Šiuolaikinėje graikų abėcėlėje yra 24 raidės. Ji naudojama graikų kalbai rašyti.

Manoma, kad iš graikų abėcėlės kilo visos svarbiausios Europos abėcėlės. Maždaug VIII a. pr. m. e. abėcėlė buvo pasiskolinta iš finikiečių abėcėlės ir daug kartų pakeista, kad tiktų graikų kalbai. Pagrindinis pakeitimas buvo tas, kad kai kurios finikiečių raidės, skirtos graikų kalboje nevartojamiems garsams, buvo pakeistos į balses. Finikiečiai savo abėcėlę rašė be balsių, todėl šis pakeitimas palengvino skaitymą. Šis pakeitimas taip pat geriau tiko indoeuropiečių kalboms, kurios nenaudojo sąskambiais pagrįstų šaknų (tai reiškia, kad pagrindinė žodžio reikšmė remiasi sąskambių eilute), kaip semitų kalbose, pavyzdžiui, finikiečių, arabų, hebrajų ir aramėjų. Dar vienas pokytis - kai kurios naujos raidės buvo sugalvotos garsams, kurie buvo graikų kalboje, bet ne finikiečių kalboje. Iš pradžių graikų kalba buvo rašoma iš dešinės į kairę, kaip ir finikiečių kalba, bet po VI a. pr. m. e. pradėta rašyti iš kairės į dešinę.

Ankstyvoji graikų abėcėlė šiek tiek skyrėsi priklausomai nuo to, kurioje graikų pasaulio dalyje ji buvo naudojama. Dvi pagrindinės rūšys buvo rytinė ir vakarinė. Tačiau ilgainiui visi graikai pradėjo naudoti tą pačią abėcėlę, ypač po to, kai 403 m. pr. m. e. Atėnuose buvo oficialiai priimta Mileto joniškoji abėcėlė. Kiek vėliau tą patį padarė ir likusi Graikijos dalis, o 350 m. pr. m. e., Aleksandro Didžiojo gyvenimo laikotarpiu, beveik visi graikai naudojo tą pačią dvidešimt keturių raidžių graikų abėcėlę.

Vėliau graikų mokslininkas ir gramatikas Aristofanas iš Bizantijos (apie 257–185 m. pr. m. e.) sugalvojo tris diakritinius ženklus (akcento ženklus): ūmųjį, didįjį ir apvalųjį, kuriais žymimas graikiškų žodžių tonas arba aukštis.

Nors graikiškos raidės iš pradžių tiksliai atspindėjo visus pagrindinius graikų kalbos garsus, ilgainiui graikų kalbos garsai keitėsi. Kai kurie balsių garsai ėmė skambėti panašiai vienas į kitą, aspiracinės bevardės galūnės tapo bevardėmis frikatyvinėmis, o balsinės galūnės - balsinėmis frikatyviniais. Apie tai, kaip skambėjo senesni graikų kalbos tarimai, galima spręsti iš lotyniškų ir angliškų graikiškų skolintų žodžių, tokių kaip "philosopher", "Chimera", "Cyprus" ir "Thessalonica", rašybos.

Graikų abėcėlės raidžių sąrašas

Žemiau pateikiamos šiuolaikinės graikų abėcėlės 24 raidės su didžiosiomis ir mažosiomis formomis, lietuviškais pavadinimais ir trumpais tarimo paaiškinimais (šiuolaikinė graikų tarimo sistema):

  • Α α — alfa (išreiškiama kaip [a], trumpai kaip lietuviškas "a")
  • Β β — beta (šiuolaikinėje graikų kalboje tariama [v])
  • Γ γ — gama (prie priebalsių tariama [g], prieš balses dažnai [ɣ] — minkštesnis "g" garsas)
  • Δ δ — delta (seniau [d], šiuolaik. balsių aplinkoje tariama [ð], panašiai kaip anglų "th" žodyje "this")
  • Ε ε — epsilon (trumpas [e], panašus į lietuvišką "e")
  • Ζ ζ — zeta (šiuolaik. tariama [z])
  • Η η — eta (šiuolaikinėje graikų — [i], istorinis ilgasis "e")
  • Θ θ — theta (seniau aspiruotas [tʰ], dabar tariama [θ], t. y. bekaltinė anglų "th")
  • Ι ι — jota (tariama [i])
  • Κ κ — kapa (tariama [k])
  • Λ λ — lambda (tariama [l])
  • Μ μ — miu (tariama [m])
  • Ν ν — niu (tariama [n])
  • Ξ ξ — ksi (tariama [ks])
  • Ο ο — omikronas (trumpas [o], panašus į lietuvišką "o")
  • Π π — pi (tariama [p])
  • Ρ ρ — ro (tariama [r], ritmiškas "r")
  • Σ σ/ς — sigma (medialinė mažoji forma — σ, galinės pozicijos mažoji — ς; tariama [s])
  • Τ τ — tau (tariama [t])
  • Υ υ — ipsilonas (šiuolaikinėje graikų kalboje dažniausiai tariama [i]; istoriniuose laikotarpiuose galėjo būti [u] arba [y])
  • Φ φ — fi (seniau aspiruotas [pʰ], dabar [f])
  • Χ χ — khi (seniau aspiruotas [kʰ], dabar tariama [x] arba [ç], priklausomai nuo aplinkos — tamsesnis "ch" garsas)
  • Ψ ψ — psi (tariama [ps])
  • Ω ω — omega (istorinis ilgasis "o"; šiuolaikėje graikų kalboje dažnai [o])

Tarimo pokyčiai: senasis ir šiuolaikinis graikų tarimas

Senovėje graikų kalboje buvo aiškios skirties tarp aspiruotų priebalsių (pvz., phi, theta, chi) ir nepaskirtųjų; daug priebalsių buvo tvirtai artikuliuojami. Per amžius garsai keitėsi: aspiraciniai garsai dažnai virto frikatyvomis (pvz., phi → [f], theta → [θ], chi → [x]), dvibalsiai ir kai kurie balsių deriniai susilygino (pvz., ει, οι tapo [i]). Taip pat keitėsi priebalsių balsinis pobūdis (pvz., beta iš [b] tapo [v]). Dalis mūsų žinių apie senesnį tarimą gaunama iš lotyniškų bei kitų skolinių žodžių rašybos ir iš filologinių tyrimų.

Diakritika ir rašybos reformos

Aristofanas iš Bizantijos sukūrė akcentų sistemą (ūmųjį, didįjį ir apvalųjį ženklus), kuri padėjo žymėti tarimo tonus ir ilgį. Vėliau, viduramžiais ir renesanso laikotarpiu, susiformavo politoninė rašyba, kurioje buvo naudojami keli diakritiniai ženklai (tonai ir diaeresis). XX a. antroje pusėje ir vėliau — ypač 1982 m. oficialios rašybos reformos dėka — dauguma graikų naudoja monotoninę rašybą, kurioje išliko tik tonos ženklas (tonos) ir taškas virš raidės (diaeresis) žymėti atskiriems balsiams.

Įtaka ir panaudojimas

Graikų abėcėlė turėjo didelę įtaką kitoms abėcėlėms: per finikiečių ir graikų tarpininkavimą vystėsi lotynų (ir per ją — dauguma vakarinių abėcėlų) raidynai. Taip pat daug iš graikų paimtų raidžių pateko į kyrilicos raidyną. Be to, graikų raidės plačiai naudojamos moksluose ir matematikoje (pvz., π, α, β, Ω), taip pat yra svarbios klasikinės filologijos, teologijos ir istorijos tekstuose.

Kaip pradėti mokytis

  • Susipažinkite su raidžių forma ir pavadinimais; pradžioje mokykitės didžiųjų ir mažųjų formų poromis.
  • Praktikuokite garsų sutapatinimą — skaitykite trumpus žodžius ir palyginkite su tarimo gairėmis.
  • Ribokite dėmesį į skirtumus tarp senovinio (istorinio) ir šiuolaikinio tarimo, ypač jei skaitote senovinius tekstus ar mokslinę literatūrą.

Jei reikia, galiu pateikti abėcėlės lentelę su tarimu IPA žymėjimu, ar išversti pavyzdinius žodžius ir parodyti tarimo skirtumus tarp senovinio ir šiuolaikinio graikų kalbos tarimo.