Berlyno blokada (1948–1949) ir Vakarų oro tiltas – apžvalga

Potsdame susitikę sąjungininkai susitarė padalyti Vokietiją į keturias okupacines zonas: amerikiečių, britų, sovietų ir prancūzų. Berlyną jie taip pat padalijo į keturias zonas. Berlyną supo sovietų okupacinė zona, todėl vienintelis būdas patekti į tris Vakarų kontroliuojamus sektorius buvo važiuoti per sovietų kontroliuojamą teritoriją.

Sovietų Sąjunga pradėjo blokadą, nes manė, kad vakarinė Vokietijos dalis (kontroliuojama Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos) tampa pernelyg stipri, nes neseniai visoje vakarinėje dalyje buvo įvesta viena valiuta - Vokietijos markė. Sovietai nerimavo, kad bendra valiuta padės vakarinės dalies ekonomikai greitai atsigauti po Antrojo pasaulinio karo padarytos žalos ir kad ši stipresnė vakarinė dalis ilgainiui taps atskira valstybe (galiausiai taip ir atsitiko, ji pavadinta Vakarų Vokietija). Rusai norėjo vienos Vokietijos be kariuomenės, kurią jie galėtų lengvai kontroliuoti. Dėl nacių invazijos į Sovietų Sąjungą žuvo kas septintas sovietų gyventojas, todėl sovietai baiminosi, kad Didžioji Britanija, Prancūzija ir Amerika kada nors ateityje gali bandyti surengti savo invaziją. Todėl jie norėjo, kad tarp jų ir Prancūzijos būtų kuo daugiau teritorijos, kad bet koks didesnis karas vyktų Vidurio Europoje, o ne Sovietų Sąjungoje, kur galėtų žūti sovietų civiliai gyventojai (taip atsitiko Antrojo pasaulinio karo metais).

Vokietija taip pat turi daug anglies ir geležies netoli sienos su Prancūzija. Sovietai norėjo panaudoti anglį ir plieną, kad padėtų atstatyti savo šalį, tačiau šiuos išteklius būtų sunku gauti, jei vakarinė Vokietijos dalis taptų kapitalistine šalimi, kuri būtų Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir JAV sąjungininkė. Jei Vokietija būtų viena neutrali šalis, gauti prieigą prie šių išteklių būtų buvę lengviau, nes Vokietija galėtų būti bauginama Sovietų Sąjungos.

1948 m. birželio 24 d. Sovietų Sąjunga užblokavo prieigą prie trijų Vakarų kontroliuojamų Berlyno sektorių. Jie atkirto visus geležinkelio ir kelių kelius, einančius per sovietų kontroliuojamą teritoriją Jungtinėse Valstijose. Jie taip pat blokavo kelius upėmis ir kanalais į Baltijos jūrą. Vakarų galybės su sovietais buvo sudariusios sutartį, garantuojančią teisę naudotis keliais, geležinkeliais ir vandens keliais.

JAV okupacinės zonos Vokietijoje vadas generolas Liucijus D. Klėjus norėjo pasiųsti keletą tankų autostrada iš Vakarų Vokietijos į Vakarų Berlyną ir nurodė juos apšaudyti, jei būtų sustabdyti ar užpulti. Prezidentas Trumanas atsisakė, nes tai gali sukelti karą. Klaidui buvo liepta kreiptis į Jungtinių Valstijų oro pajėgų Europoje vadą generolą Kertisą Lemėjų (Curtis LeMay), kad šis išsiaiškintų, ar būtų galima atlikti oro pervežimą. Kai prasidėjo blokada, Europoje buvo JAV kariuomenės štabo viršininkas generolas Albertas Wedemeyeris. 1944-45 m. jis vadovavo amerikiečių pajėgoms Indijoje ir Kinijoje. Jis žinojo apie sąjungininkų oro transportą iš Indijos per Himalajų kalvą į Kiniją. Jis pritarė, kad būtų pradėtas oro transportas.

1948 m. birželio 26 d. pirmą kartą į oro transportą skrido trisdešimt du C-47 krovininiai lėktuvai. Jie gabeno 80 tonų krovinių, įskaitant pieną, miltus ir vaistus.

Į Berlyną reikėjo nuskraidinti tiek daug daiktų, kad lėktuvai kilo kas tris minutes. Jei lėktuvas nepastebėdavo nusileidimo vietos, jis negalėdavo apskristi aerodromo ir bandyti nusileisti dar kartą, jis turėdavo grįžti į savo bazę. Tai buvo paprasčiau ir saugiau nei stabdyti iš paskos skrendančius lėktuvus.

Amerikiečiai taip pat įdarbino buvusius Liuftvafės lėktuvų mechanikus, kad šie padėtų atlikti techninę priežiūrą, kai sąjungininkai suprato, kad blokada truks ilgiau nei numatytas tris savaites.

Pervežime dalyvavo Didžiosios Britanijos, JAV, Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos ir Pietų Afrikos Respublikos pilotai. Prancūzai kovojo savo kolonijose Pietryčių Azijoje ir negalėjo skirti daug lėktuvų oro transportui. Vietoj to jie pastatė naują ir didesnį oro uostą savo sektoriuje, ant Tegelio ežero kranto. Statybas jie baigė greičiau nei per 90 dienų. Šiandien tai Berlyno-Tėgelio tarptautinis oro uostas.

Šimtai lėktuvų, berlyniečių pramintų "Rosinenbomber" ("razinų bombonešiai"), buvo naudojami įvairiausiems kroviniams, pradedant dideliais konteineriais ir baigiant mažais saldainių paketais su mažais individualiais parašiutais, skirtais Berlyno vaikams, išvežti iš Berlyno atgaliniais skrydžiais.

Į Berlyną buvo įvykdyti 278 228 skrydžiai ir pristatyta 2 326 406 tonų maisto ir atsargų, įskaitant daugiau kaip 1,5 mln. tonų anglių.

1949 m. gegužės 11 d. vidurnaktį SSRS nutraukė blokadą. Tačiau oro transportas baigėsi tik 1949 m. rugsėjo 30 d., nes Vakarų valstybės norėjo sukaupti pakankamai atsargų Vakarų Berlyne tam atvejui, jei sovietai vėl jį blokuotų.

Trys pagrindiniai Berlyno aerodromai, kuriuose vyko mūšis, buvo Tempelhofo (amerikiečių sektoriuje), RAF Gatovo (britų sektoriuje) ir Tegelio (prancūzų sektoriuje). Kad viskas būtų saugu, Tempelhofe buvo įsikūrusi oro eismo kontrolė. Taip pat pradėjo veikti nauja keturių valdžių organizacija - Berlyno skrydžių saugos centras (BASC). BASC buvo uždarytas tik 1990 m., kai Vokietija susivienijo ir jo veiklą perėmė eilinė Vokietijos civilinė oro eismo kontrolė.

Britų operacija

Britai turėjo apie 150 C-47 "Dakotas" ir 40 "Avro Yorks". RAF taip pat naudojo 10 "Short Sunderlands", o vėliau - "Short Hythe" skraidančiųjų katerių. Šie skraidė iš Finkenverderio prie Elbės netoli Hamburgo į Havelo upę. Skraidantys kateriai buvo suprojektuoti taip, kad būtų atsparūs rūdims ir vandens pažeidimams, todėl buvo labai naudingi gabenant birią druską, kuri būtų surūdijus kitiems lėktuvams. Vėliau buvo panaudota daug kitų orlaivių, ir iki blokados pabaigos britai skraidino apie 100 000 tonų krovinių.

Per blokadą žuvo 39 britų ir 31 JAV pilotas. Priešais Tempelhofo oro uostą stovi paminklas su jų pavardėmis. Panašūs paminklai stovi kariniame aerodrome Wietzenbruch netoli Celės ir Reino-Maino aviacijos bazėje.

Jie žuvo už Berlyno laisvę tarnaudami Berlyno oro pervežimo operacijoje 1948/49 m.

- Luftbrückendenkmal, Tempelhof

Tegelio oro uostas tapo pagrindiniu Vakarų Berlyno oro uostu, o 2007 m. prie jo prisijungė Brandenburge rekonstruotas Berlyno Šionefeldo oro uostas. Dėl šių dviejų oro uostų buvo uždarytas Tempelhofo oro uostas, o Gatove oro uostas nebeveikia, jame dabar įsikūręs Vokietijos Liuftvafės muziejus. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Šionefeldas turėjo savo sienos kirtimo per Berlyno sieną punktus Vakarų šalių piliečiams.

• Berlynas
• RAF Gatovas
• Rytų Berlynas
• Gail Halvorsen (dar žinoma kaip "dėdė Wiggle Wings the Candy Bomber")
• 1950 m. filmas "Didysis pakėlimas" (The Big Lift) apie oro transportą amerikiečių akimis.
• Bobas Clarke'as (istorikas)