Jungtinių Amerikos Valstijų istorija

Ikikolumbinė Amerika

Taip pat žr: Šiaurės Amerikos istorija

Ikikolumbinė epocha - tai laikas iki Kristupo Kolumbo kelionės į Ameriką 1492 m. Tuo metu žemėse, kurias dabar kontroliuoja Jungtinės Amerikos Valstijos, gyveno Amerikos indėnai. Jie turėjo įvairias kultūras: Rytų miškingose žemėse Amerikos čiabuviai medžiojo medžiojamuosius gyvūnus ir elnius; Šiaurės vakaruose Amerikos čiabuviai žvejojo; Pietvakariuose Amerikos čiabuviai augino kukurūzus ir statė namus, vadinamus pueblais; Didžiosiose lygumose Amerikos čiabuviai medžiojo bizonus. Apie 1000 m. vikingai lankėsi Niufaundlende. Tačiau jie ten neapsigyveno.

Jaunasis Omaho, Karo erelis, Mažasis Misūris ir Pounai

Kolonijinė Amerika

1585 m. anglai bandė įsikurti Roanoko saloje. Gyvenvietė neišsilaikė, ir niekas nežino, kas nutiko žmonėms. 1607 m. DžamstauneVirdžinijos valstijojeDžonas Smitas, Džonas Rolfas ir kiti anglai, susidomėję auksu ir nuotykiais, įkūrė pirmąją ilgalaikę anglų gyvenvietę. Pirmaisiais metais Virdžinijoje daug žmonių mirė nuo ligų ir bado. Virdžinijos kolonija išsilaikė, nes uždirbo pinigų augindama tabaką.

1621 m. grupė anglų, vadinamų piligrimais, apsigyveno Plymute, Masačusetso valstijoje. Didesnę koloniją Masačusetso įlankoje 1630 m. įkūrė puritonai. Piligrimams ir puritonams rūpėjo sukurti geresnę visuomenę, o ne ieškoti aukso. Šią idealią visuomenę jie vadino "miestu ant kalvos". Nesutikęs su puritonais, vyras vardu Rodžeris Viljamsas paliko Masačusetsą ir 1636 m. įkūrė Rodo salos koloniją.

Didžioji Britanija nebuvo vienintelė šalis, kuri įsikūrė teritorijoje, tapusioje Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. 1500 m. Ispanija pastatė fortą Sent Augustine, Floridoje. Prancūzija apgyvendino Luizianą ir teritoriją aplink Didžiuosius ežerus. Olandai apgyvendino Niujorką, kurį pavadino Naujaisiais Nyderlandais. Kitose vietovėse apsigyveno škotai-iršai, vokiečiai ir švedai. Tačiau ilgainiui visas kolonijas kontroliavo Didžioji Britanija, ir dauguma Amerikos kolonistų perėmė britų gyvenimo būdą. Kolonijų augimas nebuvo palankus Amerikos čiabuviams. Daugelis jų mirė nuo raupų - ligos, kurią į Ameriką atvežė europiečiai. Tie, kurie liko gyvi, prarado savo žemes dėl kolonistų.

XVII a. pradžioje kolonijose kilo religinis judėjimas, vadinamas Didžiuoju prabudimu. Pamokslus sakė tokie pamokslininkai kaip Džonatanas Edvardsas. Vienas iš jų vadinosi "Nusidėjėliai pikto Dievo rankose". Didysis prabudimas galėjo paskatinti mąstymą, kuriuo buvo remiamasi per Amerikos revoliuciją.

1733 m. buvo trylika kolonijų. Niujorkas, Filadelfija, Bostonas ir Čarlstonas tuo metu buvo didžiausi miestai ir pagrindiniai uostai.

1756-1763 m. Anglija ir Prancūzija dėl savo žemių Amerikoje kariavo Septynerių metų karą arba Prancūzų ir indėnų karą, kurį laimėjo britai. Po karo 1763 m. Karališkojoje proklamacijoje buvo nurodyta, kad kolonistai negali gyventi į vakarus nuo Apalačų kalnų. Daugeliui kolonistų, norėjusių persikelti į pasienį, Proklamacija nepatiko.

Trylika kolonijų (raudona spalva) prieš Amerikos revoliuciją

Amerikos revoliucija

Po prancūzų ir indėnų karo kolonistai ėmė manyti, kad jie negauna "laisvai gimusių anglų teisių". Tai reiškė, kad jie norėjo, jog Anglijos vyriausybė su jais elgtųsi teisingai. Daugiausia tai lėmė nauji mokesčiai, kuriuos britai privertė kolonijas mokėti, kad sumokėtų už karą. Amerikiečiai tai vadino "jokių mokesčių be atstovavimo", t. y. kolonistai neturėjo mokėti mokesčių, jei neturėjo balsų britų parlamente. Kiekvienas mokestis nepatiko ir buvo pakeistas kitu, dėl to kolonijos tapo vieningesnės. 1770 m. Bostone kolonistai, žinomi kaip "Laisvės sūnūs", įsivėlė į kovą su britų kareiviais. Tai tapo žinoma kaip Bostono žudynės. Po Arbatos akto "Laisvės sūnūs" į jūrą išmetė šimtus dėžių arbatos. Tai buvo vadinama Bostono arbatos vakarėliu (1773 m.). Dėl to Bostoną užėmė britų kariuomenė. Po to 13 kolonijų lyderiai sudarė grupę, pavadintą Kontinentiniu kongresu. Kontinentinio kongreso nariais buvo daugybė žmonių, tačiau vieni svarbiausių buvo Benjaminas Franklinas, Džonas Adamsas, Tomas Džefersonas, Džonas Henkokas, Rodžeris Šermanas ir Džonas Džėjus.

1776 m. Thomas Paine'as parašė pamfletą "Sveikas protas". Jame teigė, kad kolonijos turėtų būti laisvos nuo Anglijos valdžios. Tai buvo grindžiama angliškomis prigimtinių teisių ir visuomeninės sutarties idėjomis, kurias iškėlė Johnas Locke'as ir kiti. 1776 m. liepos 4 d. trylikos kolonijų gyventojai susitarė dėl Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos. Joje buvo teigiama, kad jos yra laisvos ir nepriklausomos valstybės ir nebepriklauso Anglijai. Tuo metu kolonistai jau kovojo su Didžiąja Britanija Revoliuciniame kare. Revoliucinis karas prasidėjo 1775 m. prie Leksingtono ir Konkordo. Nors Džordžo Vašingtono vadovaujami amerikiečių kariai pralaimėjo daug mūšių britams, 1777 m. jie pasiekė didelę pergalę prie Saratogos. Tai paskatino Prancūziją ir Ispaniją prisijungti prie karo amerikiečių pusėje. 1781 m. amerikiečių pergalė prie Jorktauno, kurią padėjo pasiekti prancūzai, paskatino Didžiąją Britaniją nuspręsti nutraukti kovą ir atsisakyti kolonijų. Amerika laimėjo karą ir savo nepriklausomybę.

Nepriklausomybės deklaracijos pristatymas. Trys stovintys vyrai: Džonas Adamsas, Benjaminas Franklinas ir Tomas Džefersonas.

Federalinis laikotarpis (1781-1815 m.)

Taip pat žr: Jungtinių Valstijų konstitucija ir 1812 m. karas

1781 m. kolonijos sudarė valstijų konfederaciją pagal Konfederacijos straipsnius, tačiau ji gyvavo tik šešerius metus. Ji beveik visą valdžią suteikė valstijoms ir labai mažai centrinei valdžiai. Konfederacija neturėjo prezidento. Ji negalėjo pašalinti iš pasienio Amerikos indėnų ar britų, taip pat negalėjo sustabdyti minios sukilimų, tokių kaip Šėjaus sukilimas. Po Shayso sukilimo daugelis žmonių manė, kad Konfederacijos straipsniai neveikia.

1787 m. buvo parašyta konstitucija. Daugelis žmonių, kurie padėjo rašyti Konstituciją, pavyzdžiui, Vašingtonas, Džeimsas Madisonas, Aleksandras Hamiltonas ir Guverneris Morisas, buvo vieni svarbiausių to meto Amerikos mąstytojų. Kai kurie iš šių žmonių vėliau užėmė svarbius postus naujojoje vyriausybėje. Konstitucija buvo sukurta stipresnė nacionalinė vyriausybė, kurią sudarė trys valdžios šakos: vykdomoji (prezidentas ir jo darbuotojai), įstatymų leidžiamoji (Atstovų rūmai ir Senatas) ir teisminė (federaliniai teismai).

Kai kurios valstijos labai greitai pritarė Konstitucijai. Kitose valstijose Konstitucija nepatiko daugeliui žmonių, nes ji suteikė daugiau galių centrinei valdžiai ir neturėjo teisių bilieto. Siekdami, kad Konstitucija būtų priimta, Madisonas, Hamiltonas ir Džėjus parašė laikraščių straipsnių seriją, pavadintą Federalistų dokumentais. Netrukus po to buvo pridėtas Teisių bilis. Tai buvo 10 pataisų (pakeitimų), kuriomis buvo apribota valdžios galia ir užtikrintos piliečių teisės. Kaip ir Nepriklausomybės deklaracija, Konstitucija yra socialinė sutartis tarp žmonių ir vyriausybės. Pagrindinė Konstitucijos idėja yra ta, kad vyriausybė yra respublika (atstovaujamoji demokratija), išrinkta žmonių, kurie visi turi vienodas teises. Tačiau iš pradžių tai nebuvo tiesa, nes balsuoti galėjo tik baltieji vyrai, kuriems priklausė nuosavybė. Dėl valstijų įstatymų ir 14-osios, 15-osios, 19-osios, 24-osios ir 26-osios pataisų šiandien balsuoti gali beveik visi Amerikos piliečiai, sulaukę 18 metų.

1789 m. Vašingtonas buvo išrinktas pirmuoju prezidentu. Jis apibrėžė, kaip asmuo turėtų elgtis būdamas prezidentu, ir po dviejų kadencijų išėjo į pensiją. Vašingtono kadencijos metu kilo viskio sukilimas, kai kaimo ūkininkai bandė neleisti vyriausybei rinkti mokesčių už viskį. 1795 m. Kongresas priėmė Džėjaus sutartį, kuri leido padidinti prekybą su Didžiąja Britanija mainais į tai, kad britai atsisakys savo fortų prie Didžiųjų ežerų. Tačiau Didžioji Britanija vis dar darė JAV žalingus dalykus, pavyzdžiui, vykdė impresijas (vertė amerikiečių jūreivius stoti į Britanijos karališkąjį laivyną).

1796 m. rinkimuose Džonas Adamsas nugalėjo Tomą Džefersoną ir tapo antruoju JAV prezidentu. Tai buvo pirmieji Amerikos rinkimai, kuriuose dalyvavo dvi politinės partijos. Būdamas prezidentu, Adamsas padidino kariuomenę ir laivyną. Jis taip pat priėmė Užsieniečių ir Pasipiktinimo įstatymus, kurie buvo labai nemėgstami.

1800 m. rinkimuose Džefersonas nugalėjo Adamsą. Vienas svarbiausių jo, kaip prezidento, darbų buvo Luizianos pirkinys iš Prancūzijos, dėl kurio Jungtinės Valstijos tapo dvigubai didesnės. Džefersonas pasiuntė Liusį ir Klarką sudaryti Luizianos pirkimo žemėlapio. Džefersonas taip pat stengėsi sustabdyti prekybą su Anglija ir Prancūzija, kad Jungtinės Valstijos neįsitrauktų į šių dviejų šalių karą. 1812 m., kai prezidentu buvo Džeimsas Madisonas, tarp Jungtinių Valstijų ir Anglijos prasidėjo kovos. Tai buvo vadinama 1812 m. karu.

Jungtinių Valstijų Konstitucija

Plėtra, industrializacija ir vergovė (1815-1861 m.)

Viena iš šio laikotarpio problemų buvo vergovė. Iki 1861 m. daugiau kaip trys milijonai afroamerikiečių buvo vergai Pietuose. Tai reiškia, kad jie dirbo kitiems žmonėms, bet neturėjo laisvės ir už darbą negaudavo pinigų. Dauguma jų dirbo rinkdami medvilnę didelėse plantacijose. Medvilnė tapo pagrindine Pietų šalies kultūra po to, kai 1793 m. Eli Whitney išrado medvilnės valcavimo įrenginį. Buvo keli vergų sukilimai prieš vergovę, įskaitant vieną, kuriam vadovavo Nat Turneris. Visi šie sukilimai buvo nesėkmingi. Pietiečiai norėjo išlaikyti vergiją, tačiau iki Pilietinio karo pradžios daug žmonių Šiaurėje norėjo ją panaikinti. Kitas Šiaurės ir Pietų ginčas buvo dėl vyriausybės vaidmens. Pietiečiai norėjo stipresnės valstijų valdžios, o Šiaurė - stipresnės centrinės valdžios.

Po 1812 m. karo federalistų partija išnyko, ir prasidėjo "Gerų jausmų epocha", kurioje svarbi buvo tik viena partija, valdoma prezidentų Džeimso Madisono ir Džeimso Monro. Valdant Monro, Jungtinių Valstijų politika Šiaurės Amerikoje buvo Monro doktrina, pagal kurią Europa turėjo nustoti bandyti kontroliuoti Jungtines Valstijas ir kitas nepriklausomas Amerikos šalis. Maždaug tuo metu Kongresas ragino sukurti vadinamąją "amerikietiškąją sistemą". Amerikietiška sistema reiškė, kad reikia skirti pinigų bankininkystei, transportui ir ryšiams. Dėl amerikietiškos sistemos buvo pastatyti didesni miestai ir daugiau gamyklų. Vienas iš didžiųjų to meto transporto projektų buvo Erio kanalas Niujorko valstijoje. Iki 1840-ųjų buvo nutiesti geležinkeliai ir kanalai. Iki 1860 m. Jungtinėse Valstijose buvo nutiesta tūkstančiai mylių geležinkelių ir telegrafo linijų, daugiausia šiaurės rytuose ir vidurio vakaruose.

XIX a. pradžioje Amerikoje prasidėjo pramonės revoliucija. Šiaurės miestuose, tokiuose kaip Lowell (Masačusetso valstija), buvo pastatyta daug gamyklų. Dauguma jų gamino drabužius. Daugelis fabrikų darbininkų buvo moterys, o kai kurie - vaikai arba žmonės iš Airijos ar Vokietijos. Nepaisant šios industrializacijos, Amerika vis dar buvo ūkininkų tauta.

XIX a. pradžioje ir viduryje vyko religinis judėjimas, vadinamas Antruoju didžiuoju prabudimu. Tūkstančiai žmonių rinkosi į didelius religinius susirinkimus, vadinamus atgimimais. Jie manė, kad per religiją gali sukelti aukso amžių Amerikoje. Prasidėjo nauji religiniai judėjimai, tokie kaip Šventumo judėjimas ir mormonai, augo tokios grupės kaip Metodistų bažnyčia. Antrasis didysis prabudimas paskatino du reformų, t. y. įstatymų ir elgesio keitimo, kad visuomenė taptų geresnė, judėjimus. Vienas iš jų buvo santūrumo judėjimas, kuris tikėjo, kad alkoholio vartojimas yra blogis. Kitas judėjimas buvo abolicionizmas, kuriuo siekta panaikinti vergiją. Tokie žmonės, kaip Harriet Beecher Stowe ir Williamas Lloydas Garrisonas, rašė knygas ir laikraščius, kuriuose teigė, kad vergija turi liautis. Jie taip pat kūrė politinius judėjimus, kuriems priklausė Laisvės partija, Laisvosios dirvos partija ir Respublikonų partija. Kai kurie abolicionistai, pavyzdžiui, Frederikas Duglasas, buvo buvę vergai. Iki 1820 m. vergovė buvo labai reta Šiaurėje, bet tebeegzistavo Pietuose.

XIX amžiuje daugelis amerikiečių moterų gyveno vadinamajame "šeimininkiškumo kulte". Tai reiškė, kad dauguma ištekėjusių moterų turėjo likti namuose ir auginti vaikus. Kaip ir kitose šalyse, amerikiečių žmonos buvo labai priklausomos nuo savo vyro ir neturėjo beveik jokių teisių. Nesusituokusios moterys galėjo dirbti tik keletą darbų, pavyzdžiui, drabužių fabrikuose ir tarnaitėmis. XIX amžiuje tokios moterys kaip Lukrecija Mot (Lucretia Mott) ir Elizabet Kady Stanton (Elizabeth Cady Stanton) manė, kad moterys turėtų turėti daugiau teisių. 1848 m. daugelis šių moterų susitiko ir susitarė kovoti už daugiau teisių moterims, įskaitant balsavimo teisę. Daugelis moterų, dalyvavusių judėjime už moterų teises, taip pat dalyvavo judėjime už vergovės panaikinimą.

1828 m. prezidentu buvo išrinktas Endriu Džeksonas. Jis buvo pirmasis prezidentas, išrinktas nuo Demokratų partijos. Jis daug kuo pakeitė vyriausybę. Kadangi daugelis jo šalininkų buvo neturtingi žmonės, kurie anksčiau nebalsuodavo, jis apdovanojo juos vyriausybiniais darbais, kurie vadinami "grobiu" arba "patronažu". Dėl Džeksono buvo įkurta nauja partija, kuri turėjo kandidatuoti prieš jį ir vadinosi vigai. Tai buvo vadinama "antrosios partijos sistema". Džeksonas buvo labai nusistatęs prieš Nacionalinį banką. Jis laikė jį vigų ir galingų Amerikos verslininkų simboliu. Džeksonas taip pat ragino įvesti aukštą importo mokestį, kuris nepatiko pietiečiams. Jie jį vadino "Bjaurybių tarifu". Džeksono viceprezidentas Džonas Kalhunas (John C. Calhoun) buvo kilęs iš Pietų. Jis rašė, kad Pietūs turėtų sustabdyti tarifo taikymą ir galbūt pasitraukti iš Sąjungos (atsiskyrimas). Šie žodžiai dar kartą bus pavartoti per Pilietinį karą.

Tuo metu žmonės pradėjo keltis į vakarus nuo Misisipės upės ir Uolinių kalnų. Pirmieji į vakarus persikėlė žmonės, kurie gaudė ir pardavinėjo gyvulių odas, pavyzdžiui, Džonas Kolteris (John Colter) ir Džimas Bridžeris (Jim Bridger). Iki 1840-ųjų daug žmonių vežimais keliavo į Oregoną, o po 1849 m. Kalifornijos aukso karštinės į Vakarus išvyko dar daugiau žmonių. Prie pirmųjų trylikos valstijų prisidėjo daug naujų, daugiausia Vidurio Vakaruose ir Pietuose prieš pilietinį karą ir Vakaruose po pilietinio karo. Šiuo laikotarpiu Amerikos čiabuviai neteko daug savo žemių. Jie pralaimėjo amerikiečiams karinius mūšius Tippecanoe ir Seminolų kare. XIX a. trečiajame dešimtmetyje indėnai buvo išstumti iš Vidurio Vakarų ir Pietų dėl tokių įvykių kaip "ašarų kelias" ir Juodojo vanago karas. Iki 1840-ųjų dauguma Amerikos indėnų buvo perkelti į vakarus nuo Misisipės upės.

Meksikos ir Amerikos karas

1845 m. Teksasas, iš Meksikos pasitraukusi valstybė, prisijungė prie Jungtinių Amerikos Valstijų. Meksikai tai nepatiko, ir amerikiečiai norėjo Meksikos žemių vakarinėje pakrantėje ("Manifest Destiny"). Dėl to JAV ir Meksika pradėjo karą, vadinamą Meksikos ir Amerikos karu. Per karą JAV užėmė San Francisko, Los Andželo, Monterėjaus, Verakruso ir Meksiko miestus. Dėl šio karo JAV gavo žemės Kalifornijoje ir didžiojoje dalyje Amerikos pietvakarių. Daugeliui žmonių Šiaurėje šis karas nepatiko, nes jie manė, kad jis naudingas tik pietinėms vergovinėms valstijoms.

1836 m. Alamo mūšio tarp teksasiečių ir meksikiečių vieta.


Džeksonas buvo pirmasis prezidentas demokratas


Francis Prestonas Blairas įkūrė Respublikonų partiją, kad padėtų išlaisvinti vergus


Erio kanalas


Džeimsas Monro leido amerikiečiams pajusti, kad tai buvo "gerų jausmų era".

Civilinis

XIX a. devintajame ir šeštajame dešimtmetyje Šiaurės valstijų ir Pietų valstijų gyventojai nesutarė, ar vergovė yra teisinga, ar ne, kai vergovė buvo vykdoma teritorijose, t. y. tose Jungtinių Valstijų dalyse, kurios dar nebuvo valstijos. Žmonės vyriausybėje bandė sudaryti susitarimus, kad sustabdytų karą. Kai kurie susitarimai buvo 1850 m. kompromisas ir Kanzaso-Nebraskos aktas, tačiau jie iš tikrųjų nepadėjo išsaugoti Sąjungos. Žmones Pietuose piktino tokios knygos kaip "Dėdės Tomo kabina", kuriose teigiama, kad vergija yra blogai. Šiaurėje žmonėms nepatiko Aukščiausiojo Teismo sprendimas "Dredas Skotas", pagal kurį Skotas liko vergas. Žmonės iš Pietų ir Šiaurės pradėjo žudyti vieni kitus Kanzase dėl vergijos. Tai buvo vadinama "Kraujuojančiu Kanzasu". Vienas iš "Kraujuojančio Kanzaso" žmonių, Džonas Braunas, 1859 m. užėmė miestą Virdžinijoje, kad pasakytų, jog vergija yra blogai, ir pabandytų priversti vergus kovoti su jų savininkais.

Per 1860 m. rinkimus Demokratų partija suskilo, o respublikonų kandidatas į prezidentus Abraomas Linkolnas buvo išrinktas. Po to daugelis pietinių valstijų pasitraukė iš Sąjungos. Galiausiai išstojo vienuolika valstijų. Jos bandė įkurti naują valstybę, pavadintą Konfederuotosiomis Amerikos Valstijomis, arba "Konfederacija". Prasidėjo karas tarp Sąjungos (Šiaurės) ir Konfederacijos (Pietų). Neturint gamyklų, Pietų kariams buvo sunkiau gauti ginklų ar uniformų. Pietiečiai negalėjo gauti atsargų, nes Šiaurės laivai blokavo Pietų pakrantę.

Karo pradžioje tokie Konfederacijos generolai kaip Robertas E. Lee ir Stounvolas Džeksonas laimėjo mūšius prieš Sąjungos generolus, tokius kaip Džordžas B. Maklelanas ir Ambrozas Burnsaidas. 1862 ir 1863 m. Sąjungos armija kelis kartus bandė užimti Konfederacijos sostinę Ričmondą, Virdžinijos valstijoje, bet kiekvieną kartą nepavyko. Lee armija du kartus įsiveržė į Šiaurę, bet buvo atremta prie Antietamo ir Getisburgo. Karo įkarštyje Linkolnas paskelbė Emancipacijos proklamaciją, kuria išlaisvino visus Konfederacijos vergus ir pradėjo leisti juodaodžiams vyrams kariauti Sąjungos kariuomenėje. Po 1863 m. Getisburgo ir Viksburgo mūšių karas pradėjo klostytis Sąjungos naudai. Getisburgas sustabdė Lee invaziją į Šiaurę, o Viksburgas suteikė Sąjungai Misisipės upės kontrolę. 1864 m. Viljamo T. Šermano vadovaujama Sąjungos armija žygiavo per Džordžiją ir sunaikino didžiąją jos dalį. Iki 1865 m. Sąjungos generolas Ulisas S. Grantas užėmė Ričmondą ir privertė Lį pasiduoti prie Appomatokso.

Linkolno, Granto, Šermano ir Porterio diskusijos apie pilietinį karą


Antietamo mūšis buvo kruvinas pilietinio karo mūšis.

Rekonstrukcija ir aukso amžius

Taip pat žr: Jungtinių Valstijų rekonstrukcija

1865 m. balandį Linkolnas buvo nušautas, kai žiūrėjo spektaklį. Naujajam prezidentui Endriu Džonsonui (Andrew Johnson) teko pradėti rekonstrukcijos procesą, t. y. atkurti Jungtines Valstijas po pilietinio karo. Tuo metu buvo priimtos 13-oji, 14-oji ir 15-oji Konstitucijos pataisos, kuriomis išlaisvinti vergai, jie tapo piliečiais ir galėjo balsuoti. Kongresui vadovavo "radikalūs respublikonai", kurie po pilietinio karo norėjo nubausti Pietus. Jiems nepatiko Džonsonas ir jie beveik pašalino jį iš pareigų. Jie taip pat pasiuntė daug karių į Pietus, įvedė nepopuliarias "skalikų" vyriausybes ir privertė Pietus priimti 14-ąją ir 15-ąją pataisas. Pietiečiams tai nepatiko, todėl jie priėmė "Džimo Krau" įstatymus, pagal kuriuos juodaodžiai užėmė žemesnes pareigas. Baltieji pietiečiai įkūrė Ku Klux Klano grupę, kuri puldinėjo juodaodžius ir neleido jiems balsuoti.

Tuo metu į Jungtines Valstijas persikėlė daug žmonių iš kitų šalių, pavyzdžiui, Airijos, Italijos, Vokietijos, Rytų Europos ir Kinijos. Daugelis jų dirbo didelėse gamyklose ir gyveno didmiesčiuose, pavyzdžiui, Niujorke, Čikagoje ir Bostone, dažnai mažuose, skurdžiuose, arti vienas kito esančiuose butuose, vadinamuose tenais arba lūšnynais. Jais dažnai naudojosi "politinės mašinos", kurios mainais už balsus duodavo jiems darbo ir pinigų.

Pagrindinius politikus išrinko politinės mašinos ir jie buvo korumpuoti. Vyriausybė galėjo mažai ką nuveikti, o stambių įmonių vadovai dažnai turėjo daugiau galių nei vyriausybė. Tuo metu veikė kelios labai didelės įmonės, vadinamos trestais. Trustus valdantys žmonės uždirbdavo milijonus dolerių, o savo darbuotojams mokėjo mažus atlyginimus. Vieni iš tokių žmonių buvo Džonas D. Rokfeleris, Endriu Karnegis ir Dž.

Po Pilietinio karo žmonės toliau traukėsi į vakarus, kur kūrėsi naujos valstijos. 1862 m. priėmus įstatymą, vadinamą Homestead Act, žmonės Vakaruose galėjo gauti nemokamos žemės. Dauguma žemės Vakaruose priklausė vyriausybei, geležinkeliams arba stambiems ūkininkams. 1869 m. baigtas tiesti Transkontinentinis geležinkelis padėjo žmonėms ir prekėms iš vakarų į likusią šalies dalį. Čikaga tapo prekybos tarp Vakarų ir Rytų centru, nes čia susikirto daug geležinkelio linijų. Kai vis daugiau žmonių pradėjo keltis į Vakarus, kilo problemų tarp baltųjų kolonistų ir vietinių indėnų. Dėl to daug daugiau indėnų žuvo tokiuose mūšiuose kaip Wounded Knee. Beveik visa indėnų žemė buvo atimta tokiais įstatymais kaip Daweso aktas. Daugeliui žmonių šis sprendimas nepatiko. Vis dėlto jiems teko su juo susitaikyti

Daugelis amerikiečių manė, kad geležinkeliai iš ūkininkų ėmė tiek daug pinigų, kad jie tapo skurdžiais. Darbininkai surengė kelis streikus prieš geležinkelį, kuriuos numalšino kariuomenė. Be to, ūkininkai įkūrė grupes, kurios kovojo su geležinkeliais, pavyzdžiui, "Grange". Šios grupės tapo populistiniu judėjimu, kuris, vadovaujamas Viljamo Dženingso Brajano (William Jennings Bryan), beveik laimėjo prezidento rinkimus. Populistai siekė reformų, pavyzdžiui, pajamų mokesčio ir tiesioginių senatorių rinkimų. Populistų partija iširo po 1896 m. Daugelis dalykų, kurių norėjo populistai, buvo įgyvendinti Progreso epochos metu.

Škotų verslininkas Endriu Karnegis padarė Ameriką plieno imperija


"Home Insurance Building" Čikagoje buvo pirmasis dangoraižis pasaulyje

Progresyvioji epocha ir imperializmas

Jungtinėse Amerikos Valstijose progresyvizmas - tai įsitikinimas, kad vyriausybė turėtų vaidinti didesnį vaidmenį ekonomikoje, kad užtikrintų gerus gyvenimo standartus žmonėms, ypač darbuotojams. Imperializmas - tai įsitikinimas, kad JAV turėtų kurti stipresnį laivyną ir užkariauti žemes.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje JAV ėmė aktyviau dalyvauti užsienio reikaluose. 1898 m. JAV kariavo karą su Ispanija, vadinamą Ispanijos ir Amerikos karu. Jungtinės Valstijos laimėjo ir gavo Puerto Riką, Guamą, Gvantanamą ir Filipinus. Kartu su Aliaskos įsigijimu ir Havajų perėmimu Jungtinės Valstijos įgijo visas šiandien turimas teritorijas, taip pat kai kurias teritorijas, kurių vėliau neteko po Antrojo pasaulinio karo. Maždaug tuo metu JAV ir Europos valstybės pradėjo prekybą su Kinija. Taip atsitiko todėl, kad jos nugalėjo Kiniją Opijaus karuose ir Boksininkų sukilime. JAV ir Europa galėjo prekiauti su Kinija vykdydamos atvirų durų politiką.

1901 m. prezidentu tapo Teodoras Ruzveltas. Jis buvo Ispanijos ir Amerikos karo karys. Jis ragino vykdyti užsienio politiką, vadinamą "Didžiąja lazda". Tai reiškė, kad reikia turėti didelį karinį laivyną ir kontroliuoti Lotynų Ameriką. 1901-1930 m. Jungtinės Valstijos kelis kartus siuntė karius į Lotynų Ameriką. Ruzveltui einant prezidento pareigas, buvo pradėtas statyti Panamos kanalas - jungtis tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų, dėl kurios kelionės aplink pasaulį tapo daug greitesnės.

Tuo metu žmonės ėmė pastebėti prastą Amerikos miestų būklę. Grupė žmonių, vadinamų "muckrakeriais", rašė knygas ir straipsnius laikraščiuose tokiomis temomis kaip stambaus verslo galia, nešvari praktika gamyklose ir vargšų padėtis. Ruzveltas ir Kongresas atsakė į jų susirūpinimą tokiais įstatymais kaip "Gryno maisto ir vaistų įstatymas". Šiuo įstatymu buvo kontroliuojamas maisto produktų gamybos būdas, siekiant užtikrinti, kad jie būtų saugūs. Dar vienas atsakas į "muckrakerius" buvo vadinamasis "pasitikėjimo griovimas", kai didelės įmonės buvo skaidomos į mažesnes. Didžiausia tokiu būdu suskaidyta įmonė buvo 1911 m. "Standard Oil Company".

1912 m. prezidentu tapo Vudrou Vilsonas. Jis buvo progresyvus, bet ne toks kaip Ruzveltas. Jis kovojo su "triguba privilegijų siena" - stambiuoju verslu, mokesčiais ir rinkliavomis į JAV įvežamoms prekėms. Tuo metu buvo priimtos šešioliktoji ir septynioliktoji JAV Konstitucijos pataisos. Jos leido įvesti federalinį pajamų mokestį ir tiesioginius JAV senatorių rinkimus.

Theodore'as Rooseveltas buvo prezidentas didžiąją 1900-ųjų metų dalį.


Manilos įlankos mūšis Ispanijos ir Amerikos kare

Pirmasis pasaulinis karas

Jungtinės Valstijos nenorėjo įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau norėjo parduoti ginklų abiem pusėms. 1915 m. vokiečių povandeninis laivas nuskandino amerikiečius gabenusį laivą "Lusitanija". Tai papiktino amerikiečius, ir Vokietija nustojo puldinėti keleivinius laivus. 1917 m. sausį Vokietija vėl pradėjo juos pulti ir išsiuntė Zimmermano telegramą į Meksiką apie įsiveržimą į JAV. 1917 m. sausį Jungtinės Valstijos įsitraukė į karą prieš Vokietiją, ir jis baigėsi po metų. Vilsonas stengėsi sukurti tarptautinę organizaciją, pavadintą Tautų Lyga. Pagrindinis lygos tikslas buvo užkirsti kelią karui. Tačiau Jungtinės Valstijos prie jos neprisijungė, nes izoliacionistai atmetė taikos sutartį. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, JAV ir Europoje nuo gripo pandemijos mirė milijonai žmonių. Po karo Jungtinės Valstijos buvo viena turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių.

Amerikiečiai Pirmajame pasauliniame kare

Pakilimas ir nuosmukis (1919-1939 m.)

"Sparčiai kylantis dvidešimtasis dešimtmetis"

XX a. trečiasis dešimtmetis Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo augimo ir gerovės didėjimo laikotarpis. Daugelis amerikiečių pradėjo pirkti plataus vartojimo prekes, pavyzdžiui, T modelio fordus ir buitinę techniką. Reklama tapo labai svarbi Amerikos gyvenime. Šiuo laikotarpiu daug juodaodžių persikėlė iš Pietų į didžiuosius miestus, tokius kaip Niujorkas, Čikaga, Sent Luisas ir Los Andželas. Jie su savimi atsivežė džiazo muziką, todėl 1920-ieji vadinami džiazo amžiumi. Priėmus aštuonioliktąją pataisą, 1920-ieji taip pat buvo prohibicijos era. XX a. trečiajame dešimtmetyje alkoholio vartojimas buvo draudžiamas, tačiau daugelis amerikiečių vis tiek jį gėrė. Dėl to buvo daug romo ir smurtinių nusikaltimų.

XX a. trečiajame dešimtmetyje rasizmas buvo stiprus. Ku Klux Klanas vėl buvo galingas ir puldinėjo juodaodžius, katalikus, žydus ir imigrantus. Žmonės dėl karo ir verslo problemų kaltino imigrantus ir darbininkų lyderius, kuriuos vadino bolševikais (rusų komunistais). Daugelis žmonių taip pat manė, kad Jungtinės Valstijos prarado ryšį su religija. Jie tvarkėsi su tuo keisdami religiją, o kai kurie - puldami mokslą.

Po Pirmojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos vykdė izoliacinę užsienio politiką. Tai reiškė, kad ji nenorėjo įsitraukti į dar vieną pasaulinį karą. Ji priėmė įstatymus ir sutartis, kurios neva visiems laikams užbaigs karą, ir atsisakė parduoti ginklų buvusiems sąjungininkams.

1921 m. prezidentu tapo Warrenas G. Hardingas. Jis manė, kad geriausias būdas padaryti ekonomiką gerą - vyriausybė turi būti draugiška stambiajam verslui, mažindama mokesčius ir mažiau reguliuodama. Nors vykdant šią politiką ekonomika veikė labai gerai, Amerikoje buvo didžiausias skirtumas tarp to, kiek pinigų turėjo turtingieji ir kiek vargšai. Hardingo prezidentavimo laikotarpiu kilo keletas problemų. Didžiausia iš jų buvo "Teapot Dome" dėl naftos gręžimo Karinio jūrų laivyno naftos rezervate. 1923 m. Hardingas mirė, o prezidentu tapo Calvinas Coolidge'as. Kūlidžas, kaip ir Hardingas, manė, kad vyriausybė turi nesikišti į verslą, ir tęsė daugelį Hardingo politikos krypčių. 1928 m. Coolidge'as nusprendė nebesiekti prezidento posto ir prezidentu tapo Herbertas Hooveris.

Didžioji depresija

Taip pat žr: Didžioji depresija ir Naujasis kursas

1929 m. Jungtines Valstijas ištiko Didžioji depresija. Akcijų rinka žlugo (prarado didžiąją dalį savo vertės). Daugelis bankų pritrūko pinigų ir užsidarė. Iki 1932 m. daugiau nei ketvirtadalis tautos neturėjo darbo, o didžioji tautos dalis buvo skurdžiai gyvenantys arba bedarbiai. Daug žmonių buvo išvaryti iš ūkių ne tik dėl depresijos, bet ir dėl audros, vadinamos "Dulkių dubeniu", ir dėl to, kad 1920 m. ūkininkams sekėsi prastai.

Prezidentas Hooveris bandė kažką daryti dėl depresijos, bet tai nepadėjo. 1932 m. jis pralaimėjo ir prezidentu tapo Franklinas D. Ruzveltas. Jis sukūrė Naująjį kursą. Tai buvo kelios vyriausybės programos, kuriomis buvo siekiama suteikti pagalbą (žmonėms, nukentėjusiems nuo blogos ekonomikos), atgaivinti (kad ekonomika pagerėtų) ir reformuoti (kad depresija daugiau nepasikartotų).

Naujasis kursas apėmė daugybę programų, tokių kaip Socialinio draudimo, Nacionalinio atkūrimo administracija (reguliavo darbo užmokestį), Darbų pažangosadministracija (pastatė tūkstančius kelių, mokyklų, vyriausybinių pastatų ir meno kūrinių), Civilinis gamtosaugos korpusas (suteikė jauniems žmonėms darbo, kad jie galėtų padėti aplinkai) ir Tenesio slėnio valdyba (statė užtvankas ir elektros linijas Pietuose). Pagal šias programas milijonai amerikiečių dirbo, nors dažnai už mažą atlyginimą. Daugelis šių programų buvo pradėtos vykdyti Ruzvelto kadencijos pradžioje, vadinamuoju Šimto dienų laikotarpiu, arba 1935 m., vadinamuoju Antruoju naujuoju kursu. Tokios programos, kaip socialinė apsauga, išaugo iš populistinių tokių žmonių kaip Huey Long judėjimų, kurie vadinosi "Pasidalykite mūsų turtu" ir "Kumpio ir kiaušinių". Naujasis kursas taip pat paskatino darbininkų profsąjungų, tokių kaip Pramoninių organizacijų kongresas, atsiradimą.

Naujasis kursas dažnai vadinamas laikotarpiu, kuris "išgelbėjo kapitalizmą" ir neleido Amerikai tapti komunistine ar fašistine valstybe. Nors Naujasis kursas pagerino ekonomiką, jis nesibaigė Didžiąja depresija. Didžiąją depresiją nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Ruzveltas pradėjo Naująjį kursą, padedantį Amerikos ekonomikai.


"Dulkių dubuo" Oklahomoje


Henris Fordas išrado "Model-T" ir pakeitė Amerikos transportą


Coolidge'as: Koolidžeris: "Amerikos verslas yra verslas".

Antrasis pasaulinis karas

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Jungtinės Valstijos pareiškė, kad į jį neįsitrauks. Dauguma amerikiečių manė, kad Jungtinės Valstijos turėtų išlikti neutralios, o kai kurie manė, kad Jungtinės Valstijos turėtų įsitraukti į karą vokiečių pusėje. Galiausiai JAV vis dėlto pabandė padėti sąjungininkėms (Sovietų Sąjungai, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai), priėmusios Lend Lease Act. Juo Sąjungininkams buvo suteikta daug pinigų ir ginklų mainais už naudojimąsi oro bazėmis visame pasaulyje.

1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė Perl Harborą, JAV karinio jūrų laivyno bazę Havajuose. JAV nebebuvo neutrali ir paskelbė karą Ašies galybėms (Vokietijai, Japonijai ir Italijai). JAV įsitraukimas į Antrąjį pasaulinį karą užbaigė Didžiąją depresiją, nes dėl karo buvo sukurta daug darbo vietų. Nors kai kurie mūšiai, kuriuose dalyvavo JAV, buvo oro ir jūrų mūšiai su Japonija, JAV daugiausia kariavo Europoje ir Afrikoje. JAV atidarė kelis frontus, įskaitant Šiaurės Afriką ir Italiją. JAV taip pat bombardavo Vokietiją iš lėktuvų, sprogdindamos Vokietijos miestus ir gamyklas. 1944 m. birželio 6 d. (D dieną) amerikiečių ir britų pajėgos įsiveržė į Normandiją. Po metų sąjungininkai išvadavo Prancūziją ir užėmė Berlyną. 1945 m. Ruzveltas mirė, o prezidentu tapo Haris Trumanas. JAV nusprendė numesti dvi atomines bombas ant Japonijos. Netrukus Japonija pasidavė, ir karas baigėsi.

Karas moterims ir mažumoms reiškė skirtingus dalykus. Karo metu daug moterų dirbo ginklų gamyklose. Jas simbolizavo personažas, vadinamas "Rosie the Riveter". Daug afroamerikiečių tarnavo kariuomenėje, bet dažnai segreguotuose daliniuose su baltaisiais karininkais. Vakarų pakrantėje japonų kilmės amerikiečiai buvo priversti gyventi internuotųjų stovyklose, nors keletas jų taip pat tarnavo kariuomenėje.

Atominė bomba virš Nagasakio, 1945 m. rugpjūčio 9 d.

Pokario laikotarpis (1945-1991 m.)

Šaltasis karas

Taip pat žr: Korėjos karas, Vietnamo karas, Kubos raketų krizė, kosmoso lenktynės ir Reigano era

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos buvo likusios dvi galingiausios pasaulio šalys. Šaltasis karas buvo dviejų šalių įtampos dėl gyvenimo būdo laikotarpis. Abi šalys stengėsi patraukti kitas šalis į savo pusę. Sovietų Sąjunga bandė priversti šalis tapti komunistinėmis, o Jungtinės Valstijos bandė užkirsti joms kelią tapti komunistinėmis. Amerikos ir Sovietų Sąjungos kariai niekada nekovojo mūšiuose, tačiau jie netiesiogiai kovojo Korėjos kare (1950 m.) ir Vietnamo kare (1950-1970 m.).

Korėjos karas truko tik kelerius metus, tačiau nuo to laiko Korėjoje buvo amerikiečių karių. Vietnamo karas truko daug ilgiau. Jis prasidėjo nuo kelių amerikiečių karių Vietname, tačiau iki 1960-ųjų į Vietnamą buvo siunčiami tūkstančiai amerikiečių. Abu karai vyko tarp Šiaurės komunistinės vyriausybės, kuriai padėjo Sovietų Sąjunga ir komunistinė Kinija, ir Pietų vyriausybės, kuriai padėjo JAV. Korėjos karo rezultatas buvo suskaldyta Korėja, o Vietnamo karo rezultatas - komunistinis Vietnamas, kai Jungtinės Valstijos pasitraukė, nes Amerikos žmonės norėjo nutraukti karą. Vietname žuvo arba buvo sužeista daugiau kaip ketvirtis milijono amerikiečių, o tai buvo didelė karinė nesėkmė. JAV ir Sovietų Sąjunga ginčijosi dėl to, kur jos galėtų dislokuoti branduolinius ginklus. Vienas iš šių ginčų buvo Kubos raketų krizė. Per Kubos raketų krizę JAV ir Sovietų Sąjunga buvo labai arti to, kad užpultų viena kitą branduoliniais ginklais.

Šaltojo karo metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko "raudonosios baimės" vajus, kai vyriausybė bandė surasti žmones, kurie, jos manymu, buvo komunistai. Atstovų rūmuose veikė Atstovų rūmų Neamerikietiškos veiklos komitetas, o Josephas McCarthy vadovavo klausymams Senate. Dėl raudonosios baimės žmonės neteko darbo, pateko į kalėjimą ir net buvo sušaudyti. Daugelis aktorių ir rašytojų buvo įtraukti į juoduosius sąrašus, todėl jie negalėjo gauti darbo filmuose ar būti įvertinti už savo kūrinius.

Šaltasis karas prasidėjo Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos ginklavimosi varžybomis, kuriose buvo siekiama išsiaiškinti, kas turės daugiau ir geresnių ginklų. Tai prasidėjo po to, kai Sovietų Sąjunga tapo antrąja šalimi, sukūrusia atominę bombą. Jungtinėse Valstijose dėl to atsirado vadinamoji "karinė pramonė", t. y. verslas ir vyriausybė, bendradarbiaudami išleido daug pinigų didelio masto ginklų projektams. Verslas ir vyriausybė padėjo vieni kitiems gauti daugiau pinigų ir daugiau galios. Komplekso dalis buvo vadinamasis Maršalo planas, pagal kurį buvo atkurta Europa ir priversta pirkti amerikietiškas prekes. Kompleksas sudarė sąlygas augti viduriniajai klasei, bet taip pat palaikė Šaltąjį karą.

Be ginklavimosi varžybų, kita Šaltojo karo dalis buvo "kosmoso lenktynės". Jos prasidėjo, kai 1957 m. sovietai į kosmosą paleido palydovą "Sputnik". Amerikiečiai ėmė nerimauti, kad Jungtinės Valstijos atsilieka nuo Sovietų Sąjungos, ir privertė savo mokyklose daugiau dėmesio skirti matematikai ir gamtos mokslams. Per kelerius metus ir Jungtinės Valstijos, ir Sovietų Sąjunga į orbitą išsiuntė palydovus, gyvūnus ir žmones. 1969 m. "Apollo 11" misijos metu Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas nusileido Mėnulyje.

JAV užsienio politika pasikeitė XX a. septintajame dešimtmetyje, kai Jungtinės Valstijos pasitraukė iš Vietnamo, o Ričardas Niksonas dėl politinio Votergeito skandalo paliko savo postą. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Jungtinės Valstijos vykdė "detentės" politiką su Sovietų Sąjunga. Tai reiškė, kad abi šalys pasirašė sutartis dėl ginklų naudojimo nutraukimo. Valdant R. Niksonui ir R. Reiganui, Jungtinės Valstijos siuntė karius ir pinigus daugelio Lotynų Amerikos šalių vyriausybėms, siekdamos sustabdyti jų komunizmą. Tai sukėlė smurtą Lotynų Amerikoje. Maždaug tuo metu nukentėjo ekonomika, nes Jungtinės Valstijos negamino tiek daug prekių, kiek anksčiau, ir dėl to, kad kai kurios Artimųjų Rytų šalys nedavė JAV tiek naftos, kiek jos norėjo (tai buvo vadinama "naftos embargu"). Artimieji Rytai tapo labai svarbūs Amerikos užsienio politikai po to, kai 1979 m. Irane buvo pagrobti keli amerikiečiai. Aštuntajame dešimtmetyje JAV vyriausybės žmonės pardavinėjo ginklus žmonėms Irane, o pinigus skyrė "kontra" kariams Nikaragvoje. Tai buvo vadinama "Irano ir Kontros afera". Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje JAV normalizavo santykius su Kinija. Šaltasis karas baigėsi, nes žlugo Sovietų Sąjungos ir kitų šalių komunistinės vyriausybės.

Vidaus ir socialiniai klausimai

Jungtinės Valstijos vėl klestėjo. Milijonai baltųjų persikėlė iš miestų į priemiesčius, į pietines ir vakarines valstijas, vadinamas "Saulės juosta". Jie pirko naujus automobilius ir televizorius. Ketvirtajame ir šeštajame dešimtmečiuose išaugo gimstamumas, kuris buvo vadinamas "kūdikių bumu". "Kosminis amžius" įkvėpė "Googie" stiliaus meną ir architektūrą. Daug daugiau žmonių tapo viduriniosios klasės atstovais, tačiau vis dar buvo daug vargšų.

Labiausiai skurdo afroamerikiečiai. Dauguma jų gyveno skurdžiuose Šiaurės miestų rajonuose arba Pietuose, kur susidūrė su rasizmu ir "Džimo Varno" segregacija. Dėl šių sąlygų šeštajame dešimtmetyje kilo pilietinių teisių judėjimas, kuriam vadovavo Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis ir kiti. 1954 m. Aukščiausiasis Teismas sprendime Brown v. Board of Education pripažino mokyklų segregaciją neteisėta, tačiau turėjo praeiti dar keleri metai, kol mokyklų segregacija buvo panaikinta. 1955 m. Kingas vadovavo autobusų boikotui Montgomeryje, Alabamoje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje Kingui padėjo prezidentai Džonas F. Kenedis, kuris buvo nušautas, ir Lyndonas B. Johnsonas. 1963 m. jis vadovavo eitynėms į Vašingtoną, kuriose buvo reikalaujama pilietinių teisių. Netrukus po to Kongresas priėmė įstatymus, kurie didžiąją dalį segregacijos padarė neteisėta. Džonsonas taip pat priėmė programą, vadinamą "Didžiąja visuomene", kuri padėjo neturtingiems žmonėms ir mažumoms.

Gėjai ir lesbietės, kurie dažnai buvo persekiojami, taip pat pradėjo reikalauti teisių, pradedant 1969 m. Stounvalio riaušėmis. Už teises taip pat kovojo čigonai, Amerikos indėnai, senyvo amžiaus žmonės, vartotojai, neįgalieji ir moterys. Nors Antrojo pasaulinio karo metais moterys turėjo darbo, po karo dauguma jų grįžo į namus. Moterims nepatiko, kad jos dažnai dirbo mažiau apmokamus darbus nei vyrai arba kad joms buvo atverta mažiau galimybių. Tokios moterys kaip Betty Freidan ir Gloria Steinem įkūrė grupes, pavyzdžiui, Nacionalinę moterų organizaciją, kad pabandytų išspręsti šias problemas. NOW ir kitos grupės norėjo priimti lygių teisių pataisą, kuri užtikrintų moterų lygybę visose srityse. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose moterims atsivėrė daug daugiau darbo vietų ir galimybių. Kai kurios moterys, pavyzdžiui, Phyllis Schlafly, priešinosi Freidan ir Steinem ir buvo vadinamos "antifeministėmis". Iš dalies dėl antifeminisčių Lygių teisių pataisa buvo atmesta, bet taip pat ir dėl to, kad moterys jau buvo pasiekusios lygybę daugelyje sričių ir nenorėjo būti šaukiamos į kariuomenę.

Septintajame dešimtmetyje atsirado kontrkultūra. Kai kurie kontrkultūros pasekėjai buvo vadinami hipiais. Jie turėjo ilgus plaukus, gyveno bendruomeniškai, rūkė marihuaną ir praktikavo laisvą meilę. Kontrkultūra kartu su koledžų studentais labiausiai priešinosi Vietnamo karui. Jie taip pat klausėsi naujos muzikos, vadinamosios rokenrolo.

1973 m. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą "Roe prieš Wade", kuriuo daugelis abortų tapo legalūs. Dėl daugybės pokyčių į tai sureagavo Džeris Falvelas (Jerry Falwell) ir kiti konservatoriai, kurie save vadino "religiniais dešiniaisiais" ir "moraline dauguma".

Reigano era

1980 m. prezidentu buvo išrinktas Ronaldas Reiganas. Jis nugalėjo dabartinį prezidentą Džimį Karterį, laimėjęs 44 iš 50 Amerikos valstijų. R. Reigano valdymo laikotarpiu šalis susidūrė su infliacija, prasta ekonomika, o Amerikos užsienio politika nebuvo tokia gera. Tapęs prezidentu Ronaldas Reiganas pasirašė 1981 m. Ekonomikos atkūrimo mokesčių įstatymą, kuriuo buvo sumažinti mokesčiai korporacijoms - esą tam, kad jos galėtų perteklinį pelną vėl investuoti į verslą. R. Reigano prezidentavimo laikotarpiu jis išplėtė Amerikos kariuomenę, sukurdamas daugiau darbo vietų, tačiau dėl pernelyg didelių išlaidų taip pat padidino deficitą. Per pirmąją jo kadenciją ekonomika nuo 4,5 % pakilo iki 7,2 %.

1984 m. R. Reiganas laimėjo triuškinamai, laimėdamas 49 iš 50 Amerikos valstijų. Antrosios kadencijos metu R. Reiganas daugiausia dėmesio skyrė Šaltojo karo užbaigimui. Jis surengė daugybę susitikimų su Margaret Tečer, popiežiumi Jonu Pauliumi II ir Sovietų Sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu. Pirmą kartą jie susitiko 1985 m. Ženevos aukščiausiojo lygio susitikime. Vėliau jie abu atrado savo aistrą užbaigti karą. R. Reiganas keturis kartus susitiko su 1985 m. į valdžią atėjusiu Sovietų Sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu, o jų aukščiausiojo lygio susitikimų konferencijose buvo pasirašyta Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis.

Antrosios kadencijos metu R. Reigano invazija į Grenadą ir Libijos bombardavimas buvo populiarūs JAV, nors jo parama Contraso sukilėliams buvo užgožta nesutarimų dėl Irano ir Kontros aferos, atskleidusios prastą R. Reigano valdymo stilių.

1989 m. palikęs postą R. Reiganas tapo vienu populiariausių JAV prezidentų.

Prezidentas R. Reiganas yra pasakęs: "Valdžia nėra mūsų problemos sprendimas, valdžia yra problema".


Žygis į Vašingtoną už darbą ir laisvę, kuriame Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis pasakė kalbą "Aš turiu svajonę".


Niksono atsistatydinimo kalba paskutinę prezidento kadencijos dieną, 1974 m. rugpjūčio 9 d.


Neilas Armstrongas nusileidžia Mėnulyje.

Po Šaltojo karo ir vėliau (nuo 1991 m. iki dabar)

Po Šaltojo karo

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje Šaltasis karas baigėsi. Tai įvyko dėl to, kad Rusijos lyderis Michailas Gorbačiovas pradėjo perestroikos politiką, griuvo Berlyno siena ir Sovietų Sąjunga suskilo į skirtingas šalis. Maždaug tuo metu Jungtinės Valstijos sumažino pigių prekių gamybą ir daug žmonių dirbo aptarnavimo sferoje. Dalis šių aptarnavimo darbų buvo susiję su kompiuteriais ir internetu, kurie buvo plačiai naudojami XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Tuo metu JAV turėjo labai didelį prekybos deficitą, t. y. iš kitų šalių, pavyzdžiui, Kinijos, gavo daugiau prekių nei išsiuntė į kitas šalis.

Artimieji Rytai tapo pagrindiniu JAV užsienio politikos objektu. 1991 m. Jungtinės Valstijos kariavo su Iraku Pirmąjį Persijos įlankos karą arba operaciją "Audra dykumoje". Juo buvo siekiama sustabdyti Irako lyderį Sadamą Huseiną nuo Kuveito, nedidelės naftą išgaunančios šalies, okupacijos.

1992 m. prezidentu tapo Billas Clintonas. B. Clintonui vadovaujant Jungtinės Valstijos pasiuntė karius į Bosniją kaip JungtiniųTautų misijos dalį. Jungtinės Valstijos taip pat susitarė dėl prekybos pakto, vadinamo Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartimi (ir panaikino Glass-Steagalo įstatymą). Klintonui buvo pareikšta apkalta dėl to, kad jis teisme melavo apie savo santykius su Monika Lewinsky, tačiau Senatas balsavo prieš jo nušalinimą nuo prezidento pareigų.

XXI a.

Bušo pirmininkavimas

2000 m. George'as W. Bushas buvo išrinktas prezidentu. 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristai užpuolė Pasaulio prekybos centrą. Žuvo tūkstančiai žmonių. Netrukus po išpuolių JAV ir NATO išvyko į Afganistaną ieškoti Osamos bin Ladeno ir kitų asmenų, kurie, jų manymu, planavo rugsėjo 11 d. išpuolius. 2003 m. Jungtinės Valstijos įsiveržė į Iraką. Karai Irake ir Afganistane truko daugelį metų. Iki 2011 m. dauguma amerikiečių karių paliko Iraką, o kovos veiksmai jame baigėsi.

2005 m. pietinę JAV dalį nusiaubė uraganas "Katrina". Buvo sugriauta didžioji Naujojo Orleano miesto dalis. 2006 m. demokratai vėl laimėjo Kongresą, nes amerikiečiams nepatiko, kaip Bušas sprendė karo Irake ir "Katrinos" klausimus. Bušo kadencijos pabaigoje Jungtinėse Valstijose prasidėjo didžiausia recesija nuo Didžiosios depresijos laikų.

Obamos prezidentavimas

2008 m. prezidentu buvo išrinktas Barackas Obama. Jis tapo pirmuoju Jungtinių Valstijų prezidentu afroamerikiečiu. Per pirmuosius darbo metus B. Obama ir Kongresas priėmė sveikatos apsaugos ir bankininkystės reformas. Jie taip pat priėmė didelį ekonomikos skatinimo įstatymą, kad padėtų ekonomikai nuosmukio metu. Per nuosmukį vyriausybė panaudojo dideles pinigų sumas, kad nesugriūtų bankų ir automobilių pramonė. Meksikos įlankoje taip pat įvyko didelis naftos išsiliejimas. 2010 m. Kongresas priėmė Pacientų apsaugos ir prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą (angl. Patient Protecton and Affordable Care Act), kuriuo buvo iš esmės pertvarkyta sveikatos priežiūros sistema. Pavadintas "Obamacare", jis sulaukė aršios konservatyvios žiniasklaidos kritikos.

"Arbatėlės judėjimas" prasidėjo B. Obamos prezidentavimo metu. Ši grupė priešinasi B. Obamos sveikatos apsaugos planui ir kitai politikai, kurią jie laiko "didele valdžia". Dėl recesijos, "Arbatėlės" ir nepritarimo B. Obamos veiksmams 2010 m. rinkimuose respublikonai laimėjo daug vietų Atstovų Rūmuose ir Senate. 2011 m. Arbatėlės partijos nariai Kongrese beveik uždarė vyriausybę ir sukėlė JAV įsipareigojimų nevykdymą (negalėjimą atsiskaityti su žmonėmis, kuriems vyriausybė yra skolinga). Po kelių mėnesių daug jaunų žmonių protestavo prieš organizuotą ir koncentruotą turtą per judėjimą "Occupy". 2012 m. B. Obama buvo perrinktas antrajai kadencijai. Po perrinkimo B. Obama susidūrė su didelėmis Kongreso respublikonų kliūtimis. Ši politinės atmosferos ir žiniasklaidos poliarizacija lėmė tokius įvykius, kaip 2013 m. federalinės vyriausybės uždarymas ir B. Obamos pasirinkto Aukščiausiojo Teismo teisėjo Meriko Garlando, turinčio pakeisti teisėją Antonijų Skaliją, užstrigimas. 2014 m. respublikonai perėmė abejų Kongreso rūmų kontrolę ir dar labiau padidino aklavietę. Užsienio politikos srityje Prezidentas B. Obama padėjo parengti Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos - svarbų pasaulinį įsipareigojimą kovoti su klimato kaita. Jis taip pat sudarė Irano branduolinį susitarimą ir pirmą kartą per penkiasdešimt metų užmezgė santykius su Kuba.

Trumpo prezidentavimas

2016 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai sulaukė daug dėmesio. Pagrindiniai populiariausi kandidatai rinkimuose buvo respublikonai Donaldas Trumpas ir senatorius Tedas Cruzas bei demokratai Hillary Clinton ir senatorius Bernie Sandersas. D. Trumpas ir H. Clinton laimėjo savo pirminius rinkimus. 2016 m. lapkričio 9 d. D. Trumpas nugalėjo H. Clinton. D. Trumpas buvo inauguruotas 2017 m. sausio 20 d. Po to visoje šalyje vyko daug protestų prieš Trumpą.

Sausio 27 d. prezidentas D. Trumpas pasirašė įsaką, kuriuo 120 dienų uždraudė pabėgėliams atvykti į šalį, o Irako, Irano, Libijos, Somalio, Sudano, Sirijos ir Jemeno piliečiams 90 dienų uždraudė atvykti į šalį, motyvuodamas saugumo sumetimais dėl terorizmo. Kitą dieną tūkstančiai protestuotojų susirinko oro uostuose ir kitose Jungtinių Valstijų vietose, protestuodami prieš įsako pasirašymą ir užsienio piliečių sulaikymą. Vėliau atrodė, kad administracija atšaukė dalį įsakymo, faktiškai netaikydama išimties žaliąją kortą turintiems lankytojams.

2017 m. balandžio 7 d. D. Trumpas įsakė iš Viduržemio jūros į Siriją paleisti 59 sparnuotąsias raketas "Tomahawk", kurios buvo nukreiptos į Šairato oro bazę, kaip gynybinė priemonė po Chan Šaikūno cheminės atakos.

2017 m. gegužės 3 d. Puerto Rikas pateikė bankroto paraišką dėl didžiulės skolos ir silpnos ekonomikos. Tai didžiausias bankroto atvejis Amerikos istorijoje.

2019 m. rugsėjo 24 d. Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi paskelbė, kad Atstovų Rūmai pradės D. Trumpo apkaltos tyrimą. 2019 m. spalio 31 d. Atstovų Rūmai 232-196 balsais nusprendė sukurti viešų klausymų procedūras. Gruodžio 16 d. Atstovų Rūmų teismų komitetas paskelbė ataskaitą, kurioje nurodė nusikalstamus kaltinimus kyšininkavimu ir telefoniniu sukčiavimu kaip kaltinimų piktnaudžiavimu valdžia dalį. 2019 m. gruodžio 18 d. Atstovų Rūmai nubalsavo už D. Trumpo apkaltą, ir jis tapo trečiuoju prezidentu per visą Amerikos istoriją, kuriam buvo pareikšta apkalta.

Besikeičianti šalis

Jungtinės Valstijos susiduria su daugybe politinių problemų. Vienas iš jų - kokia turėtų būti Jungtinių Valstijų vyriausybė. Liberalai nori didelės vyriausybės, o Arbatėlės partija ir kitos grupės nori mažesnės vyriausybės. Viena iš šių diskusijų - dėl sveikatos priežiūros. Sveikatos priežiūros išlaidos išaugo. Konservatoriai ir liberalai taip pat nesutaria socialiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl abortų ir gėjų santuokų. Daug daugiau žmonių pripažįsta gėjus ir gėjų santuokas kaip priimtiną Amerikos visuomenės dalį. Taip pat yra daugybė tendencijų ir pokyčių, su kuriais JAV turi susidoroti. Vienas iš jų - imigracija. Į JAV atvyksta daug žmonių iš Lotynų Amerikos ir Azijos, ypač iš Meksikos. Tai vadinama "Amerikos rudenėjimu". Kūdikių bumo kartos amerikiečiai sensta ir didesnė dalis žmonių išeina į pensiją. Kitos problemos, su kuriomis susiduria Jungtinės Valstijos, yra didėjantis susirūpinimas aplinka. Dėl to atsirado daug "žaliųjų darbo vietų", t. y. darbo vietų, kuriose kuriama švari arba atsinaujinanti energija.

Prezidento Donaldo Trumpo priesaika


Barackas Obama inauguruotas JAV prezidentu, 2009 m. sausio mėn.


Rugsėjo 11 d. išpuoliai


Billas Clintonas buvo prezidentas 1990-aisiais.

Susiję puslapiai

• Jungtinių Amerikos Valstijų geografija