Gyvūnų migracija: apibrėžimas, priežastys ir pavyzdžiai

Gyvūnų migracija: sužinokite apibrėžimą, pagrindines priežastis ir ryškiausius pavyzdžius — sezoninės kelionės, maisto ir klimato įtaka gyvūnų elgsenai.

Apie žmonių migraciją žr. "Žmonių migracija"; apie duomenų migraciją žr. "Duomenų migracija".

Migracija – kai gyvūnai reguliariai juda. Pavyzdžiui, karibu Arktyje žiemą keliauja į pietus, o vasarą, kai šilčiau, grįžta atgal. Migruoja ir daug paukščių, pavyzdžiui, žąsys; taip pat migruoja kai kurios žuvų ir vabzdžių rūšys, pavyzdžiui, eršketai ar migruojantys skėriai.

Migracija – tai reguliari kelionė dideliais atstumais arba nuolatinis perkėlimasis iš vienos buveinės į kitą, dažnai siekiant išteklių ar veisimosi vietos. Priežastys gali būti:

• vietos klimatas ir sezoniškumas (pvz., šaltis, liūtys);
• maisto prieinamumas ir jo sezoniniai svyravimai;
• veisimosi poreikiai – reikia specialių sąlygų perėti ar veistis;
• vengimas plėšrūnų arba konkurentų;
• hidrologiniai pokyčiai ar instinktai (natalinė filopatija – grįžimas į gimtinę).

Tipai ir laiko mastai

Migracijos formos yra įvairios:

• Sezoninė (metinė) migracija – būdinga daugeliui paukščių ir žinduolių (pvz., žiemojantys paukščiai);
• Dieninė (dielinė) migracija – trumpi kasdieniai perkėlimai, pvz., planktono pakilimas ir nusileidimas vandenyne (planktonas);
• Altitudinė migracija – aukštingumo kaita kalnuose, kai gyvūnai perkeliaosi tarp žemumų ir kalnų pagal sezonus;
• Nomadinė arba išsibarsčiusi migracija – neprognozuojami judėjimai, priklausantys nuo maisto (pvz., kai kurios dykumų ar stepės rūšys);
• Partinė migracija – populiacijos dalis migruoja, kita dalis lieka; tai priklauso nuo amžiaus, lyties arba individų būklės.

Navigacijos ir adaptacijos

Gyvūnai naudoja skirtingas navigacijos priemones: saulės padėtį, žvaigždes, magnetinį lauką, orientavimąsi pagal kvapus, garsus ar žinomas orientyrus. Migracijos sėkmei svarbios fiziologinės ir elgseninės adaptacijos:

• energetiniai sandoriai – riebalų kaupimas ilgesnėms kelionėms;
• kūno morfologija – pvz., ilgų nuotolių skrydžiams tinkami sparnai;
• sosialinės strategijos – pulkų formavimasis, vedlių vaidmuo;
• osmoreguliacija ir paruošimas – pvz., žuvys adaptuojasi iš saldžio į sūrų vandenį.

Evoliucinė reikšmė ir rizikos

Migracija yra svarbi evoliucijai, nes sukuria atrankos spaudimą: tolimojoje kelionėje išlikę individai turi didesnes galimybes daugintis ir perduoti savo genus (natūrali atranka). Tačiau migracija turi kainą — energijos sąnaudos, didesnė mirties rizika, ligų plitimas ir priklausomybė nuo paskirties vietų.

Pavyzdžiai ir konkretūs atvejai

Keletas gerai žinomų pavyzdžių:

• Karibų migracijos – dideli bandos judėjimai Arktyje ir Tibeto tipo regionuose, siekiant geresnių pašarų;
• daugelis paukščių (pvz., žąsys) migruoja žiemoti į šiltesnes vietas ir grįžta veistis;
• Migruojantys skėriai ir kiti vabzdžiai – kai kurios rūšys sukelia masines invazijas;
• Atlanto lašišos – jaunikliai palieka upę ir migruoja į jūrą, o subrendę sugrįžta neršti į gimtąją upę;
• dieninė planktono migracija – daugelis rūšių kyla į viršutinį vandens sluoksnį dienos metu, o naktį leidžiasi žemyn, jais seka plėšrūnai (planktonas).

Konservacija ir žmogaus įtaka

Daugelis migracinių rūšių susiduria su grėsmėmis: buveinių nykimu, klimato kaita, barjerais (pvz., užtvankos, intensyvus kelių tinklas), nelegaliu medžiojimu ir šviesos tarša. Išsaugojimas reikalauja tarptautinio bendradarbiavimo, migracinių koridorių apsaugos ir buveinių atstatymo.

Santrauka: migracija – tai kompleksinis, dažnai evoliuciškai susiformavęs elgesys, leidžiantis gyvūnams išgyventi ir daugintis susidarant palankesnėmis sąlygomis. Supratimas apie migracijos priežastis, mechanizmus ir grėsmes padeda geriau planuoti apsaugos priemones.

Paukščių migracija

Paukščių migracija - tai reguliarus sezoninis judėjimas, paprastai į šiaurę ir pietus, iš veisimosi vietų į žiemojimo vietas. Migruoja daug paukščių rūšių. Daugelis paukščių migruodami žūsta, ir tai dažniausiai daroma siekiant gauti maisto. Tai dažniausiai vyksta šiauriniame pusrutulyje, kur paukščius į tam tikrus maršrutus nukreipia natūralios kliūtys, pavyzdžiui, Viduržemio arba Karibų jūra.

Arktinė žuvėdra yra tolimosios paukščių migracijos rekordininkė. Kasmet ji skrenda iš Arkties veisimosi vietų į Antarktidą. Albatrosai apskrenda žemę, skrisdami virš pietinių vandenynų. Manksų kiras migruoja 14 000 km tarp savo šiaurinių veisimosi vietų ir pietinių vandenynų. Dažnai pasitaiko trumpesnių migracijų, įskaitant migravimą aukštyn ir žemyn kalnais, pavyzdžiui, Andų ir Himalajų.

Tolimųjų paukščių migracijos kelių pavyzdžiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra migracija?

K: Kokie yra migruojančių gyvūnų pavyzdžiai?

K: Kokia evoliucinė migracijos jėga?

K: Kodėl daugeliui rūšių reikia daugintis vienoje vietoje, o maitintis kitoje?

K: Kaip tai veikia plėšrūnus?

K: Ar yra kokių nors žmonių migracijos pavyzdžių?

Paieška pagal raidę