Karibų krizė

Pagrindinė informacija

Amerikiečiai baiminosi, kad Sovietų Sąjunga išplės komunizmą arba socializmą. 1945 m. prasidėjusiame Šaltajame kare JAV ir SSRS buvo pagrindinės šalys. JAV nenorėjo, kad Karibų jūros regiono šalys būtų atviros sąjungininkės su SSRS. Dėl to Monroe doktrina, kuri neleido Europos valstybėms įsitraukti į Pietų Ameriką, taip pat būtų tapusi nenaudinga.

JAV buvo viešai sugėdinta dėl 1961 m. balandžio mėn. nepavykusios invazijos į Kiaulių įlanką, kurią, vadovaujant prezidentui Johnui F. Kennedy, surengė CŽV apmokytos Kubos tremtinių pajėgos. Po to buvęs prezidentas Dvaitas D. Eizenhaueris (Dwight D. Eisenhower) pasakė Kenedžiui, kad "Kiaulių įlankos nesėkmė padrąsins sovietus padaryti tai, ko jie kitaip nepadarytų".

Dėl pusėtinos invazijos į Kiaulių įlanką Sovietų Sąjungos premjerui Nikitai Chruščiovui ir jo patarėjams susidarė įspūdis, kad Kenedis buvo neryžtingas ir, kaip rašė vienas sovietų patarėjas, "per jaunas, intelektualus, nepakankamai pasirengęs priimti sprendimus krizinėse situacijose... per daug protingas ir per silpnas".

1961 m. pabaigoje Kenedis pradėjo keletą slaptų operacijų prieš Kastro vyriausybę. Jos buvo pavadintos operacija "Mongoose", tačiau buvo nesėkmingos. 1962 m. vasarį JAV pradėjo ekonominį embargą Kubai.

1961 m. rugsėjį Kubos vyriausybė manė, kad JAV įsiverš į Kubą, nes JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, leidžiančią panaudoti karinę jėgą, jei kiltų grėsmė JAV interesams Kuboje. JAV taip pat paskelbė apie kitą mėnesį Karibų jūros regione vyksiančias karines pratybas.

Prezidento Kenedžio susitikimas su žvalgybos pilotais ir generolu Kertisu Lemėjumi

Krizė

F. Castro ir Sovietų Sąjungos premjeras Nikita Chruščiovas susitarė dėl slaptų strateginių branduolinių raketų dislokavimo Kuboje, jei JAV įsiveržtų į šalį. N. Chruščiovas, kaip ir F. Kastro, manė, kad JAV netrukus įsiverš į Kubą. Jei Kuba nustotų būti komunistine šalimi, tai pakenktų N. Chruščiovo reputacijai visame pasaulyje, ypač LotynųAmerikoje. Jis sakė, kad norėjo amerikiečiams pasipriešinti "ne tik žodžiais.... logiškas atsakymas buvo raketos".

Didžiausia įtampa tvyrojo nuo 1962 m. spalio 8 d. Spalio 14 d. Jungtinių Valstijų žvalgyba pamatė Kuboje statomas raketų bazes. Krizė baigėsi po dviejų savaičių, 1962 m. spalio 28 d., kai JAV prezidentas Džonas F. Kenedis (John F. Kennedy) ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius U Tantas (U Thant) susitarė su SSRS sunaikinti raketas Kuboje, jei JAV sutiks išvengti invazijos į Kubą. N. Chruščiovas norėjo, kad raketos "Jupiter" ir "Thor" Turkijoje būtų pašalintos. JAV jas pašalino, bet privertė N. Chruščiovą laikyti tai paslaptyje.

Priežastys

Fidelis Kastro

1959 m. sausio 1 d. Kuboje Fidelis Kastro perėmė valdžią iš generolo Batistos. 1952-1959 m. Batista buvo Kubos karinis diktatorius, labai dešiniųjų pažiūrų, susijęs su mafija ir remiamas Eizenhauerio administracijos. Jungtinės Valstijos domėjosi Kuba dėl daugybės ten veikiančių įmonių, nors šalis buvo diktatūrinė. Šalys taip pat buvo karinės draugės. Tai įrodo JAV bazė Gvantanamo įlankoje.

Atėjęs į valdžią Kuboje, F. Castro nacionalizavo Kuboje veikiančias amerikiečių bendroves, t. y. atėmė iš jų privačią nuosavybę ir pavertė ją Kubos nuosavybe, kurią F. Castro galėjo naudoti savo nuožiūra. Jungtinės Valstijos nusprendė nutraukti ekonominius santykius su Kuba (tai reiškia, kad jos nustojo iš jos pirkti prekes). Jos sustabdė Amerikos užsienio pagalbos teikimą Kubai ir nustojo pirkti kubietišką cukrų (kuris buvo pagrindinė Kubos eksporto prekė). Kastro tai buvo katastrofa, nes Amerika pirko daugiausia Kubos cukraus. Tačiau Rusija išgelbėjo Kubos ekonomiką, nes pirko Kubos cukrų didelėmis kainomis.

Nikita Chruščiovas

Kastro kreipėsi į SSRS - didžiąją galybę. Jis pasirašė sutartį su Nikita Chruščiovu, tuometiniu Rusijos pirmininku. Sutartyje buvo numatyta, kad SSRS kasmet nupirks 1 mln. tonų Kubos cukraus mainais į Kastro komunistinę paramą; 1961 m. gruodžio 2 d. jis pasiskelbė esąs marksistas-leninistas.

N. Chruščiovas norėjo padėti Kubai dėl šių priežasčių:

• Jis norėjo sukurti komunistinę valstybę, esančią netoli Jungtinių Valstijų;
• Jis norėjo išbandyti naująjį JAV prezidentą Džoną F. Kenedį;
• Jis norėjo gauti progą pašalinti amerikiečių raketų bazes iš Turkijos, kuri buvo netoli Rusijos.

Kiaulių įlanka

Kastro norėjo jaustis saugus nuo Jungtinių Valstijų. Jis žinojo, kad jei Jungtinės Valstijos antrą kartą užpultų Kubą, Kuba gali pralaimėti ir jis būtų nušalintas nuo valdžios. F. Kastro paprašė N. Chruščiovo, kad Kuboje būtų pastatytos raketų aikštelės ir jis galėtų apsiginti nuo bet kokios Amerikos grėsmės. SSRS sutiko ir pradėjo statyti raketų aikšteles Kuboje. Šios raketos galėjo pataikyti į bet kurį didesnį JAV miestą.

Kai spalio 16 d. Kenedis sužinojo apie raketų aikšteles, išsiuntęs Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno lėktuvą šnipą U-2 fotografuoti Kubos, jis pamatė raketų aikšteles ir pagalvojo apie blogiausią dalyką: kad Kuba ruošiasi pulti Jungtines Valstijas.

Fidelis Kastro

Kenedžio parinktys

JAV supyko, kai sužinojo apie raketų aikšteles. Kenedžio patarėjai, pirmą kartą pamatę nuotraukas, nemanė, kad raketos jau paruoštos, bet manė, kad jos bus paruoštos greičiau nei per dvi savaites (taip pavadintas filmas ir knyga, pavadinta "13 dienų").

Kenedis turėjo veikti greitai. Iš pradžių jis nežinojo, ką galėtų padaryti. Pasirinkimo galimybės nebuvo aiškios, todėl jis įsteigė EXCOMM (Nacionalinio saugumo tarybos vykdomąjį komitetą), kad šis suteiktų jam tam tikrų galimybių:

Parinktys	Argumentai už	Trūkumai
Nieko nedarykite	Vengia bet kokio tiesioginio karo	Kenedis atrodytų silpnas SSRS ir likusiam pasauliui. Palieka aktyvias branduolines raketas labai arti JAV.
Ataka	Sunaikintų daugumą raketų aikštelių.	Žūtų daug karių, o Kuba galėtų paleisti branduolines raketas į JAV, nužudyti milijonus žmonių ir taip sukelti karą tarp JAV ir SSRS.
Diplomatinis spaudimas	Būtų išvengta karo ir tai galėtų įtikinti SSRS pašalinti raketas.	SSRS tikriausiai nepasiduotų ir galėtų baigti tuo, kad atrodytų galingesnė už JAV ir jos sąjungininkes.
Blokada	Nukentėjusiųjų nėra. SSRS būtų sunku siųsti karinę įrangą (pvz., raketas) ir kitus reikmenis.	Kuboje esančios raketų bazės vis dar būtų ten. Blokada taip pat yra karo veiksmas ir gali sukelti tikrą karą prieš SSRS.

Spalio 20 d. Kenedis nusprendė blokuoti Kubą ir sustabdyti visus ten plaukiančius laivus, užuot klausęs savo patarėjų, kurie norėjo pulti.

Chruščiovo galimybės

Spalio 25 d. pirmieji SSRS laivai atplaukė į blokadą ir JAV karinis jūrų laivynas neleido jiems pasiekti Kubos.

Spalio 26 d. Nikita Chruščiovas nusiuntė laišką Kenedžiui. Kenedžio patarėjai sakė, kad laiškas atrodė taip, tarsi jį būtų parašęs pats N. Chruščiovas, o ne jo oficialūs raštininkai, kurie paprastai jį rašytų. Jie taip pat sakė, kad atrodo, jog jį parašė žmogus, patyręs stresą. Robertas Maknamara (Robert McNamara) straipsnyje, pavadintame "Keturiasdešimt metų po 13 dienų", pacitavo dalį N. Chruščiovo laiško:

“	Visiems reikia taikos: ir kapitalistams, jei jie neprarado proto, ir dar labiau komunistams. Karas yra mūsų priešas ir visų žmonių nelaimė. Jei iš tiesų kiltų karas, mes negalėtume jo sustabdyti, nes tokia yra karo logika. Dalyvavau dviejuose karuose ir žinau, kad karas baigiasi tik tada, kai ritasi per miestus ir kaimus, visur sėja mirtį ir destrukciją. Norėčiau, kad sutiktumėte, jog negalima pasiduoti spaudimui; būtina jį kontroliuoti. Jei žmonės neparodys išminties, galiausiai jie, tarsi akli moliai, prieis prie susidūrimo, ir tada prasidės abipusis naikinimas. Jei jūs nepraradote savikontrolės, tai, pone Prezidente, mes ir jūs neturėtume dabar traukti už virvės, kurioje surištas karo mazgas, galo, nes kuo labiau mes abu trauksime, tuo tvirčiau mazgas bus surištas. Ir gali ateiti akimirka, kai tas mazgas bus surištas taip tvirtai, kad net tas, kuris jį surišo, neturės jėgų jį atrišti. Ir tada reikės tą mazgą nukirpti. O ką tai reikš, ne man jums aiškinti, nes jūs patys puikiai suprantate, kokias baisias jėgas turi mūsų šalys. Ne tik atpalaiduokime jėgas, traukiančias virvės galą; imkimės priemonių mazgui atrišti. Esame tam pasirengę.	”
Nikita Chruščiovas

N. Chruščiovas sakė, kad pašalins raketų bazes, jei prezidentas Kenedis pažadės nepulti Kubos. Įsiveržimas į Kubą Chruščiovui atrodytų blogai ir galėtų sukelti branduolinį karą. Tokios reakcijos norėjo Kenedis.

Kitą dieną iš Rusijos Kenedžiui buvo išsiųstas antras laiškas. Šis laiškas atrodė oficialesnis nei pirmasis. Jame taip pat buvo teigiama, kad JAV turi išvežti savo branduolines raketas iš Turkijos, jei nori, kad Rusija išvežtų savo raketas iš Kubos. Tai būtų buvęs sąžiningas mainų sandoris, nes JAV raketos Turkijoje buvo pakankamai arti Rusijos, kad galėtų pasiekti daugumą svarbių miestų, o Kuba buvo pakankamai arti JAV, kad Rusijos raketos pasiektų daugumą svarbių JAV miestų. Kenedžio problema buvo ta, kad jis negalėjo viešai sutikti išvežti JAV raketas iš Turkijos, nes tokiu atveju Turkija nebūtų apsaugota ir būtų nepatenkinta.

Kita problema buvo ta, kad Kenedis ir jo patarėjai nežinojo, ar N. Chruščiovas tebėra valdžioje. Jie manė, kad kažkas iš Rusijos vyriausybės galėjo nuversti N. Chruščiovą. Jie taip manė, nes antrasis laiškas labai skyrėsi nuo pirmojo. Kenedis nusprendė nusiųsti Chruščiovui slaptą žinutę, kad po kelių mėnesių jie iš Turkijos išveš raketas, jei tik apie tai nepraneš visuomenei. Tada Kenedis išsiuntė oficialų laišką Chruščiovui, kuriame sutiko su pirmojo laiško sąlygomis ir neminėjo antrojo.

Chruščiovas sutiko su slaptu pranešimu.

Lapkričio 1 d. raketų aikštelės buvo pašalintos, ir problemos baigėsi.

N. Chruščiovo tikslai krizės metu buvo įvairūs:

1. Komunistinė šalis buvo artimesnė Jungtinėms Valstijoms. Kuba iš krizės išėjo vis dar būdama komunistinė šalis.
2. Kenedis buvo išstumtas krizės metu. Galiausiai jo noras siekti taikos buvo svarbus krizei užbaigti.
3. Raketų bazės Turkijoje buvo pašalintos, tačiau ne taip, kaip norėjo N. Chruščiovas.

Jungtinės Valstijos Kenedį laikė didvyriu, kuris kovojo su komunizmu ir nugalėjo.