Skrandis: anatomija, funkcijos, ligos ir gydymas

Skrandis yra virškinimo sistemos dalis. Tai vidinis organas tarp stemplės ir plonųjų žarnų. Skrandis atlieka trečiąją virškinimo proceso pakopą: čia laikomas ir apdorojamas maistas po nurijimo. Iš skrandžio iš dalies suvirškintas maistas — vadinamas chimusu — patenka į plonąsias žarnas, kuriose pasisavinama didžioji dalis maisto maistinių medžiagų.

Anatomija

Skrandis turi kelias pagrindines dalis: prieangį (cardia), fundusą (kupolą), kūną (corpus), antrumą ir pylorą (išangę). Vidinė sienelė sudaryta iš kelių sluoksnių: gleivinės, pogleivio, raumeninio ir serozinio sluoksnių. Gleivinėje yra specializuotos ląstelės, gaminančios skrandžio sultis.

Funkcijos

• Mechaninis perdirbimas: raumenų susitraukimai smulkina, maišo ir perstumia maistą.
• Cheminis virškinimas: skrandžio sultyse esantys fermentai ir rūgštis pradeda baltymų skaidymą.
• Antimikrobinė apsauga: druskos rūgštis naikina daugelį su maistu patekančių bakterijų.
• Saugojimas ir reguliuotas ištuštinimas: skrandyje laikinai kaupiamas maistas, o į plonasias žarnas jis patenka palaipsniui.
• Absorbcija: nors daugiausia maistinių medžiagų pasisavinama žarnyne, skrandyje rezorbuojasi tam tikri vaistai, alkoholio dalis ir pasireiškia svarbi B12 vitamino įsisavinimo dalis per intrinsikinį faktorių.

Skrandžio sultys ir jų reikšmė

Skrandyje gaminama druskos rūgštis, kurią išskiria parietalinės ląstelės. Ji padeda konvertuoti pepsinogeną į aktyvų fermentą pepsiną, kuris skaidys baltymus. Be to, gleivinės ląstelės gamina gleives ir bikarbonatą, saugančius gleivinę nuo rūgšties poveikio, o kitos ląstelės išskiria intrinsikinį faktorių, būtina B12 vitamino absorbcijai.

Reguliacija ir motilumas

Skrandžio veiklą reguliuoja nervų sistema (ypač vagusinis nervas) ir hormonai — pavyzdžiui, gastrinas skatina rūgšties išsiskyrimą, o somatostatinas jį slopina. Skrandžio ištuštinimo greitis priklauso nuo maisto konsistencijos (skysčiai išeina greičiau nei riebūs, tiršti patiekalai) ir nervinių bei hormoninių signalų.

Ligų priežastys ir simptomai

Skrandžio rūgštis ir fermentai gali sukelti problemų, jei sutrinka apsauginės gleivinės funkcijos arba atsiranda infekcija. Dažniausi simptomai, signalizuojantys apie skrandžio sutrikimus:

• skrandžio ar epigastrinis skausmas, diskomfortas;
• rėmuo (skausmas ar deginimas krūtinėje), kai rūgštis grįžta į stemplę;
• pykinimas, vėmimas;
• tirštėjantis arba lengvas kraujavimas (juodos išmatos, kraujas vėmime);
• ankstyvas sotumas, apetito stoka, svorio kritimas;
• pilvo pūtimas, rėmas.

Skrandžio sultys gali paūminti pepsinės opos ar sukelti rėmenį - skausmą, kai rūgštis refliuksuoja (grįžta į stemplę). Vėmimas atsiranda, kai maistas grįžta atgal į stemplę ir išeina iš burnos. Vėmimas gali būti ligos simptomas.

Dažniausios skrandžio ligos

• Gastritas – gleivinės uždegimas, kurį gali sukelti infekcija (dažniausiai Helicobacter pylori), NVNU (nesteroidinių vaistų nuo uždegimo) vartojimas, alkoholis ar stresas.
• Pepsinė opa – opa skrandžio arba dvylikapirštės žarnos gleivinėje; susijusi su H. pylori infekcija arba NVNU vartojimu.
• Gastroezofaginio refliukso liga (GERL) – rūgšties grįžimas į stemplę su rėmeniu ir galimu gleivinės pažeidimu.
• Gastroparezė – sulėtėjusi skrandžio ištuštinimo funkcija, dažnai susijusi su diabetu ar nervų pažeidimu.
• Sk randžio vėžys – retesnė, bet rimta būklė; rizikos veiksniai: H. pylori, rūkymas, tam tikros dietos.

Diagnostika

Norint nustatyti skrandžio ligas, gydytojas gali skirti:

• Gastroskopiją (endoskopiją) — tiesioginis gleivinės apžiūrėjimas ir galimybė paimti biopsiją;
• H. pylori tyrimus — urea kvėpavimo testas, kraujo antikūnų tyrimas, išmatų antigenai ar biopsijos testai;
• laboratorinius tyrimus (kraujo, fermentų, hemoglobino kiekis);
• vaizdo tyrimus — ultragarso arba kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimai, retai rentgeno tyrimai su kontrastu;
• testus dėl skrandžio ištuštinimo (scintigrafija arba kvėpavimo/matavimo testai), jei įtariama gastroparezė.

Gydymas

Gydymas priklauso nuo ligos priežasties ir sunkumo. Pagrindinės priemonės:

• Gyvensenos pokyčiai: mažinti riebaus ir aštraus maisto kiekį, vengti alkoholio, rūkymo, valgyti mažesnėmis porcijomis, nevalgyti prieš miegą;
• Farmakologinis gydymas: antacidai, H2 blokatoriai, protonų siurblio inhibitoriai (PPI) rūgšties slopinimui; prokinetikai (skatina ištuštinimą); sucralfatas (gleivinės apsaugai); gydymas nuo pykinimo ir vėmimo;
• Antibiotinis gydymas H. pylori: dažnai taikoma kelių vaistų kombinacija (triguba arba keturguba terapija) siekiant eradikuoti infekciją ir sumažinti opų riziką;
• Nutraukti NVNU ir kitų žalingų medžiagų vartojimą: ypač jei opa ar gastritas susijęs su šiais vaistais;
• Endoskopinės procedūros: hemstazė (kraujavimo stabdymas), opų gydymo interventioninės priemonės;
• Chirurgija: skiriama komplikacijoms (perforacija, nekontroliuojamas kraujavimas, navikas) — pavyzdžiui, dalinė gastrektomija, opačių siūlė ar kitos operacijos.

Prevencija ir kada kreiptis į gydytoją

• Palaikyti sveiką mitybą, riboti alkoholį ir rūkymą.
• Atsargiai vartoti NVNU — jeigu reikia, naudoti kartu skrandį saugančius vaistus.
• Laiku gydyti H. pylori infekciją, jeigu ji nustatoma.
• Kreiptis į gydytoją, jei pasireiškia ryškus arba ilgai trunkantis skausmas viršutinėje pilvo dalyje, pasikartojantis vėmimas, juodos arba kraujingos išmatos, staigus svorio kritimas ar bendras silpnumas — tai gali būti sunkių komplikacijų požymiai.

Pastabos

Kitų žinduolių skrandžiai kartais skiriasi nuo žmogaus. Pavyzdžiui, atrajotojų skrandį sudaro keli skyriai; tokiuose gyvūnuose maistas per pirmąją virškinimo sistemos dalį pereina du kartus, o žolės virškinimo darbą atlieka bakterijos. Kiti žodžiai, reiškiantys skrandį, yra pilvas ir pilvukas.