Bulių kovos (korida): istorija, ritualai, taisyklės ir prieštaravimai

Bulių kovos (korida): nuo istorijos ir ritualų iki taisyklių ir prieštaravimų. Sužinokite apie tradicijas, matadorus, faeną ir ginčus dėl gyvūnų gerovės.

Bulių kautynės yra senas ir sudėtingas reiškinys, kurio formavimąsi lėmė kovos su laukine ir prijaukinta galvijine bei įvairūs ritualai Iberijos pusiasalyje ir Lotynų Amerikoje. Šiandien tradicinės bulių kautynės daugiausia rengiamas Ispanijoje, Portugalijoje ir kai kuriose Pietų Amerikos šalyse, tačiau jų pobūdis ir taisyklės regionuose gali skirtis.

Istorija ir plėtra

Bulių kautynių šaknys siekia senovės laikus — įvairios formos kovos su bulių simboliais egzistavo Viduržemio jūros kultūrose, o viduramžiais Ispanijoje ir Portugalijoje jos įgavo šiuolaikinę pramogos bei ritualo formą. Didžiausia korida yra Plaza México Meksiko centro, kurioje telpa 48 000 žmonių, o seniausia - La Maestranza Sevilijoje (Ispanija), kurioje pirmą kartą 1765 m. buvo pradėtos rengti bulių kovos.

Per XIX a. pasikeitė formalūs taisyklių ir pasirodymo elementai — daugumą jų sistemino ir užfiksavo matadorų tradicijas populiarinęs Francisco Montes Reina, geriau žinomas kaip Paquiro (1804–1851). Nuo tada susiformavo daugelis šiandieninių kostiumų, etiketės ir inscenizacijų.

Ritualas, etapai ir muzika

Ispanijos korida (Corrida de toros) tradiciškai yra padalinta į tris pagrindinius etapus (tercios). Šių etapų pradžią dažnai žymi trimitas ir pasirodymas — skambant Paso doble muzikai į areną paradiniu žingsniu įžengia kovotojai (toreros), sveikinimai ir simbolinės procedūros.

• 1-asis tercio — tercio de varas: į areną išleistas bulius pirmiausia bandomas įvertinti. Įsikiša picadores — raiteliai su ietimis, kurie perveria bulių raumenis kaklo srityje, kad sumažintų jo galvijos aukštą ir jėgą.
• 2-asis tercio — tercio de banderillas: banderilleros bando prikabinti spalvotas, kuolelius primenančias banderillas prie bulių nugaros, taip dar labiau jį išvarginant ir parodydami artistiškumą bei riziką.
• 3-ias tercio — tercio de muerte (trečioji mirties dalis): tai finalas, kur matadoras išeina vienas su mažesne raudona apsauga — raudona pelerina — vadinama muleta, ir stengiasi atlikti seriją artistiškų judesių (faena) bei užbaigti mirtimi, atlikdamas estocada (kalavijo įrėmimą).

Visose trijose dalyse gyvuoja griežtos elgesio taisyklės ir simbolika: finalui būdingas dramatinis kulminacijos siekis — sujungti techniką, grožį ir riziką.

Vaidmenys, kostiumai ir atributai

Kovotojų su buliais komandą paprastai sudaro septyni vyrai. Vadovas yra matadoras (dažniausiai vadinamas matador, jei vyras), o jis turi šešis padėjėjus: banderilleros ir picadores, kurie atlieka skirtingus vaidmenis dramoje ir parodo savo įgūdžius.

Kovotojų su buliais kostiumus įkvėpė XVIII a. Andalūzijos apranga. Matadorai (iš lot. „tie, kurie žudo bulių“) yra lengvai atpažįstami pagal auksinį traje de luces („šviesų kostiumą“), dekoruotą sagomis, siuvinėjimais ir dažnai labai siaurus, kad neužkibtų už ragų. Finalui naudojama muleta (maža pelerina) ir estoque (kalavijas), kuriuo daromas lemiamas smūgis.

Taisyklės, apdovanojimai ir saugumas

• Renginio metu teisėjas gali skirti apdovanojimus matadorui už pasirodymą — dažniausiai tai būna viena arba dvi buliui nukirstos orejas (ausys) arba rečiau rabo (uodega), kartais netgi abiejų ausų ir uodegos atidavimas. Apdovanojimą priima arenoje esantis prezidentas po publikos ir teisėjų signalų.
• Taisyklės reglamentuoja bulių amžių, svorį bei kilmę — kovai dažniausiai naudojami specialiai išveisti „Toro bravo“ (rūšių linijos) bulių, kurie turi išskirtinį temperamentą ir fizines savybes.
• Saugumas: ringuose stovi medikai ir yra ambulatorija su operacine, kur nedelsiant gydomi ragų žaizdas patyrę kovotojai. Nepaisant to, pavojus matadorams ir pagalbininkams išlieka — buliai gali nuplėšti audinį ar sužeisti mirtinai.

Kilę incidentai ir pavojai

Jeigu matadoras suklysta, jis gali būti nublokštas buliaus ragais ir sunkiai sužeistas arba nužudytas. Kai kurie garsūs matadorai žuvo ringe — vienas iš žinomiausių atvejų yra Manolete (mun. Manuel Laureano Rodríguez Sánchez), kuris žuvo būdamas 31 metų; jo mirtis sukėlė plačią tautinę reakciją šalyje. Dėl to bulių rungos dažnai turi greitą medicininę priežiūrą ir specializuotą personalą.

Prieštaravimai, etika ir teisinė padėtis

Gyvūnų gerovės organizacijos labai priešinasi bulių kovoms, kritikuoja brutalumą bei gyvūnų kankinimą ir reikalauja uždrausti arba reformuoti šią praktiką. Pagrindinės kritikos kryptys:

• Gyvūno kančia: buliui daromos traumos ir stresas prieš mirtį.
• Kultūrinė pateisinimo problema: ar tradicija pateisina smurtą?
• Saugumo rizika žiūrovams ir atlikėjams.

Dėl tokių priežasčių kai kuriuose regionuose jau buvo įvesti ribojimai arba tiesioginiai draudimai, taip pat diskutuojama apie corridos pripažinimą kaip kultūrinį paveldą arba, priešingai, kaip smurto formą, kurią reikėtų pašalinti. Taip pat egzistuoja teisinės nuostatos, reglamentuojančios bulių kautynių vykdymą, amžiaus, veterinarinės priežiūros ir saugumo reikalavimus.

Alternatyvos ir reformos

Kaip reakcija į prieštaravimus, atsirado keli pakeitimai ir alternatyvos:

• Portugalijos versija: kai kuriose vietose buliui arenos metu nėra leidžiama būti užmuštam; vietoje to jis išvedamas gyvas. Taip pat Portugalijoje egzistuoja forcados — komandos, kurios rankomis sulaiko bulių be žudymo.
• Koridos be mirties: kai kur rengiamos „corridas sin muerte“ arba recortes — artistiški pasirodymai, kuriuose akcentuojamas drąsos ir meistriškumo elementas be gyvūno žūties.
• Reguliavimas ir kultūrinės kampanijos: kai kuriuose miestuose ir regionuose vyksta diskusijos apie apribojimus, bilietų ribojimą ar finansinių paskatų nutraukimą tradicijų išlaikymui.

Kultūrinis kontekstas

Bulių kautynės turi stiprią simboliką ir kultūrinę reikšmę tam tikruose regionuose — jos susijusios su šventėmis, vietos tapatybe ir menine raiška (kompozicijos, muzika ir kostiumai). Tačiau ši kultūrinė reikšmė nuolat išbandoma viešosios etikos ir gyvūnų teisių požiūriu.

Apibendrinant, bulių kovos (korida) yra sudėtingas reiškinys, apimantis istoriją, teatrališkumą, griežtas taisykles, didelę riziką atlikėjams ir rimtus etinius klausimus dėl gyvūnų gerovės. Dabartinėse diskusijose derinami kultūrinės tradicijos išsaugojimo argumentai ir reikalavimai mažinti kančias arba visiškai nutraukti gyvūnų kankinimo praktikas. Taip pat egzistuoja alternatyvios formos, kuriose siekiama išsaugoti meninį aspektą be letalinio baigties akto.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokia yra seniausia bulių arena?

K: Kiek žmonių telpa didžiausioje bulių arenoje?

K: Kas nustatė šiuolaikinių bulių kovų taisykles ir tradicijas?

Klausimas: Kiek narių yra bulių kovotojų komandoje?

K: Kokius drabužius dėvi matadorai?

K: Kas vyksta tercio de muerte ("trečiosios mirties") scenoje?

Klausimas: Ar yra versijų, kuriose gyvūnai per kovą nenukenčia?

Paieška pagal raidę