Naminis jautis

Žodžių vartojimas

Žodis "cattle" anglų kalboje vartojamas jau apie 1000 metų, tačiau jo reikšmė keitėsi. Tokiose knygose, kaip antai Biblijos Karaliaus Jokūbo versijoje, šiuo žodžiu vadinami įvairūs ūkiniai gyvūnai, įskaitant arklius, avis ir ožkas. Šis žodis kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio chattels, reiškiančio visus žmogui priklausančius daiktus.

Žodis "galvijas" vartojamas ir kai kuriems laukiniams gyvūnams, ir naminiams galvijams pavadinti. Laukiniai galvijai yra vandens buivolai iš Pietryčių Azijos, muskusiniai jaučiai ir jakai iš Centrinės Azijos, Šiaurės Amerikos ir Europos bizonai ir Afrikos buivolai. Paskutiniai laukiniai Europos galvijai - taurai - buvo nužudyti 1627 m. Mazovijoje, Lenkijoje.

• Šiame straipsnyje žodis "galvijas" vartojamas šiuolaikiškai.
• Šiame straipsnyje rašoma apie naminius ūkinius gyvūnus, o ne apie laukinius galvijus, kurie vis dar gyvena kai kuriose pasaulio dalyse.
• Žodį "galva" ūkininkai vartoja skaičiuodami turimus galvijus. Ūkininkas gali sakyti: "Mano žemėje laikoma 5000 galvijų". "Galva" reiškia vieną, tačiau terminas "viena galva galvijų" paprastai nevartojamas. Paprasčiau sakyti "viena karvė".

Galvijų žodynas

Karvių žodynas labai paprastas, jį sudaro žodžiai moo ir mo. Abu šie žodžiai dažniausiai vartojami bendraujant tarpusavyje.

Nepažeistas galvijų patinas vadinamas buliumi. Jaunas galvijų patinas vadinamas buliuku. Subrendusi patelė, atsivedusi bent vieną ar du veršelius, vadinama karve. Jaunas galvijas nuo gimimo iki nujunkymo vadinamas veršeliu. Du ar daugiau tokių jaunų galvijų yra veršeliai. Moteris, kuri niekada neturėjo veršelio, vadinama telyčia (tariama "heffer"). Veršiavimasis - tai veiksmas, kai karvė arba telyčia atsiveda veršelį.

Kadangi reikia labai nedaug bulių, kad būtų galima veisti daug karvių ir telyčių ir suformuoti visą veislinę bandą, dauguma galvijų patinų naudojami mėsai. Jie kastruojami pašalinant sėklides, kad negalėtų veisti kitų karvių ir telyčių ir kad būtų pašalintos buliukams būdingos vyriškos savybės. Patinas, kuris buvo kastruotas dar nepasiekęs lytinės brandos, vadinamas jaučiu. Jaučiai - tai vyriškos lyties galvijai, kurie buvo kastruoti po lytinės brandos ir yra mokomi bei naudojami traukos tikslams, pavyzdžiui, plūgui ar vežimui traukti. Galvijai gali būti raguoti, t. y. iš abiejų gyvulio galvos pusių iškyla du kauliniai taškai, po vieną iš kiekvienos pusės, arba lenkti, kai ragai neauga, bet karvės viršugalvyje yra šiek tiek smailėjantis polis.

Būdvardis, kuriuo apibūdinamas daiktas, panašus į karvę ar jautį, yra "galvijinis".

Žodžiai "karvė", "bulius" ir "veršis" taip pat vartojami apibūdinti kai kuriems kitiems dideliems gyvūnams, nesusijusiems su galvijais, pavyzdžiui, drambliams, briedžiams ir banginiams.

Vatusi galvijai ganomi Afrikoje.


Danijos raudonosios karvės ir veršeliai.

Biologija

Galvijai veisiami visame pasaulyje - nuo Kanados ir Rusijos iki sausringų Australijos žemumų. Vienintelis žemynas, kuriame jų nėra, yra Antarktida. Skirtingi galvijų tipai ir veislės tinka skirtingoms aplinkoms. Bos indicus veislės galvijai, pavyzdžiui, brahmanų veislės galvijai, tinka subtropikų ir tropikų zonoms, o Bos taurus veislės galvijai, pavyzdžiui, angusų veislės galvijai, labiau tinka vidutinio ar šaltesnio klimato zonoms. Jų didelės plačios kanopos tinka ir drėgnose vietovėse, ir sausose pievose. Jų plaukuotas kailis žiemą būna daug ilgesnis ir turi papildomą pūkuotą sluoksnį, kuris sulaiko šilumą. Pavasarį, ruošdamiesi karštai vasarai, jie šį papildomą sluoksnį numeta. Dauguma galvijų, išskyrus Bos indicus porūšio galvijus, odoje neturi prakaito liaukų, tačiau jų drėgna nosis yra naudinga vėsinimo sistema. Jie taip pat gali kvėpuoti kaip ir šunys.

Galvijai gali skleisti įvairius garsus - nuo švelnaus "mūk" iki žemo riaumojimo, kad įspėtų arba pritrauktų pateles, ypač buliai. Supykę ar nusiminę jie gali gana garsiai riaumoti ar riaumoti. Sakoma, kad veršeliai mūkia, karvės mūkia, o buliai mūkia.

Galvijai yra žolėdžiai, t. y. augalais (daugiausia žole) mintantys gyvūnai. Žolės valgymas vadinamas ganymu. Jie turi labai stiprius liežuvius ir stiprius apatinius priekinius dantis, kurie padeda jiems ganytis. Skirtingai nei arklys, galvijai neturi viršutinių priekinių dantų. Karvės dažnai praryja visą žolę. Kai karvė suėda ir ilsisi, ji grąžina žolę iš skrandžio į burną ir vėl ją sukramto labai dideliais užpakaliniais dantimis, kad dar labiau suskaidytų. Tai vadinama kramtymu. Taip elgiasi ir kiti atrajotojai, pavyzdžiui, elniai, avys ir ožkos. Arkliai to nedaro. Tai reiškia, kad galvijams nereikia tiek daug maisto, kiek arkliams, nors jie yra maždaug tokio pat dydžio.

Galvijai yra atrajotojai, o tai reiškia, kad jie turi skrandį su keliomis kameromis, kurios padeda efektyviau virškinti maistą. Karvės skrandį sudaro keturios kameros, vadinamos retikulu, rumen, omasum ir abomasum. Retikulumas vadinamas "aparatiniu" skrandžiu, nes jame daugiausia laikomi kieti daiktai, kuriuos karvė gali netyčia praryti, pavyzdžiui, vinys, akmenys ir kiti daiktai. Atrajotojo skrandis yra didžiausia atrajotojo skrandžio kamera, o galvijų skrandyje gali tilpti iki 50 galonų pašaro. Šioje kameroje vyksta fermentacija, padedanti suskaidyti karvės suėstą žolę. Omasumas, dar vadinamas "daugybe krūvelių", yra skyrius, kuris išspaudžia arba sugeria visą vandenį, susikaupusį dėl prieskrandyje vykusio virškinimo. Ketvirtoji kamera yra abomasumas, kurio funkcija panaši į žmogaus skrandžio, todėl jis vadinamas "tikruoju skrandžiu".

Karvės turi "krūtis", vadinamas tešmenimis, kurios sujungtos į didelį, dažnai rausvos spalvos maišą, kabantį tarp užpakalinių kojų. Tešmuo yra padalytas į keturias dalis arba ketvirčius, kurių kiekviename yra didelis čiulptukas, kurį veršelis gali sugriebti burna ir čiulpti. Karvės pradeda gaminti pieną likus kelioms dienoms iki veršelio gimimo ir gali toliau gaminti pieną, kai vėl veršiuojasi ir kai yra veršingos su kitu veršeliu. Telyčios, jei jos negimdo pirmojo veršelio, pieno negamina. Pieninių karvių tešmenys paprastai būna daug didesni nei mėsinių, todėl tokio tipo karvės paprastai duoda daugiau pieno, nei reikia vienam veršeliui išmaitinti. Melžiamos karvės yra moteriškos lyties galvijai, auginami tam, kad duotų daug pieno žmonėms vartoti. Mėsinės karvės - tai galvijų patelės, kurios nuo pat gimimo augina veršelius, vėliau naudojamus jautienai. Abiejų tipų karvės duoda pieno tol, kol jo reikia veršeliui, melžimo aparatui arba žmogui, kuris jas melžia rankomis. Kai jų pieno nebereikia, jos nesprogsta: jos paprasčiausiai "išdžiūsta", o jų pagamintas pienas absorbuojamas arba sugrąžinamas atgal į organizmą. Karvės užtrunka apie 9 mėnesius, arba vidutiniškai 280 dienų.

Buliai dažnai būna nuožmūs ir pavojingi, ypač kai jų bandoje yra karvių ir telyčių. Laukinėje gamtoje jie dažnai kovoja tarpusavyje dėl teisės poruotis ir dėl karvių bandos, o ragais kandžioja vienas kitą. Kai kurie buliai kaunasi iki mirties, kiti - tol, kol kuris nors iš jų nusprendžia pabėgti. Jie taip pat saugo bandas nuo kitų gyvūnų, pavyzdžiui, vilkų, šakalų, lokių, tigrų ir liūtų. Ūkiuose buliai paprastai būna ramesni ir klusnesni, juos šeimininkai gali vedžioti už nosies žiedo, tačiau jie gali būti agresyvūs su kitais buliais ir svetimais žmonėmis ar gyvūnais, kurie gali per daug priartėti prie jo bandos. Pieninių veislių buliai, pavyzdžiui, džersiai ir holšteinai, paprastai būna agresyvesni už mėsinių veislių, pavyzdžiui, herefordų ir angusų, bulius. Ne visi galvijai turi ragus. Neturintys ragų buliai kovoja daužydami galva kito galviją, kaklą, šoną ar pilvą ir galva stumdo vienas kitą.

Dėl minėtų priežasčių dauguma galvijų patinų siunčiami skersti dar veršeliams arba kastruojami, kad jie daug rečiau muštųsi tarpusavyje arba būtų agresyvūs juos auginančio ūkininko atžvilgiu, todėl juos saugiau tvarkyti ir laikyti, kol ateis laikas juos išvežti į rinką. Veršeliai turi tik auginti, parduoti ir paskersti jautienai.

Aukštųjų kraštų galvijai labai gerai prisitaikę prie šalto oro.


Jauni galvijai kartais kovoja, kad išsiaiškintų tvarką bandoje.

Galvijų panaudojimas

Nuo tada, kai priešistoriniais laikais žmonės pradėjo naudoti galvijus, galvijai buvo turtingumo ženklas. Daugelyje šalių, ypač Afrikoje ir Azijoje, žmogaus turtingumas vertinamas pagal turimų galvijų skaičių. Skirtingų veislių galvijai naudojami skirtingai.

Galvijai yra labai naudingi gyvuliai. Jų mėsą galima valgyti kaip mėsą. Jų pieną galima gerti ir iš jo gaminti sūrį bei jogurtą. Jų odą galima naudoti kaip odą. Jie gali traukti vežimus ir plūgus. Jais galima pasigaminti energijos miltams sukti arba vandeniui pumpuoti. Jų maistas nėra brangus ir dažnai nekonkuruoja su tuo, kurį valgo žmonės.

Pieniniai galvijai

Pieniniai galvijai laikomi ir auginami specialiai melžimui. Laikomos karvių bandos, kurios reguliariai poruojamos su buliumi, kad atsivestų veršelius. Taip palaikomas pieno tiekimas. Tačiau daugumoje komercinių pieno ūkių buliai nelaikomi, nes baiminamasi, kad tokie buliai yra labai pavojingi. Vietoj to karvės dirbtinai sėklinamos bulių sperma, kuri laikoma užšaldyta skystame azote ir kurią "augina" asmuo, dirbtinai sėklinantis karves, kad iš to pragyventų.

Kai kurios didelės pieninių gyvulių bandos, ypač tos, kurios naudojamos ekologiškam arba laisvai laikomam pienui gaminti, laikomos ganyklose, kur yra daug žolės, o laukai yra palyginti maži, tačiau ne tokie maži, kad jie negalėtų reguliariai ganytis sezono metu, kai žolė auga. Taip yra todėl, kad karves melžti reikia atvesti kasdien, du kartus per dieną, ir joms nereikia toli keliauti.

Daugelis pieninių galvijų bandų didžiąją savo gyvenimo dalį laikomos tvartuose arba pašiūrėse ir šeriamos specialiai joms pagamintais pašarais. Šį pašarą sudaro grūdai, pavyzdžiui, kukurūzai, šienas, įskaitant žolę ir liucerną arba dobilus, ir fermentuotas smulkintas pašaras, vadinamas silosu, kuris paprastai gaminamas iš kukurūzų, kviečių arba miežių. Karvės dažnai laikomos tvartuose, kuriuose joms pakanka vietos patogiai atsigulti. Tokiose didelėse pieninėse turi būti tiekiami šiaudai arba pjuvenų dulkės, kad karvės galėtų pailsėti ir nesusirgtų nuo kietų betoninių grindų.

Karves galima melžti rankomis, tačiau daugelyje šalių, kur yra didelės pieninės, karvės melžiamos melžimo aparatais. Pienas surenkamas į didelę nerūdijančio plieno talpyklą, kurioje jis pasterizuojamas - tai procesas, kurio metu pienas įkaitinamas iki labai aukštos temperatūros, kad būtų sunaikintos visos piene esančios bakterijos. Tuomet pienas sunkvežimiu vežamas į pieno arba pieno perdirbimo įmonę, kur iš jo gaminamas pienas, kurį geriame, ir atskiriama didžioji dalis grietinėlės. Tada pienas išpilstomas į butelius arba kartonines dėžutes ir parduodamas. Iš dalies pieno taip pat gaminamas sūris, ledai, sviestas, grietinėlė ir net jogurtas. Visi šie pieno produktai supakuojami arba supilstomi į dėžutes ar butelius ir parduodami.

Pienui gauti naudojama daugybė galvijų rūšių. Tai:

• Australijos Illavarros veislės, tamsiai raudonos arba rožinės spalvos su trumpais į vidų išlenktais ragais.
• Ajeršyras, kuris yra didelis, netaisyklingai raudonai ir baltai dėmėtas, su trumpais aukštyn išlenktais ragais, arba su poliais.
• rudasis šveicaras, kuris yra stambus (mažesnis už holšteiną), nuo rusvai pilkos iki tamsiai rudos spalvos (dažnai ir pilkos) su šviesiu snukiu, pilvu ir tešmeniu.
• Guernsey, kuris yra nuo šviesiai raudonos iki geltonos ir baltos spalvos, taip pat suteikia daug kreminės spalvos.
• Holšteinų veislės karvės yra didelės, juodai baltos (kai kurios karvės gali būti daugiausia juodos arba daugiausia baltos) su trumpais į vidų išlenktais ragais. Kai kurios holšteinų veislės karvės taip pat yra lenktos arba be ragų.
• džersis, kuris yra mažas, rudos arba dun spalvos, su tamsiu veidu arba akių dėmėmis, juoda nosimi, kanopomis ir priekine apatinių kojų dalimi. Kai kurie džersiai taip pat būna juodi, o jų nugarą puošia rausva balno dėmė. Jie neduoda tiek daug pieno, kiek kitos veislės, tačiau garsėja grietinėlės kiekiu. Džersiai gali būti raguoti arba lenkti, ragai dažnai būna trumpi ir išlenkti į viršų.
• melžiamųjų trumpaplaukių, kurie yra vidutinio dydžio arba dideli, tamsiai raudoni arba raguoti, su trumpais, apverstais ragais arba lenktais ragais.
• Juodai balta karvė, juodai balta karvė, kuri randama daugelyje vietų

Mėsiniai galvijai

Mėsiniai galvijai veisiami ir auginami specialiai mėsai arba jautienai gauti. Geriausiai tam tinka jaučiai, nes jie gali būti laikomi bandose ir tarpusavyje nesivaržyti. Jautienai dažnai naudojamos ir telyčios, ypač tos, kurios nėra tinkamos naudoti veislinėje bandoje. Mėsinių galvijų karvės naudojamos mėsai skirtiems veršeliams gimdyti ir auginti. Paprastai jos nenaudojamos pienui, nors kai kurių tipų galvijai, pavyzdžiui, Red Poll, Dexter arba Red Devon (dar vadinami Šiaurės Devonu arba Devonu), naudojami ir vienam, ir kitam tikslui. Tokio tipo galvijai vadinami dvejopos paskirties veislėmis.

Mėsiniams galvijams dažnai leidžiama ganytis dideliuose plotuose, nes jų nereikia kasdien atvežti, kaip pieninių galvijų. Didžiausi pasaulyje ūkiai yra galvijų stotys Australijoje, rančos Šiaurės Amerikoje ir rančos Lotynų Amerikoje, kuriose laikomi mėsiniai galvijai.

Iki XX a. vidurio mėsiniai galvijai į rinką dažnai buvo vežami su kanopomis. Kaubojai arba vežėjai ganydavo galvijus keliais arba takeliais į galvijų turgus dideliuose miestuose arba geležinkelio stotyse, kur jie būdavo pakraunami ir gabenami į tuos miestus. Australijoje kartais galvijai keliaudavo šimtus mylių keliais, vadinamais "Traveling Stock Routes". Didelėse bandose būdavo tūkstančiai galvijų. (Galvijai skaičiuojami "galvomis".) Šiais laikais galvijai į rinką paprastai siunčiami didžiuliais sunkvežimiais, vadinamais autotraukiniais. Šiaurės Amerikoje galvijai į aukcionų prekyvietes, skerdyklas arba kitus ūkius ar rančas siunčiami dideliais puspriekabėmis, vadinamomis galvijų laineriais.

Veršelio mėsa vadinama veršiena, o vyresnio gyvulio - jautiena. Mėsa, supjaustyta plokščiais gabalėliais kepimui ar kepimui ant grotelių, vadinama kepsniu. Galima naudoti kiekvieną gyvulio dalį. Oda tampa oda. Žmonėms nepanaudota mėsa tampa naminių gyvūnėlių ėdalu, o beveik viskas, kas lieka, tampa sodo trąšomis. Iš galvijų mėsos galima gaminti ir dažnai gaminama daug kitų produktų: pavyzdžiui, iš galvijų dalių gaminamos automobilių padangos, namų izoliacija, dažai, rankų losjonas, muilas, želė ir daugelis vaistų. Karvių kraujas dažnai naudojamas specialiesiems efektams kuriant veiksmo ar siaubo filmus. Iš galvijų kaulų galima gaminti peilių rankenas arba servetėlių žiedus. Šis sąrašas yra begalinis.

Galvijų, naudojamų jautienai, rūšys:

• Angusai - vidutinio dydžio juodi, poliruoti galvijai, kilę iš Anguso (Angus) Škotijoje. Angusų veislės galvijai garsėja puikia galvijienos kokybe ir galimybe juos naudoti kryžminant, pavyzdžiui, kryžminant angusus su herefordų veislės karvėmis ar telyčiomis, kad būtų gauti juodmargiai. Angusai yra populiariausia mėsinių galvijų veislė Jungtinėse Valstijose.
• Brahmanai - dideli galvijai, kilę iš Indijos, nors pati veislė buvo sukurta Jungtinėse Amerikos Valstijose iš kelių iš Indijos importuotų veislių. Brahmanai dėl palaidos, storos odos ir didelių ausų yra labai gerai prisitaikę prie karšto, tropinio pietų JAV klimato. Buliai turi didelius gūbrius virš pečių, pripildytus riebalų, o karvės turi tik mažus gūbrius. Ši veislė buvo panaudota kuriant kelias hibridines mėsinių galvijų veisles, pavyzdžiui, Beefmaster, Brahmousin, Brangus, Simbrah ir Brahford.
• Šarole - labai dideli, balti, dažnai raguoti galvijai (nors daugelis jų gimsta ir poliruoti), kilę iš Prancūzijos. Šie galvijai yra labai raumeningi ir garsėja liesa mėsa. Juos taip pat galima kryžminti su angusų arba herefordų ir angusų mišrūnų veršeliais, skirtais mėsos rinkai.
• Herefordai - tai vidutinio ir didelio dydžio galvijai (kai kurie galvijai yra maži, pavyzdžiui, Lowliness), raudonieji galvijai, kurių veidas baltas, kaklas baltas (kai kurie jo neturi), kojos, pilvas ir gerklė balti, jie gali būti raguoti arba lenkti. Bulių ragai paprastai auga žemyn, o karvių - į viršų ir į išorę.
• Limuzinai - dideli, rausvos spalvos galvijai, kurių akys, snukis, vidinė kojų pusė, pilvas ir uodega yra šviesūs. Kaip ir Šarole, jie kilę iš Prancūzijos ir yra stipriai raumeningi, taip pat vertinami dėl mėsos kokybės ir naudojami kryžminimui, siekiant išauginti veršelius jautienai. Jie gali būti raguoti arba lenkti.
• Raudonieji angusai - tai vidutinio dydžio raudonieji poliruoti galvijai, labai panašūs į angusų veislės galvijus. Jungtinėse Amerikos Valstijose angusų ir raudonųjų angusų galvijai pripažįstami kaip atskiros veislės.
• Trumpaplaukiai galvijai - tai vidutinio dydžio arba dideli raudonieji, baltieji arba juodmargiai galvijai, kartais raguoti arba lenkti.
• Simentalai - gana dideli, nuo rausvai rudos iki šviesiai rudos spalvos galvijai, dažnai su baltu veidu ir keliomis baltomis dėmėmis ant kūno. Kilę iš Šveicarijos, šie galvijai iš pradžių buvo naudojami kaip dvejopos paskirties veislė, tačiau Šiaurės Amerikoje daugiausia auginami mėsai. Šios veislės galvijai gali būti raguoti arba lenkti.
• Teksaso ilgaplaukiai, kurie yra įvairios spalvos ir nuo mažo iki vidutinio dydžio, tačiau labiausiai išsiskiria labai dideliais, plačiais ragais. Teksaso ilgaplaukiai yra viena seniausių ir originaliausių Šiaurės ir Centrinės Amerikos veislių, kilusi iš ispanų ilgaplaukių galvijų, atvežtų iš Ispanijos XV a. pabaigoje. Iš šios veislės taip pat kilo legendos ir pasakojimai apie senųjų Vakarų arba Laukinių Vakarų kaubojus ir rančerius.

Jaučiai

Jaučiai - tai galvijai, išmokyti dirbti kaip darbiniai gyvuliai. Žodis "jautis" vartojamas tik vienam iš jų apibūdinti. Tai kastruoti patinai (jaučiai).

Kai jautis pradeda dirbti, jis būna vyresnis nei ketverių metų ir užaugęs iki pilno dydžio. Jaučiai naudojami plūgams ir vežimams traukti, sunkiems kroviniams, pavyzdžiui, rąstams, vežti arba įvairioms mašinoms, pavyzdžiui, malūnams ir drėkinimo siurbliams, varyti.

Veršiai dažniausiai naudojami dviejų žmonių komandomis lengviems darbams, pavyzdžiui, arimui. Anksčiau labai didelės keturiolikos-dvidešimties jaučių komandos buvo naudojamos sunkiems darbams, pavyzdžiui, miško ruošai. Jaučiai suskirstomi į poras ir kiekviena pora turi dirbti kartu. Kiekvienai porai ant kaklo uždedamas medinis jungas, kad darbas būtų paskirstytas ant pečių. Veršiai parenkami tam tikrų veislių su ragais, nes ragai prilaiko jungą, kai veršiai nuleidžia galvas, atsitraukia arba sulėtina greitį.

Jaučiai turi būti dresuojami nuo mažens. Augant gyvuliams, savininkas turi pasigaminti arba nusipirkti net keliolika įvairaus dydžio jungo. Jaučių komandos valdomos šaukiamomis komandomis, švilpimu arba bato dunksėjimu. Amerikoje jaučių komandas vairuojantys vyrai buvo vadinami teamsteriais, Didžiojoje Britanijoje - wagoners, o Australijoje - bullockies. Daugelis "bullockies" ir "teamsters" garsėjo balsingumu ir negražiais žodžiais.

Jaučiai gali traukti sunkiau ir ilgiau nei arkliai, ypač labai didelius krovinius. Jie nėra tokie greiti kaip arkliai, tačiau jie rečiau susižeidžia arba rečiau išsigąsta nei arkliai. Daug jaučių vis dar naudojama visame pasaulyje, ypač neturtingose šalyse.

Teksaso ilgaplaukiai jaučiai JAV buvo naudojami sunkiems vežimams traukti.


Vandens buivolas aria ryžių lauką Kambodžoje.


Ajersšyro veršelis ant kalvos Austrijoje.


Fryzai yra gerai žinomi pieniniai galvijai.


Daugelyje vietų turėti galvijų yra turtingumo ženklas.


Symonds bulius, naudojamas mėsiniams galvijams veisti.


Brahmanų jaučiai su cukranendrių kroviniu Indijoje.

Tradicijos

• Pagal induizmą karvė yra šventa ir jos negalima valgyti: "Karvė yra mūsų Motina, nes ji duoda mums savo pieną". Žr.: šventoji karvė.
• Portugalijoje, Ispanijoje ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse buliai naudojami kovoms su buliais. Daugelyje kitų šalių tai yra neteisėta.
• Klaidinga nuomonė apie galvijus (dažniausiai bulius) yra ta, kad jie pyksta, kai pamato raudoną spalvą. Tai nėra teisinga. Galvijai nemato raudonos spalvos, nes jų akyse nėra raudonos spalvos receptorių. Tačiau jie mato mėlyną, geltoną ir žalią spalvas, nes jų akyse yra geltonos ir mėlynos spalvos receptorių. Ši klaida atsirado matant matadorus arba bulių kovotojus, kurie naudoja raudoną apsiaustą, kad paskatintų bulių pulti ant jų. Tačiau iš tikrųjų raudona spalva yra tik ispanų tradicijų ir kultūros dalis. Ji taip pat yra būdas padaryti matadorą geriau matomą iš minios, kad žmonės minioje galėtų lengviau matyti, kas vyksta, taip pat būdas juos sužadinti. Taigi, bulių užpulti verčia tik apsiausto judesys, o ne spalva. Supykęs bulius arba bulius, kuris jums grasina, įsižeis, jei pajudėsite arba jei priešais jo veidą kas nors, nesvarbu, kokios spalvos, bus pamojuota.
• Jautis yra vienas iš 12 metų ciklo gyvūnų, kurie rodomi kinų Zodiake, susijusiame su kinų kalendoriumi.
• Jaučio žvaigždynas simbolizuoja jautį.

Tibete šeimininkai su jakais elgiasi garbingai.

Keletas nuotraukų iš arti

Susiję puslapiai

• Vandens buivolai ir jų svarba
• Zebu