Žolė yra vienaląsčiai augalai, žoliniai augalai su siaurais nuo pagrindo augančiais lapais. Įprasta žolės rūšis naudojama žemei dengti vejoje ir kitose vietose. Žolė paprastai gauna vandens iš šaknų, kurios yra žemėje.

Žolėms priskiriamos "tikrosios žolės", priklausančios Poaceae (dar vadinamos Gramineae) šeimai, taip pat viksvinės (Cyperaceae) ir rusmenės (Juncaceae). Šios trys šeimos nėra glaudžiai susijusios, bet priklauso skirtingiems Poales eilės klodams.

Tikrosioms žolėms priskiriami javai, bambukai, vejų ir pievų žolės. Graminoidai naudojami maistui (kaip grūdai, daiginti grūdai, ūgliai arba šakniastiebiai), gėrimams (alui, viskiui), gyvulių ganykloms, šiaudų dengimui, popieriui, kurui, drabužiams, izoliacijai, statyboms, sporto žolynams, krepšių pynimui ir daugeliui kitų sričių.

Daugelis žolių yra trumpos, tačiau kai kurios žolės, pavyzdžiui, bambukai, gali užaugti labai aukštos. Žolinių šeimos augalai gali augti daugelyje vietų, net jei ten labai šalta arba labai sausa. Žolėmis kartais vadinami ir keli kiti augalai, kurie atrodo panašiai, bet nepriklauso žolinių šeimai; tarp jų yra meldai, nendrės, papirusai ir vandens kaštonai.

Žolės yra svarbus maistas daugeliui gyvūnų, pavyzdžiui, elniams, buivolams, galvijams, pelėms, žolėdžiams, vikšrams, vikšrams ir daugeliui kitų ganomų gyvūnų. Skirtingai nei kiti augalai, žolės auga iš apačios, todėl gyvūnai, ėsdami žolę, paprastai nesunaikina tos dalies, kuri auga. Be žolės purvas gali būti nuplaunamas į upes (erozija).

Sandara ir augimo ypatumai

Žolės turi tipinę vienaląsčių (monocot) sandarą: siauri lapai su lygiagrečiomis gyslomis, cilindriniai arba segmentuoti stiebai (stiebas dažniausiai vadinamas šoteliu ar stiebu) su mazgais ir tarpubrėžiais. Po dirvožemiu daugelio žolių yra ištisi šakniastiebiai ar atžalos, leidžiančios greitai atstatyti žolyną po nupjovimo ar pribaigimo. Tikrosioms žolėms būdinga žydėti žiedynais, sudarytais iš mažų vienalytinių vienetų — spikelet.

Taksonomija ir fotosintezės keliai

Be minėtų šeimų — Poaceae, Cyperaceae ir Juncaceae — žolių sąvoka dažnai vartojama ir plačiau. Tarp tikrųjų žolių yra tiek svarbūs javiniai augalai (kviečiai, ryžiai, kukurūzai), tiek daugelis pievų ir natūralių žolynų rūšių. Kai kurios žolės naudoja C3 fotosintezės kelią, kitos — C4 (pvz., daug tropinių žolių ir kai kurie javiniai augalai), todėl jų efektyvumas skiriasi esant skirtingoms temperatūroms ir drėgmės sąlygoms.

Panaudojimas (išsamiau)

Žolės ir graminoidai turi labai platų panaudojimą, tarp jų:

  • Maistas: javų grūdai (kviečiai, ryžiai, miežiai, kukurūzai) ir daiginti grūdai — pagrindinė žmogaus mitybos dalis.
  • Gėrimai ir pramonė: alus, viskis ir kiti produktai gaminami iš grūdų.
  • Gyvulininkystė: ganyklos, šienas ir silosas gyvuliams.
  • Statyba ir apdaila: šiaudai stogams, bambukas statybai, popieriaus žaliava, miestų želdynų dangos.
  • Energija ir pramoniniai produktai: biokuras, izoliacinės medžiagos, tekstilė ir pynimo gaminiai.

Ekologinė reikšmė

Žolės atlieka svarbias ekologines funkcijas: stabilizuoja dirvožemį ir mažina eroziją, kaupina anglies atsargas viršuje ir dirvožemyje, teikia buveines daugeliui gyvūnų ir vabzdžių, yra pagrindinis daugumos ekosistemų — stepės, pievų, savanų — komponentas. Kadangi daug žolių auga iš apačios (žaidžiami augimo meristemai yra prie žemės paviršiaus), jos gali atsigauti po ganymo ar ritinių pjovimo — tai svarbi priežastis, kodėl ganyklos ir pievos gali palaikyti gyvūnų pašarą ilgą laiką.

Auginimas ir priežiūra

Vejo ir žolynų įrengimas reikalauja tinkamo dirvožemio paruošimo, aeravimo, tręšimo ir reguliaraus laistymo. Svarbu pasirinkti laikui ir klimatui tinkamas žolės rūšis bei reguliuoti pjovimo aukštį (per žemas pjovimas silpnina augalą). Daugelyje žemės ūkio sistemų žolės paverčiamos šienu arba paliekamos ganyti. Biologinė įvairovė didėja, kai pievos nėra intensyviai auginamos ar tręšiamos chemiškai.

Pagrindinės grėsmės ir apsauga

Žolynus grasina:

  • intensyvi žemės ūkio veikla ir cheminis tręšimas (prarandama biologinė įvairovė),
  • nevienalytis ganymas ar perganymas (sumažėja augalų atsigavimo galimybės),
  • invasinės rūšys, pakeičiančios vietines bendruomenes,
  • klimato kaita, keičianti drėgmės ir temperatūros režimus.

Apsaugai svarbi tvari pievų bei ganyklų tvarkymo praktika, natūralių buveinių atkūrimas ir saugomų žolynų išsaugojimas.

Pastaba dėl teksto

Originaliame tekste kartojasi žodis "vikšrams, vikšrams" — tai greičiausiai rašybos klaida; turėta omenyje įvairius vikšrus (ir kitus vabzdžius), kurie taip pat minta žolėmis arba naudoja žolynus kaip buveinę.