Himalajai: Everestas, K2 ir aukščiausi pasaulio kalnai

Himalajai – tai didžiulė aukštikalnių grandinė Pietų Azijoje, besitęsianti maždaug 2400 km iš vakarų į rytus. Ji sudaro natūralų barjerą tarp Indijos pusiasalio ir centrinės Azijos, turi didžiulę įtaką regiono klimatui, hidrologijai, biologinei įvairovei ir žmonių kultūroms.

Vieta ir padalijimas

Himalajai apima teritorijas keliose šalyse: vakarinė dalis driekiasi per Pakistaną, per Džamu ir Kašmyrą, Himačal Pradešą, Utarančalą, Sikimą ir Arunčal Pradešą Indijoje, taip pat per Nepalą ir Butaną. Rytinė grandinės dalis eina Tibeto pietuose. Tradiciškai Himalajai skirstomi į tris pagrindines juostas: Himadri (aukščiausioji, ledynų ir aukštų viršūnių zona), Himačal (vidutinio aukščio kalnynai) ir Šivalikas (žemesnė priekinė kalnų grandinė).

Aukščiausios viršūnės

Himalajuose ir gretimose kalnų sistemose yra daug aukščiausių pasaulio viršūnių. Pavyzdžiui, pagrindinės ir gerai žinomos viršūnės yra: Everestas, K2, Anapurna ir Nanga Parbatas. Everesto aukštis pagal naujausius matavimus yra apie 8 848,86 m (dažniau cituojamas kaip 8 849 m), todėl jis laikomas aukščiausiu Žemės tašku. Įprastai tarp pasaulio aukščiausių kalnų dauguma yra Himalajų ir gretimų grandinių šakose; nemaža dalis svarbiausių viršūnių yra Nepalo teritorijoje arba pasienyje.

• Everestas (8 848,86 m) – pirmą kartą užkopta 1953 m Sir Edmundui Hillary ir Tenzing Norgay.
• K2 (8 611 m) – antras pagal aukštį, bet techniškai sudėtingesnis; pirmoji sėkminga užlipimo ekspedicija – 1954 m (italų komanda).
• Anapurna I (8 091 m) – viena pavojingiausių aštuonatūkstantinių viršūnių.
• Nanga Parbatas (8 126 m) – dominuoja vakarinėje grandinėje.

Geologija ir susidarymas

Himalajai susidarė maždaug prieš 50–60 milijonų metų, kai Indijos tektoninė plokštė stumėsi į šiaurę ir susidūrė su Eurasijos plokšte. Toks stūmimas sukėlė žemės sluoksnių sutankėjimą, pakilimą ir intensyvų kalnų formavimąsi. Procesas tęsiasi ir šiandien: Himalajai vis dar auga keliomis milimetrais per metus, o regionas dažnai patiria žemės drebėjimus.

Klimatas ir upės

Himalajai stipriai veikia regiono klimatą. Į šiaurę nuo jų plyti Tibeto plynaukštė, dažnai vadinama „pasaulio stogu“, tačiau Tibetas yra labai sausas dėl to, kad kalnai sukuria didelį lietaus šešėlį. Pietinėje kalnų pusėje krenta daugiausia kritulių – šis efektas sustiprina musoną, atnešantį lietų Indijos subkontinentui, Butanui, Nepalui ir Bangladešui. Be to, Himalajai blokuoja šaltus žiemos vėjus iš Centrinės Azijos, todėl klimatas Pietų Azijoje tampa švelnesnis.

Svarbiausios upės – Indas, Ganga ir Brahmaputra – kyla iš Šiaurės pakilimų ir ledynų, todėl Himalajai yra gyvybiškai svarbūs vandens tiekimui milijonams žmonių. Ledynai ir sniegynai pamažu tirpsta dėl klimato kaitos, o tai kelia grėsmę ilgalaikiam vandens tiekimui ir didina pavojų dėl išsiliejusių ledyninių ežerų (GLOF).

Biodiversitetas

Himalajų aukščių kaita sukuria daug skirtingų ekosistemų: nuo tropinių miškų kalnų papėdėse iki subalpinių pievų ir aukštų alpiškų zonų. Regionas yra turtingas floristiniu ir faunistiniu įvairoviu: čia auga įvairių rūšių rododendrai, pušys, bambukai, o gyvūniją atstovauja snieginiai leopardai, raudonieji pandas, takai, bizonai ir tojotai. Daug sričių saugoma nacionalinių parkų ir rezervatų (pvz., Sagarmatha Nacionalinis parkas Nepale), siekiant apsaugoti retas rūšis ir ekologinius koridorius.

Žmonės, kultūra ir ekonomika

Himalajai yra namai įvairioms etninėms grupėms – tarp jų žymiausi yra šerpai, tibetiečiai ir daug indiškų kalnų bendruomenių. Šiose bendruomenėse išsaugotos tradicijos, kalbos, religinės praktikos (ypač budizmas ir induizmas) bei unikalūs gyvensenos būdai, pritaikyti kalnų sąlygoms. Istoriškai kalnai ribojo žmonių sąveiką, todėl regione susiformavo atskiros kultūros.

Ekonomiškai svarbios veiklos yra žemės ūkis (aukštapelkės javai, avių ir yakų ganymas), miškų ištekliai, amatai, o pastaraisiais dešimtmečiais – turizmas ir alpinizmas. Kalnų turizmas suteikia pajamas vietinėms bendruomenėms, bet kartu kelia iššūkių dėl atliekų tvarkymo, infrastruktūros ir išteklių naudojimo.

Alpinizmas, rizikos ir aplinka

Himalajai traukia alpinistus iš viso pasaulio. Nors pasiekti aukštąsias viršūnes galima įvairiais maršrutais, alpinizmas yra pavojingas dėl aukščio, oro sąlygų, lavinų, greitų oro sąlygų pokyčių ir techninių iššūkių. Pavyzdžiui, K2 yra laikomas sudėtingesniu už Everestą dėl techninių uolų ruožų ir staigių oro permainų.

Klima kaita ir intensyvus turizmas kelia papildomų grėsmių: ledynų nykimas, didėjantis potvynių ir dabartinių ledyninių ežerų sprogimų pavojus, o taip pat atliekų kaupimasis populiariose trasose. Dėl to daug šalių ir nevyriausybinių organizacijų dirba ties tvaraus turizmo, atliekų šalinimo ir bendruomenių atsparumo didinimo programomis.

Ateities iššūkiai

Himalajai išliks strategine ir ekologine vieta, tačiau jų ateitis priklausys nuo gebėjimo tvarkyti klimato kaitos padarinius, saugoti biologinę įvairovę ir užtikrinti, kad turizmas būtų tvarus ir duotų naudą vietinėms bendruomenėms. Tyrimai ir tarptautinis bendradarbiavimas yra būtini vandens išteklių valdymui, natūralių katastrofų rizikos mažinimui ir kultūrinių vertybių išsaugojimui.

Žodis „Himalajai“ senąja indų kalba, sanskrito, reiškia sniego namus—tai taikliai atspindi nuolatinį sniego ir ledo buvimą daugelyje aukštų grandinės zonų.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kur yra Himalajai?

K: Kokia yra aukščiausia pasaulio kalnų viršūnė?

K: Kiek iš penkiolikos aukščiausių kalnų viršūnių yra Nepalo Himalajuose?

K: Ką reiškia "Himalajai"?

K: Kaip šis kalnų masyvas paveikė klimato dėsningumus?

K: Kas yra į šiaurę nuo šių kalnų grandinės?

K: Kodėl jis vadinamas "pasaulio stogu"?

Paieška pagal raidę