių. Laikraščiuose išspausdinta daug skirtingų šiuolaikinių versijų apie šį įvykį. Iš jų daug kas patikimiausiu tekstu laiko Bliss versiją, parašytą praėjus kuriam laikui po kalbos draugui. Tačiau jos tekstas skiriasi nuo rašytinių versijų, kurias Linkolnas parengė prieš kalbą ir po jos. Tai vienintelė versija, ant kurios Linkolnas padėjo savo parašą. Ji taip pat yra paskutinė, kurią jis, kaip žinoma, parašė.

“

Prieš ketverius metus mūsų tėvai šiame žemyne sukūrė naują tautą, sumanytą laisvės pagrindu ir pasišventusią teiginiui, kad visi žmonės yra lygūs. Dabar esame įsitraukę į didžiulį pilietinį karą, kuriame tikrinama, ar ta tauta, ar bet kuri kita tauta, taip sumanyta ir taip atsidavusi, gali ilgai išlikti. Susitikome didžiajame šio karo mūšio lauke. Atvykome pašvęsti dalį to lauko kaip paskutinio poilsio vietą tiems, kurie čia paaukojo savo gyvybes, kad tauta galėtų gyventi. Tai visiškai dera ir dera daryti. Tačiau platesne prasme mes negalime pašvęsti... negalime pašventinti... negalime pašventinti šios žemės. Drąsūs vyrai, gyvi ir mirę, kurie čia kovojo, ją pašventino, kur kas labiau nei mūsų menkos galios pridėti ar atimti. Pasaulis mažai ką pastebės ir ilgai neprisimins to, ką mes čia sakome, bet jis niekada negalės pamiršti to, ką jie čia padarė. Veikiau mes, gyvieji, turime būti pasišventę čia nebaigtam darbui, kurį iki šiol taip kilniai plėtojo tie, kurie čia kovojo. Mes čia veikiau turime būti atsidavę didžiajam uždaviniui, kuris mums dar liko, - kad iš šių garbingų žuvusiųjų paimtume didesnį atsidavimą tam reikalui, dėl kurio jie atidavė paskutinį pasiaukojimą, - kad mes čia tvirtai pasiryžtume, jog šie žuvusieji nemirė veltui, - kad ši tauta po Dievu iš naujo gimtų laisva ir kad žmonių valdžia, žmonių valdžia žmonėms, žmonių valdžia žmonėms neišnyktų nuo žemės paviršiaus.

”

Linkolno šaltiniai

Knygoje "Linkolnas Getisburge" (Lincoln at Gettysburg) Garry Willsas pažymi Linkolno kalbos panašumą į Periklio laidotuvių oraciją Peloponesokaro metu (Jamesas McPhersonas ir Gore'as Vidalas taip pat tai pastebi). Periklio kalba prasideda nuo garbingų žmonių prisiminimo: "Pradėsiu nuo mūsų protėvių: teisinga ir dera, kad tokia proga, kaip ši, jie būtų paminėti pirmieji". Tai labai panašu į garsiąją Getisburgo kalbos pradžią. Getisburgo kalboje Linkolnas pradėjo kalbėdamas apie tai, kad "mūsų tėvai šiame žemyne sukūrė naują tautą". Po to jis giria tvirtą jų valstybės demokratiją: "Jei pažvelgsime į įstatymus, jie visiems užtikrina vienodą teisingumą". Jis pagerbia žuvusiųjų auką: "Pasirinkę mirti priešindamiesi, o ne gyventi paklusdami, jie ne tik bėgo nuo negarbės, bet ir susidūrė su pavojumi akis į akį". Jis taip pat karštai ragina gyvuosius tęsti kovą už tikrąją demokratiją: "Jūs, likę gyvi, privalote pasiryžti taip pat nepalaužiamai apsispręsti šioje srityje, nors galite melstis, kad ji baigtųsi laimingiau".

Tačiau rašytojas Adamas Gopnikas manė kitaip. "The New Yorker" jis teigė, kad Evereto oratorija buvo atvirai neoklasikinė. Pavyzdžiui, Everetas tiesiogiai kalbėjo apie Maratoną ir Periklį. Tačiau jis teigė, kad "Linkolno retorika yra sąmoningai biblinė". Jis pridūrė, kad visose jo kalbose sunku rasti akivaizdžiai klasikinių nuorodų. Gopnikas manė, kad "Linkolnas taip puikiai įvaldė Karaliaus Jokūbo Biblijos skambesį, kad galėjo abstrakčius konstitucinės teisės klausimus perkurti (iš naujo pateikti) bibliniais terminais (žodžiais iš Biblijos), todėl pasiūlymas (siūlymas), kad Teksasą ir Naująjį Hampšyrą visiems laikams susietų vienas paštas, skambėjo tarsi kažkas tiesiai iš Pradžios knygos".

Yra daugybė teorijų, iš kur kilo Linkolno posakis "liaudies valdžia, valdžia liaudžiai ir liaudžiai". Leidinyje "The American Monthly Review of Reviews" teigiama, kad didelę įtaką Linkolnui padarė Viljamo Herndono, Linkolno advokato partnerio, raštai. Knygoje "Abraham Lincoln: The True Story of A Great Life" (Abraomas Linkolnas: tikroji didingo gyvenimo istorija) Viljamas Herndonas rašė, kad jis atnešė keletą abolicionistų dvasininko Teodoro Parkerio pamokslų Linkolnui, kurį jie sujaudino.

"Su savimi atsivežiau papildomus Teodoro Parkerio, kuris karštai gyrė Linkolną, pamokslus ir paskaitas. Viena iš jų buvo paskaita "Vergovės poveikis amerikiečių tautai" ... kurią daviau Linkolnui, kuris ją perskaitė ir grąžino (grąžino). Jam ypač patiko ... išraiška, kurią jis pažymėjo pieštuku ir kurią ... vėliau panaudojo savo Getisburgo kalboje: "Demokratija yra tiesioginė savivalda, valdoma visų žmonių, visiems žmonėms, visų žmonių ir visų žmonių".

Abraomas Linkolnas: tikroji didingo gyvenimo istorija

Craigas R. Smithas (Craig R. Smith) knygoje "Politinės retorikos kritika ir drausminis sąžiningumas" išsakė mintį, kad Getisburgo kreipimuisi įtakos turėjo Masačusetso senatoriaus Danielio Websterio kalba. Savo "Antrajame atsakyme Hayne'ui" Websteris garsiai sušuko: "Laisvė ir sąjunga, dabar ir amžinai, viena ir neatskiriama"! Šioje 1830 m. kalboje Websteris taip pat apibūdino federalinę vyriausybę kaip "sukurtą žmonėms, sukurtą žmonių ir atskaitingą žmonėms". Ši frazė buvo labai panaši į Linkolno "liaudies vyriausybę, sudarytą iš liaudies ir skirtą liaudžiai". Websteris taip pat sakė: "Ši vyriausybė... yra nepriklausoma liaudies valios atžala. Ji nėra valstijų įstatymų leidybos organų kūrinys... jei reikia pasakyti visą tiesą, žmonės ją sukūrė, įsteigė ir iki šiol (iki šiol) ją palaikė, be kita ko, siekdami nustatyti tam tikrus naudingus apribojimus valstijų suverenitetui".

Willsą domino, kaip Linkolnas naudojo gimimo, gyvenimo ir mirties idėjas. Linkolnas apibūdino tautą kaip "pagimdytą", "pradėtą", kuri "nepražus". Kiti, pavyzdžiui, Allenas C. Guelzo, teigė, kad Linkolno išsireiškimas "keturių balų ir septynių" buvo susijęs su Biblijos Karaliaus Jokūbo versijos Psalmių 90, 10 eilute. Ten žmogaus gyvenimas apibūdinamas kaip "šešiasdešimt ir dešimt metų, o jei dėl jėgų, tai jie bus aštuoniasdešimt metų".

Elihu Vedderio freskos "Vyriausybė" (1896 m.), saugomos Kongreso bibliotekoje, detalė. Ant titulinės figūros yra lentelė su garsiosios Linkolno frazės žodžiais.

Šiuolaikiniai šaltiniai ir reakcija

Liudininkų pasakojimai apie Linkolno pasirodymą yra įvairūs. 1931 m. 87 metų ponia Sarah A. Cooke Myers teigė, kad Lincolnui baigus kalbą įsivyravo garbinga tyla. Ji ten buvo atvykusi, kai jai buvo 19 metų. "Buvau arti prezidento ir girdėjau visą kalbą, tačiau ji atrodė trumpa. Paskui buvo įspūdinga tyla kaip mūsų Menaleno draugų susirinkime. Nebuvo jokių plojimų, kai jis nustojo kalbėti". Istorikas Šelbis Fotas (Shelby Foote) sakė, kad po ilgo laiko pasigirdę plojimai buvo "vos ne mandagūs". Tačiau Pensilvanijos gubernatorius Kurtinas sakė: "Jis ištarė (pasakė) tą kalbą tokiu balsu, kad ją girdėjo visa minia (žmonių). Minia nutilo iki tylos, nes prezidentas stovėjo prieš juos ... Tai buvo taip įspūdinga! Tai buvo bendra visų pastaba. Tokia kalba, kaip jie sakė, kad ji buvo!"

Pasakojama, kad Linkolnas kreipėsi į savo asmens sargybinį Wardą Hillą Lamoną ir pasakė, kad jo kalba "nebus sėkminga". Garis Vilsas (Garry Wills) teigė, kad ši istorija nėra teisinga. Jis teigė, kad Lamonas buvo vienintelis žmogus, kuris prisiminė šią pastabą, ir kad ji nėra patikima. Garis Vilsas manė, kad Linkolnas Getisburge padarė tai, ką norėjo padaryti.

Kitą dieną Everetas parašė laišką Linkolnui. Laiške jis gyrė Prezidentą už jo kalbą: "Džiaugčiausi, jei galėčiau save pagirti, kad per dvi valandas priartėjau prie svarbiausios (pagrindinės) minties, kaip Jūs per dvi minutes". Linkolnas atsakė, kad džiaugiasi, jog kalba nebuvo "visiška nesėkmė".

Kitos visuomenės reakcijos į kalbą buvo skirtingos, priklausomai nuo kiekvienos partijos. Demokratų laikraštis "Chicago Times" rašė: "Kiekvieno amerikiečio skruostas turi dilgčioti iš gėdos, skaitant kvailus, plokščius ir indų plovimu pagrįstus pasisakymus (pastabas) žmogaus, kuris protingiems užsieniečiams turi būti nurodomas kaip Jungtinių Valstijų prezidentas". Tačiau respublikonų laikraštis "New York Times" pagyrė kalbą. Laikraštis "Springfield, MA. Respublikonų laikraštis išspausdino visą kalbą ir pavadino ją "tobulu perlu", kuris buvo "gilus jausmais, kompaktiškas (paprastas) mintimis ir išraiška, skoningas ir elegantiškas kiekvienu žodžiu ir kableliu". Laikraštis "Republican" teigė, kad trumpos Linkolno pastabos "atsipirktų tolesniu studijavimu kaip pavyzdinė kalba".

Garso prisiminimai

Williamas R. Rathvonas yra vienintelis žinomas Getisburgo kalbos liudininkas, palikęs garso įrašą su tuo, ką prisimena. Likus vieneriems metams iki mirties 1939 m., 1938 m. vasario 12 d. Rathvono pastabos buvo įrašytos. Jame buvo įrašytas ir pats jo skaitomas kreipimasis. Įrašo pavadinimas buvo "Tą dieną girdėjau Linkolną - Williamas R. Rathvonas, TR Productions". Nacionalinis visuomeninis radijas (NPR) atrado kopiją 1999 m. vykdydamas projektą "Garso paieškos" (Quest for Sound). NPR leidžia žmonėms išgirsti įrašą per Linkolno gimtadienį.

Nuotraukos

Vienintelę žinomą ir patvirtintą Linkolno nuotrauką Getisburge padarė Davidas Bachrachas. Ji buvo identifikuota 1952 m. Mathew Brady fotografijos plokštelių kolekcijoje. Linkolno kalba buvo trumpa, tačiau per likusią programos dalį jis ir kiti asmenys sėdėjo valandų valandas. Kadangi Evereto kalba buvo labai ilga, o XIX a. fotografams prireikė daug laiko pasiruošti fotografuoti, tikėtina, kad fotografai nebuvo pasirengę tam, kokia trumpa buvo Linkolno kalba. 2006 m. Džonas Ričteris (John Richter) identifikavo dar dvi Kongreso bibliotekos kolekcijoje esančias nuotraukas.

"Pagal Dievą"

Nicolay ir Hay kopijose nėra žodžių "po Dievu", tačiau jie yra trijuose vėlesniuose egzemplioriuose (Everett, Bancroft ir Bliss). Taigi kai kurie skeptikai teigia, kad Linkolnas Getisburge nesakė "po Dievu". Vis dėlto bent trys žurnalistai telegrafavo Getsburgo kalbos žodžius su įrašytais žodžiais "po Dievu". Istorikas Viljamas E. Bartonas (William E. Barton) sako: "Tai, kad mes kalbėjome apie tai, jog "Giesmė apie Giesmę" buvo išsakyta, yra tikra tiesa:

"Kiekviename stenografiniame pranešime, gerame, blogame ir abejingame, rašoma, kad "tauta, vadovaujama Dievo, iš naujo atgims laisva". Nebuvo jokio bendro šaltinio, iš kurio visi reporteriai būtų galėję gauti šiuos žodžius, išskyrus tuos, kurie buvo ištarti iš paties Linkolno lūpų jų paskelbimo metu. Negalima sakyti, kad [karo sekretorius] Stantonas tuos žodžius pasiūlė Lincolnui grįžus į Vašingtoną, nes tuos žodžius telegrafavo bent trys reporteriai tą popietę, kai jie buvo paskelbti".

Tuo metu ten dirbo Josephas Gilbertas, Charlesas Hale'as, Johnas R. Youngas. Taip pat buvo žurnalistų iš laikraščių "Cincinnati Commercial", "New York Tribune" ir "New York Times". Čarlzas Heilas "rankoje turėjo užrašų knygelę ir pieštuką, [ir] užrašinėjo lėtai sakomus prezidento žodžius". "Jis užsirašė tai, kas, jo teigimu, buvo tiksli Linkolno kreipimosi kalba ... Jo bendradarbiai patvirtino jo parodymus, kurie buvo priimti, kaip ir nusipelnė, pagal jų nominalią vertę". Tikriausiai Linkolnas kalbėjo ne taip, kaip buvo pasiruošęs, ir kalbėdamas pridėjo išraišką.

1863 m. lapkričio 20 d. "New York Times" straipsnyje rašoma, kad Linkolno kalbą penkis kartus pertraukė plojimai, o po jos sekė "ilgai besitęsiantys plojimai".

Palikimas

Getisburgo kalbos svarbą Jungtinių Valstijų istorijoje rodo tai, kad ji jau seniai tapo Amerikos kultūros dalimi. Populiariuose kūriniuose dažnai minima Getisburgo kalba, tarsi tikintis, kad auditorija žinos Linkolno žodžius. Praėjo daug metų po to, kai Kreipimasis buvo pasakytas, tačiau jis vis dar yra viena garsiausių kalbų Amerikos istorijoje. Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis savo garsiojoje kalboje "Aš turiu svajonę" kalbėjo apie Getisburgo kalbą. 1963 m. rugpjūtį Kingas kalbėjo apie prezidentą Linkolną ir jo gerai žinomus žodžius: "Prieš penkis šimtus metų didis amerikietis, kurio simboliniame šešėlyje šiandien stovime, pasirašė Emancipacijos proklamaciją. Šis ... dekretas tapo didžiule ... vilties šviesa milijonams juodaodžių vergų, kurie buvo sudeginti ... neteisybės liepsnų".

Prancūzijos Konstitucijoje Prancūzija vadinama "liaudies vyriausybe, kuri veikia liaudžiai ir yra skirta liaudžiai" ("gouvernement du peuple, par le peuple et pour le peuple"). Tai buvo tiesioginis Linkolno žodžių vertimas.

Šis kreipimasis tapo amerikietiškos tradicijos dalimi. Jo mokomasi mokyklose, o rašytojai jį šiltai giria. Getisburgo kreipimasis rodo svarbią Nepriklausomybės deklaracijos interpretaciją, kuri vis dar prisimenama ir naudojama. Jis plačiai pripažįstamas kaip vienas svarbiausių JAV istorijos dokumentų kartu su Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija. Iki šių dienų tai viena garsiausių, mėgstamiausių ir dažniausiai cituojamų šiuolaikinių kalbų.

Getsburgo kalbos žodžiai iškalti Lincolno memorialo pietinėje sienoje.