Grobuoniškumas (plėšrumas) — apibrėžimas, plėšrūnai ir pavyzdžiai

Sužinokite, kas yra grobuoniškumas: apibrėžimas, plėšrūnų elgsena, tipai ir įdomūs pavyzdžiai nuo vanagų ir vilkų iki ryklių ir banginių žudikų.

Ekologijoje grobuoniškumas apibūdina dviejų gyvių tarpusavio santykį, kai vienas gyvūnas (plėšrūnas) medžioja, pagauna ir pasisavina kitą gyvūną (grobį) kaip maistą. Plėšrūnas pagauna, užpuola ir suėda savo auką. Prieš vartodami grobį, plėšrūnai gali jį nužudyti arba ne; dažnai grobis žūsta nuo sužalojimų arba vėliau yra suėdomas. Daugelis organizmų gali elgtis tiek kaip plėšrūnai, tiek kaip šiukšlintojai, priklausomai nuo sąlygų ir maisto prieinamumo.

Kas yra plėšrūnas?

Plėšrūnas - tai gyvūnas, kuris medžioja, gaudo ir ėda kitus gyvūnus. Pavyzdžiui, plėšrūnas yra voras, suėdęs į savo tinklą patekusią musę, arba liūtų gauja, suėdusi buivolą. Gyvūnai, kuriuos plėšrūnas medžioja, vadinami grobiu. Vyriausiasis plėšrūnas arba viršūninis plėšrūnas yra tas, kurio grobiu nesimaitina kiti plėšrūnai ir kuris, atlikdamas savo vaidmenį, daro didelę įtaką ekosistemai.

Plėšrūnų tipai ir medžioklės strategijos

Plėšrūnai skiriasi pagal mitybą, dydį, gyvenimo būdą ir medžioklės būdą. Dažniausios strategijos:

• Spąstai ir tinklai: pvz., vorai statantys tinklus;
• Pasalūnės (ambush): plėšrūnai, laukiantys grobio pasirodymo (pvz., krokodilai, kai kurie ryklių ir kačių medžiotojai);
• Persekiojimas (pursuit): greiti medžiotojai, puolančiai ir persekiojantys grobį (pvz., gepardai, vilkai per stambų grobį);
• Komandinė medžioklė: gaujų strategijos, leidžiančios įveikti didesnį grobį (pvz., liūtai, vilkai);
• Filtravimas ir gaudymas vandenyje: kai kurie vandens gyvūnai filtruoja smulkų gyvūnėlį arba gaudo žuvį (pvz., kai kurie banginiai, ruoniai, rykliai);
• Parazitoidinė medžioklė: organizmai (pvz., kai kurie vabzdžiai), kurių lervos vystosi ant ar viduje kito organizmo ir galiausiai jį nužudo.

Plėšrūnai gali būti griežtai mėsėdžiai (minta tik mėsa) arba visaėdžiai (minta ir augalais, ir gyvūnais). Taip pat yra fakultatyvių plėšrūnų, kurie periodiškai medžioja, bet dažnai maitina iš atliekų ar augalinės kilmės maisto.

Plėšrūniškumo ir giminaičių sąvokos skirtumai

Svarbu skirti plėšrūną nuo parazito ir šiukšlintojo. Parazitas paprastai minta šeimininku nesužalodamas jo greitai ar nevisiškai, o parazitoidų (vabzdžių lervų) atveju šeimininkas galiausiai žūsta. Šiukšlintojai (skavengeriai) minta jau negyvais organizmais — jie neretai papildo plėšrūnų mitybą, bet nebūtinai juos medžioja pačiu laiku, kai grobis dar gyvas.

Ekologinė reikšmė

Plėšrūnai atlieka kelias svarbias funkcijas ekosistemose:

• Reguliuoja grobio populiacijas ir padeda palaikyti rūšių pusiausvyrą;
• Skatina evoliucinę spaudą — grobiai vysto apsaugos mechanizmus (kamufliažą, spyglius, greitį, budrumą), o plėšrūnai tobulina medžioklės strategijas;
• Gali sukelti trofines kaskadas — pašalinus viršūninius plėšrūnus, keičiasi maitinimosi grandinės ir ekosistemos struktūra (pvz., daugiau grynos formos augalų plėšytojų, mažesnė biologinė įvairovė);
• Atlieka sanitariosios ekologijos vaidmenį — pašalina silpnesnius arba sergančius individų, taip stiprindami populiacijos sveikatą.

Pavyzdžiai

Įvairūs pasaulio plėšrūnai:

• vanagai, ereliai, sokolai — griežti plėšrūnai tarp paukščių;
• katės (tiek laukinės, tiek namų katės) — smulkesnių žinduolių medžiotojos;
• krokodilai, rykliai — galingi vandens ekosistemų plėšrūnai;
• gyvatės — daugelis rūšių medžioja žuvis, varles, graužikus ar paukščius;
• vilkai — pavyzdys komandinės medžioklės, galintys paveikti visos pievos ekosistemą;
• banginiai žudikai — aukštosios jūrų grandinės plėšrūnai;
• omarai — vandenynų dugne medžiojami bestuburiai ir smulkios žuvys;
• liūtai — klasikinių stepių plėšrūnai, veikiantys gaujomis.

Žmogaus įtaka ir apsauga

Žmogaus veikla — medžioklė, buveinių naikinimas, tarša ir įvaziškos rūšys — stipriai keičia plėšrūnų populiacijas. Dėl to gali sutrikti ekosistemų pusiausvyra. Daugelis šiuolaikinių gamtos apsaugos programų siekia išsaugoti tiek plėšrūnus, tiek jų grobį bei buveines, nes sveikos maitinimosi grandinės yra būtinos biologinei įvairovei ir ekosistemų funkcijoms palaikyti.

Apibendrinant, grobuoniškumas — tai sudėtingas biologinis ir ekologinis reiškinys, apimantis įvairias medžioklės formas, evoliucines adaptacijas bei reiškinius, turinčius didelę reikšmę ekosistemų struktūrai ir stabilumui.

Plėšrūnas iš pasalų

Plėšrūnai iš pasalų arba sėdintys ir laukiantys plėšrūnai yra mėsėdžiai gyvūnai arba kiti organizmai, pavyzdžiui, kai kurie mėsėdžiai augalai. Jie grobį pagauna arba į spąstus įtraukia paslapčia arba naudodamiesi strategija (ne sąmoninga strategija), o ne vien greičiu ar jėga.

Šie organizmai paprastai slepiasi tyliai ir laukia, kol grobis priartės per atstumą. Jie dažnai maskuojasi ir gali būti vieniši. Tai gali būti saugiau plėšrūnui, nes tykojęs jis mažiau susiduria su savo paties plėšrūnais.

Kai plėšrūnas negali judėti greičiau už pageidaujamą grobį, tikėtina, kad grobio užklupimas bus veiksmingesnis nei persekiojimas. Plėšrūnas, galintis ilgą laiką judėti dideliu greičiu, gali persekioti, kol grobis pavargsta ir sulėtėja. Tačiau yra daug tarpinių strategijų, pavyzdžiui, kai persekiojimo plėšrūnas yra greitesnis už savo auką nedidelį atstumą, bet ne ilgai persekiodamas, tada strategijos dalimi tampa persekiojimas arba pasala.

·        

Jaunas raudonkojis vanagas ėda Kalifornijos voveraitę.

·        

Mėsinėsskruzdėlės ėda cikadą; kai kurios rūšys ėda didesnį už save grobį, ypač kai dirba kartu.

·        

Liūtė su grobiu.

Žiniasklaida Vabalo lerva puola žuvį.


Auksaspalvio voriuko (Misumena vatia) patelė, gaudanti poruojančių musių poros patelę.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra grobuoniškumas?

K: Ar plėšrūnai visada nužudo savo auką prieš ją suvalgydami?

K: Ar gyvūnas gali būti ir plėšrūnas, ir šiukšlintojas?

K: Kas yra tikrasis plėšrūnas?

K: Kas yra aukščiausiasis plėšrūnas arba viršūninis plėšrūnas?

K: Kokie gyvūnai paprastai yra plėšrūnai?

K: Ar plėšrūnai ėda kitus plėšrūnus?

Paieška pagal raidę