Apie žmonių migraciją žr. "Žmonių migracija"; apie duomenų migraciją žr. "Duomenų migracija".

Migracija – kai gyvūnai reguliariai juda. Pavyzdžiui, karibu Arktyje žiemą keliauja į pietus, o vasarą, kai šilčiau, grįžta atgal. Migruoja ir daug paukščių, pavyzdžiui, žąsys; taip pat migruoja kai kurios žuvų ir vabzdžių rūšys, pavyzdžiui, eršketai ar migruojantys skėriai.

Migracija – tai reguliari kelionė dideliais atstumais arba nuolatinis perkėlimasis iš vienos buveinės į kitą, dažnai siekiant išteklių ar veisimosi vietos. Priežastys gali būti:

  • vietos klimatas ir sezoniškumas (pvz., šaltis, liūtys);
  • maisto prieinamumas ir jo sezoniniai svyravimai;
  • veisimosi poreikiai – reikia specialių sąlygų perėti ar veistis;
  • vengimas plėšrūnų arba konkurentų;
  • hidrologiniai pokyčiai ar instinktai (natalinė filopatija – grįžimas į gimtinę).

Tipai ir laiko mastai

Migracijos formos yra įvairios:

  • Sezoninė (metinė) migracija – būdinga daugeliui paukščių ir žinduolių (pvz., žiemojantys paukščiai);
  • Dieninė (dielinė) migracija – trumpi kasdieniai perkėlimai, pvz., planktono pakilimas ir nusileidimas vandenyne (planktonas);
  • Altitudinė migracija – aukštingumo kaita kalnuose, kai gyvūnai perkeliaosi tarp žemumų ir kalnų pagal sezonus;
  • Nomadinė arba išsibarsčiusi migracija – neprognozuojami judėjimai, priklausantys nuo maisto (pvz., kai kurios dykumų ar stepės rūšys);
  • Partinė migracija – populiacijos dalis migruoja, kita dalis lieka; tai priklauso nuo amžiaus, lyties arba individų būklės.

Navigacijos ir adaptacijos

Gyvūnai naudoja skirtingas navigacijos priemones: saulės padėtį, žvaigždes, magnetinį lauką, orientavimąsi pagal kvapus, garsus ar žinomas orientyrus. Migracijos sėkmei svarbios fiziologinės ir elgseninės adaptacijos:

  • energetiniai sandoriai – riebalų kaupimas ilgesnėms kelionėms;
  • kūno morfologija – pvz., ilgų nuotolių skrydžiams tinkami sparnai;
  • sosialinės strategijos – pulkų formavimasis, vedlių vaidmuo;
  • osmoreguliacija ir paruošimas – pvz., žuvys adaptuojasi iš saldžio į sūrų vandenį.

Evoliucinė reikšmė ir rizikos

Migracija yra svarbi evoliucijai, nes sukuria atrankos spaudimą: tolimojoje kelionėje išlikę individai turi didesnes galimybes daugintis ir perduoti savo genus (natūrali atranka). Tačiau migracija turi kainą — energijos sąnaudos, didesnė mirties rizika, ligų plitimas ir priklausomybė nuo paskirties vietų.

Pavyzdžiai ir konkretūs atvejai

Keletas gerai žinomų pavyzdžių:

  • Karibų migracijos – dideli bandos judėjimai Arktyje ir Tibeto tipo regionuose, siekiant geresnių pašarų;
  • daugelis paukščių (pvz., žąsys) migruoja žiemoti į šiltesnes vietas ir grįžta veistis;
  • Migruojantys skėriai ir kiti vabzdžiai – kai kurios rūšys sukelia masines invazijas;
  • Atlanto lašišos – jaunikliai palieka upę ir migruoja į jūrą, o subrendę sugrįžta neršti į gimtąją upę;
  • dieninė planktono migracija – daugelis rūšių kyla į viršutinį vandens sluoksnį dienos metu, o naktį leidžiasi žemyn, jais seka plėšrūnai (planktonas).

Konservacija ir žmogaus įtaka

Daugelis migracinių rūšių susiduria su grėsmėmis: buveinių nykimu, klimato kaita, barjerais (pvz., užtvankos, intensyvus kelių tinklas), nelegaliu medžiojimu ir šviesos tarša. Išsaugojimas reikalauja tarptautinio bendradarbiavimo, migracinių koridorių apsaugos ir buveinių atstatymo.

Santrauka: migracija – tai kompleksinis, dažnai evoliuciškai susiformavęs elgesys, leidžiantis gyvūnams išgyventi ir daugintis susidarant palankesnėmis sąlygomis. Supratimas apie migracijos priežastis, mechanizmus ir grėsmes padeda geriau planuoti apsaugos priemones.