Priešistorė — tai laikotarpis iki to momento, kai žmonės pradėjo fiksuoti įvykius raštu (rašyti). Terminas kilęs iš senovės graikų kalbos žodžių προ (pro = „prieš“) ir ιστορία (historia = „pasakojimas, tyrinėjimas“). Pirmasis P. Tournalas panaudojo prancūzišką žodį Préhistorique, kai kai kuriuose urvuose Prancūzijoje rado žmonių pagamintų daiktų, kuriems buvo daugiau nei dešimt tūkstančių metų. Šis pavadinimas Prancūzijoje pradėtas vartoti apie 1830 m., o Danielis Vilsonas jį įvedė į anglų kalba 1851 m.

Dažnai priešinės pradžios ir pabaigos metai nurodomi apytikriai: šis terminas dažniausiai vartojamas aprašyti laikotarpį apie 12 000 m. pr. m. e. – 3000 m. pr. m. e., grubiai tariant – neolitui ir jam prieš tai buvusiems tarpsniams. Tačiau kai kuriems regionams „priešistorė“ gali reikšti daug ilgesnį arba trumpesnį laiką — mokslininkai seniausiems etapams dažnai vartoja tikslesnius terminus.

Apmąstymai apie šaltinius

Apie priešistorinius laikotarpius žinome kur kas mažiau negu apie istorinius laikus, nes neturime rašytinių šaltinių. Informaciją gauname per archeologijos tyrimus: kasinėjimus, radinius ir jų analizę. Tyrinėjami tokie objektai kaip įrankiai, kaulai, pastatų liekanos ir urvų piešiniai. Priešistorės pabaiga skirtingose vietose įvyksta skirtingu laiku — ten, kur ir kada pradėta rašyti ir išsaugoti užrašai.

Akmens amžius: gyvenimo būdas ir technologijos

Seniausiuose akmens amžiaus sluoksniuose žmonės gyveno nedidelėmis gentimis, slėpdavosi urvuose arba gyveno palapinėse iš gyvūnų odos. Jie naudojo paprastus įrankius iš medžio, kaulo ir akmens — pjovimo ir kapojimo įrankius iš akmens, ypač iš kremino, skirtus medžioklei, odų apdirbimui ir kasdieniams darbams. Žmonės mokėjo kurti ugnį ir ją naudodavo maistui ruošti ir šildytis. Iš pradžių drabužiai gaminti iš gyvūnų odų (drabužius iš), vėliau plėtėsi audimo įgūdžiai (audė), keramika ir kiti amatų būdai.

Ilgėjant gyvenimo būdui atsirado specializacija: dalis žmonių užsiėmė medžiokle, kiti — maisto gamyba ar įrankių gamyba. Tokia darbo dalis paskatino Visuomenės raidą ir darbo pasidalijimą, iš kurių laikui bėgant išsivystė sudėtingesnės civilizacijos.

Periodizacija sutrumpintai

  • Paleolitas (senasis akmens amžius) — seniausias akmens įrankių naudojimo etapas; vyko klajokliškas gyvenimo būdas, daugiausia medžioklė ir rinkimas.
  • Mezolitas (vidurinis akmens amžius) — pereinamasis laikotarpis, kai keičiasi klimatas ir gyvūnai, atsiranda naujos įrankių rūšys ir lankstesnis gyvenimo būdas.
  • Neolitas (jaunasis akmens amžius) — ūkininkavimo ir gyvulių prijaukinimo pradžia, nuolatinės gyvenvietės, keramika, akmens apdirbimo technikos tobulėjimas (neolitas).
  • Bronzos ir geležies amžius — metalų naudojimas leidžia kalbėti apie naujas technologijas; kai kuriais atvejais, atsiradus raštui, šie laikotarpiai pereina į istoriją.

Archeologija ir kiti tyrimo metodai

Priešistorę tiria ne tik archeologai. Svarbūs mokslo dalykai, padedantys suprasti praeitį, yra paleontologija, astronomija, biologija, geologija, antropologija ir vėlgi archeologija. Archeologai ir antropologai analizuoja radinius, žmonių likučius ir elgsenos pėdsakus, o geologai ir biologai padeda suprasti aplinkos sąlygas praeityje.

Pagrindiniai tyrimo metodai:

  • Kasinėjimai ir stratigrafija — sluoksnių analizė leidžia nustatyti radinių chronologiją;
  • Radiokarboninis datavimas (14C) — organinių liekanų datavimas;
  • Dendrochronologija — medžio žiedų analizė datavimui;
  • Tipologija — įrankių ir keramikos formų palyginimas;
  • Termoliuminescencija ir kiti fizikiniai datavimo metodai;
  • Senovės DNR analizė — leidžia rekonstruoti populiacijų kilmę ir migracijas;
  • Geoarcheologija, izotopų analizė ir eksperimentinė archeologija — padeda suprasti, kaip buvo gaminami daiktai ir kaip gyveno žmonės.

Perėjimas prie istorijos

Žmonėms pradėjus fiksuoti įvykius, iš pradžių piešiant simbolius (vadinamus piktografiniais ženklais), o vėliau — rašant, tapo lengviau perteikti įvykius ir prasidėjo istorijos laikotarpis. Iš rašytinių įrašų galima sužinoti vadovų (pvz., karalių ir karalienių) vardus, administracines, religinės ar teisinės reikšmės tekstus, svarbius įvykius — potvynius, karus — ir kasdienį gyvenimą.

Laikas, kada baigėsi priešistorė ir prasidėjo istorija, skiriasi priklausomai nuo vietos. Ten, kur raštas atsirado anksti, istorija prasidėjo anksčiau; pavyzdžiui, Mesopotamijoje, Kinijoje ir Senovės Egipte raštas atsirado labai seniai (Senovės Egipte apie 3200 m. pr. m. e.). Kitose vietose, pavyzdžiui, Naujojoje Gvinėjoje, priešistorė baigėsi daug vėliau (apie 1900 m.), nes rašytinių šaltinių atsiradimas ir jų saugojimas vyko kitokiu tempu.

Apibendrinant, priešistorė apima ilgą ir įvairų žmogaus vystymosi etapą — nuo pirmųjų akmens įrankių ir klajokliško gyvenimo iki žemdirbystės, gyvenviečių kūrimosi ir sudėtingesnių visuomenių formavimosi. Mūsų žinios apie šiuos laikus nuolat pildomos naujais archeologiniais atradimais ir moderniomis analizės technologijomis.