Rašymas

Rašymo apibrėžimas

Egzistuoja dvi nuomonės:

• Dalinis rašymas: Raštas - tai bet kokia grafinių simbolių sistema, kuria perteikiama tam tikra mintis.
• Visas rašymas: Tai bet kokia grafinė sistema, kuria galima perteikti bet kokią mintį. ^p5

Todėl, priklausomai nuo autoriaus rašymo apibrėžimo, šis terminas gali būti vartojamas įvairiai. Daugelio ankstyvųjų sistemų atveju mes nežinome, ką jos iš tikrųjų perteikia. Pagrindinė idėja yra ta, kad visavertė rašto sistema turi gebėti perteikti viską, kas gali būti pasakyta šnekamąja kalba. ^{p7, 217} Šiuo požiūriu rebuso išradimas yra esminis žingsnis.

Galime būti tikri, kad ženklų sistema yra visiškai rašytinė, jei galime išversti simbolius į šiuolaikinę kalbą. Kai kurių senovinių raštų atveju to padaryti negalime.

Rašto istorija

Raštas buvo išrastas savarankiškai kelis kartus. Šumerų, senovės egiptiečių, kinų ir majų raštai išrasti atskirai. ^p85 Visos šios rašto sistemos prasidėjo nuo piktogramų, simbolių, kurie reiškė daiktus. Vėliau jos sukūrė įvairių metodų mišinį. Mūsų pačių abėcėlinė sistema yra kitokia. Ji pagrįsta šnekamosios kalbos garsais. Visos abėcėlės yra modifikuotos pirmosios, atsiradusios pas finikiečius ir senovės graikus, versijos.

Šumeras

Šumerai gyveno Mesopotamijoje, tarp Tigro ir Eufrato upių. Prieš 5000 metų tai buvo derlingas regionas, kurio didžioji dalis dabar yra Irake. Šumerai sukūrė rašto formą, vadinamą raidynu. Trikampiai ženklai buvo įspaudžiami į minkštas molines lenteles. Moliui išdžiūvus saulėje, lentelės buvo išdegamos. Tuomet jos būdavo nešamos kur nors kitur, kad jas galėtų perskaityti kiti. Žinome, kad pirmiausia šis raštas buvo naudojamas prekybai, apskaitai ir administravimui.

Pirmieji ženklai dažniausiai buvo vaizdiniai, tačiau netrukus jie tapo daiktų, idėjų ir garsų simboliais. Ši rašto sistema buvo labai sėkminga ir pergyveno šumerų imperiją. Vėliau ją naudojo kitos Artimųjų Rytų civilizacijos, pavyzdžiui, senoji akadų, babiloniečių, asirų, elamitų, hetitų, senoji persų ir ugaritų imperijos. Paskutinis klinjo rašto užrašas datuojamas 75 m. po Kr. Taigi ši sistema gyvavo daugiau kaip 3000 metų. ^p71 Kiekvieną klišinio rašto versiją reikėjo iššifruoti atskirai, nes visos kalbos buvo skirtingos. Dokumentai (įskaitant akmeninius daiktus), parašyti keliomis kalbomis, suteikdavo užuominų.

Senovės Egiptas

Tai garsiausia iš senųjų rašto formų, arba skriptų. Jis buvo išrastas maždaug tuo pačiu metu kaip ir klišinis raštas, tačiau jo stilius ir medžiagos skyrėsi. Galiausiai egiptiečiai turėjo tris tos pačios kalbos rašto sistemas. Tai buvo:

1. Hieroglifai: garsioji vaizdinė kalba ant akmeninių paminklų.

2. Hieratinis raštas: kursyvas ("bėgantis"), kurį naudojo šventikai.

3. Demotika: žmonių naudotas kursyvas.

Naudotos rašymo priemonės skyrėsi priklausomai nuo medžiagos, ant kurios buvo rašoma. Du kursyviniai rašmenys buvo rašomi nendriniais rašikliais ir angliniais rašalais ant papiruso. Jei medžiaga buvo audinys, buvo rašoma teptuku. Išliko daug pavyzdžių. Hieroglifai buvo įrašomi (iškalami) į akmenį (plaktuku ir kaltu) arba piešiami ant akmeninių paviršių. Išlikę daug tokių piešinių, kai kurie iš jų - su nepažeistomis originaliomis spalvomis. Svarbiausias įvykis iššifruojant hieroglifų raštą buvo Rozetės akmens atradimas. Tai granito plokštė, kurioje hieroglifais, demotine ir graikų kalbomis užrašyta ta pati žinia. Senovės graikų kalba yra gerai suprantama ir leido išaiškinti kitus du raštus.

Kinų

Kinų kalba yra kalba, kurios gimtoji kalba yra didžiausia. Jos istorija siekia maždaug 1400 m. pr. m. e. ^p183 Kinų rašto sistema yra idio-silabinė - mišrus būdas, kai naudojami rašmenys, galintys turėti vieną ar daugiau šių elementų:

1. Piktografinis: objektų vaizdavimas.

2. Vaizdinė logika: skaičius "3" yra trys horizontalūs brūkšneliai.

3. Sudėtinga logika: saulė yra langelis su horizontaliu vidurio brūkšniu.

4. Rebusas: Kviečių simbolis taip pat naudojamas žodžiui "ateiti", nes šie žodžiai yra homofoniški (skamba panašiai).

5. Semantinis-fonetinis: reikšmę reiškiančio ženklo ir garso (tarimo) ženklo derinys.

Kinų kalba turi labai daug rašmenų: apie 50 000.^p186 Dėl šios priežasties spausdinimo būdai Kinijoje niekada nebuvo labai sėkmingi, nors jie buvo išrasti labai anksti. XIV a. Wang Tzhenas iškirpo šešiasdešimt tūkstančių medžio bloknotų simbolių, o tai buvo didžiulės laiko ir pinigų investicijos. Jis išspausdino 100 egzempliorių vietinio laikraščio, buvo parašęs traktatą apie žemdirbystę ir kitus techninius darbus. Net XIX a. iš Europos atgabentos spausdinimo mašinos trukdė procesui dėl didžiulio ženklų skaičiaus, kuris sulėtindavo kompoziciją iki sraigės tempo.

Kinijoje yra aštuonios regioninės kalbos, kurios tarpusavyje nesuprantamos, ir daugybė tikrų tarmių. Sistema veikia daugiausia todėl, kad net 70 proc. žmonių kalba mandarinų kalba. Neabejotina, kad laisvai skaityti ir rašyti kinų kalba yra sunku, ir tai turi stabdyti raštingumo siekį. Buvo nemažai bandymų reformuoti arba supaprastinti sistemą. Radikaliausias iš jų - Pinyin, tai programa, kuria kinų rašmenis siekiama pakeisti abėcėlės sistema. Šią programą rėmė Mao, tačiau po jo mirties ji žlugo.

Tai kinų kalbos ženklai. Juodos spalvos simboliai yra tradicinės kinų kalbos, o raudonos - supaprastintos kinų kalbos simboliai.


Hieroglifai ant akmens; Ramzio II statula už jo


Laiškas, kuriame deramasi dėl santuokos ~1350 m. pr. m. e. Jį faraonui Amenhotepui III parašė Mitanni karalius Tušratas.

Abėcėlės

Atrodo, kad abėcėlės - rašto, pagrįsto vien garsais - idėja kilo tik kartą ir buvo nukopijuota bei pritaikyta daugeliui skirtingų kalbų. Nors nė viena abėcėlė nepritaikyta savo kalbai tobulai, ji pakankamai lanksti, kad maždaug tiktų bet kuriai kalbai. Tai buvo unikalus išradimas. ^p12.

Mūsų abėcėlė, palyginti su kirilica ir kitomis abėcėlėmis, vadinama lotyniškąja abėcėle. Visi jie kilę iš senovės graikų abėcėlės, kuri atsirado maždaug 1100-800 m. pr. m. e. ^p167 Graikų abėcėlė tikriausiai buvo sukurta iš šiek tiek anksčiau atsiradusio finikiečių rašto, turėjusio panašias raidžių formas.

Finikiečių kalba buvo semitų kalba, dažnai vadinama kanaaniečių kalba. Semitų kalbų grupei priklauso arabų, maltiečių, hebrajų, taip pat aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus. Nelabai žinome, kaip atsirado abėcėlės idėja, tačiau finikiečiai, prekiaujanti tauta, sugalvojo raides, kurias ankstyvieji graikai pritaikė savo abėcėlei. Didelis skirtumas tas, kad finikiečių raštas neturėjo grynųjų balsių. Arabų raštas turi balses, kurios gali būti pažymėtos diakritiniais ženklais (mažais ženklais virš arba po linija). Seniausiuose Qu'ran rankraščiuose diakritinių ženklų nebuvo. Šiandien Izraelio vaikai maždaug iki trečios klasės naudoja tekstus su pridėtais balsių "taškais". ^p89.

Joks senovinis raštas, abėcėlinis ar ne, iki graikų neturėjo grynųjų balsių. Graikų abėcėlėje yra net du balsiai, žymintys "e", ir du balsiai, žymintys "o", kad būtų galima atskirti ilguosius ir trumpuosius garsus. Iš to aišku, kad tiek finikiečių išradimas, tiek graikų adaptacija buvo kruopščiai apgalvoti. Tačiau nėra išlikę jokių detalių apie abu procesus.

Semitų rašmenys, matyt, kilę iš protosinaitų rašto, kurio žinomas tik 31 užrašas (ir 17 abejotinų). Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pirminis šio rašto šaltinis buvo Egipto hieratinis raštas. Viduriniosios karalystės pabaigoje (apie 1900 m. pr. m. e.) hieratinis raštas buvo papildytas kai kuriais abėcėlės ženklais, skirtais svetimvardžių sąskambiams reikšti. Tuo metu egiptiečių veikla Sinajuje buvo didžiausia. Panaši idėja buvo pasiūlyta daug metų anksčiau.

XIII a. kaligrafija ir iliustracija

Neiššifruoti scenarijai

Yra nemažai rašmenų, kurie, nepaisant didelių pastangų, niekada nebuvo iššifruoti. ^p145 Bene žinomiausi yra Indo slėnio civilizacijos raštas ir etruskų raštas. Indo upės civilizacija atsirado anksčiau už kitas raštingas Indijos subkontinento civilizacijas, maždaug 2500 m. pr. m. e. Mohendžo-Daru ir Harappos miestai buvo gerai suplanuoti, juose buvo geras drenažas. Raštas aptinkamas ant antspaudų akmenų, terakotos, bronzos, kaulo ir dramblio kaulo. Visi jie trumpi, o kalba nežinoma.

Etruskų kalboje buvo vartojamos graikiškos raidės, daugiausia jų randama ant etruskų kapų nuo Toskanos iki Venecijos. Jie buvo imperija iki romėnų, kurie juos nugalėjo ir perėmė jų idėjas. Visos žinios apie jų kalbą buvo prarastos, išskyrus tai, kad kai kuriuos vardus ant kapų paminklų galima perskaityti iš graikiškų raidžių.

Vinča simboliai

Tărtăria lentelės - tai trys lentelės, rastos 1961 m. Tărtăria kaime (vengrų kalba Alsótatárlaka). Tai yra maždaug už 30 km nuo Alba Julijos miesto Rumunijoje. Tabletėse, datuojamose maždaug 5300 m. pr. m. e., iš molio iškalti simboliai - "Vinčos simboliai". Kai kurie teigia, kad jie yra dar neiššifruota kalba. Jei taip, jos būtų ankstyviausia žinoma rašto forma. Panašių simbolių 1908 m. Vinčoje kasinėjimų metu rado Miloje Vasić (1869-1956). Tai Belgrado (Serbija) priemiestis, esantis maždaug už 300 km nuo Turdašo. Vėliau daugiau jų rasta kitoje Belgrado dalyje. Nuo 1875 m. vien Serbijoje rasta daugiau kaip pusantro šimto Vinčos radimviečių. Daugelis jų, įskaitant ir pačią Vinčą, nėra iki galo ištyrinėtos. Visos vietovės kultūra vadinama Vinčos kultūra. Nors kai kurie iš šių simbolių atrodo lygiai taip pat, kaip ir kai kurios etruskų, graikų ir aramėjų kalbos raidės, paprastai jie laikomi originalia, nepriklausoma raida.

Raštingumas

Tik per pastaruosius 150 metų dauguma žmonių Europoje ir Šiaurės Amerikoje sugebėjo skaityti ir rašyti. Daugelyje kitų pasaulio šalių tai įvyko tik XX amžiuje. Iki tol raštingi buvo daugiausia dvasininkai, t. y. žmonės, turintys kunigo išsilavinimą. Net turtingi žmonės dažnai buvo neraštingi ir naudojosi raštininkų paslaugomis, kad šie už juos rašytų. Spausdinimo išradimas atsirado anksčiau nei masinis raštingumas. Iki 1500 m. kiekvieną knygą reikėjo kurti rankomis, todėl knygų buvo nedaug, palyginti su milijardais, kurių šiandien pasaulyje yra milijardai. Masiniam raštingumui reikėjo pigių knygų.

Net ir dabar vis dar plačiai paplitęs neraštingumas.

Rašysena ranka

Įprastas rašymas rašikliu ir popieriumi. Gali reikšti rašymą sau, kaip dienoraštyje, bet dažniausiai tai reiškia laiškų siuntimą. Kadaise tai buvo beveik vienintelė išsiskyrusių žmonių bendravimo priemonė. Dabar labiausiai paplitusios nuotolinio bendravimo priemonės yra telefonas ir elektroninis paštas.

Susiję puslapiai

• Rašymo sistema
• Kaligrafija
• Spausdinimas