Ortografija

Anglų kalbos ortografija

Anglų kalbos ortografija, arba anglų kalbos rašyba, - tai būdas, kuriuo 26 abėcėlės raidės naudojamos 36 anglų kalbos garsams (IPA) užrašyti. Pirmieji senosios anglų kalbos rankraščiai buvo užrašyti naudojant lotynų abėcėlę. Joje buvo 24 raidės. ^p16

Balsiai

Jokia abėcėlė tiksliai netinka jos kalbai. Viena iš priežasčių yra ta, kad garsų visada yra daugiau nei raidžių. Anglų kalboje yra kur kas daugiau balsių nei balsių. Senovės graikai, kurie pirmieji pradėjo naudoti raides balsiams žymėti, nusprendė naudoti tik kelias raides balsiams žymėti. Šis pasirinkimas turėjo įtakos visoms vėlesnėms abėcėlėms:

"Graikų reikšmė abėcėlinio rašto istorijoje yra didžiulė. Visos šiandien Europoje naudojamos abėcėlės yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su senovės graikų abėcėlėmis".

Anglų kalboje reikėtų maždaug 20 balsių, kad būtų galima perteikti įprastai vartojamas balsių fonemas (~ garsus),^p237 ir kai kuriose kalbose balsėms žymėti reikia daugiau raidžių. Gruzinų kalboje iš viso yra 41 raidė. Trumpesnė abėcėlė veikia naudojant dvi ar tris raides vienam garsui žymėti arba vieną raidę keliems garsams žymėti.

Konsonantai

Anglų kalbos abėcėlėje yra tik trys sąskambiai, kurie turi vieną garsą, negali būti sudaromi kitais deriniais ir niekada nėra nebylūs: n, r ir v. Anglų kalboje vartojamos 22-26 sąskambių fonemos.

Dialektai

Kita priežastis, dėl kurios abėcėlės niekada tiksliai netinka kalboms, yra tarmė. Šnekamoji kalba skiriasi priklausomai nuo vietos ir laiko. Tai labai akivaizdu kalbant apie anglų kalbą, nes jos tarimas įvairiose pasaulio dalyse labai skiriasi. Rašytinė kalba visada bus mažiau lanksti nei šnekamoji kalba. Ji atlieka kitokią funkciją ir yra kuriama mechaniškai. Ji turi tarnauti visiems, kurie kalba ta kalba, ir tai daroma išlaikant panašią rašybą skirtingais laikais.

Todėl visose abėcėlėse yra garsų, kuriuos sunku išreikšti naudojamomis raidėmis. Anglų kalba turi ir kitų problemų: garsų, kuriuos galima užrašyti skirtingais būdais, ir rašybos, kurią galima ištarti skirtingais būdais. Dėl viso to kyla rašybos problemų.

Britų ir amerikiečių anglų kalba

Amerikiečių anglų ir britų anglų kalbų rašybos skirtumai iš esmės atsirado dėl vieno žmogaus kaltės. Nojus Vebsteris (Noah Webster, 1758-1843 m.) parašė gramatiką, rašybos knygą ir galiausiai amerikiečių anglų kalbos žodyną. Tai darydamas jis pasiūlė keletą rašybos supaprastinimų. Savo žodyne jis pasirinko s vietoj c tokiuose žodžiuose kaip gynyba, pakeitė re į er tokiuose žodžiuose kaip centras, atsisakė vienos iš L raidžių žodyje keliautojas. Iš pradžių jis paliko u tokiuose žodžiuose kaip color ar favor, bet vėlesniuose leidimuose jo atsisakė. Jis taip pat pakeitė liežuvį į tung: tai neliko. Pagrindinė priežastis buvo padėti vaikams išmokti skaityti ir rašyti. Websterio žodyne buvo septyniasdešimt tūkstančių žodžių, iš kurių dvylika tūkstančių niekada anksčiau nebuvo pasirodę publikuotame žodyne.

Websteris sukūrė šiek tiek kitokią amerikiečių anglų kalbos tapatybę. Tačiau, kadangi jo pastangomis nebuvo sprendžiamos kai kurios akivaizdžiausios problemos, jo pakeitimai nedaug pakeitė kalbos vartojimo būdą. Tikrų anglų kalbos ortografijos problemų pavyzdys yra žodžių galūnė -ough, kuri tariama keliais skirtingais būdais: tough, bough, cough... Pagrindinės rašybos skirtumų priežastys yra istorinės. Paskoliniai žodžiai turi savo (svetimą) rašybą. Kai kurie prancūziški skolinti žodžiai vis dar rašomi prancūziškai, kiti buvo pakeisti.

Nuo Websterio laikų anglų kalbos rašybos reformą siūlė daugelis žmonių, pavyzdžiui, George'as Bernardas Shaw, pasiūlęs naują fonetinę anglų kalbos abėcėlę. Kai kuriais atvejais Vebsterio pakeitimai buvo plačiai pritaikyti Didžiojoje Britanijoje: rašybos programa atėjo iš prancūzų; JAV programa akivaizdžiai paprastesnė ir labiau atitinka anglų kalbos žodžių galūnes. Šiuolaikiniame pasaulyje anglų kalbos ortografija tebėra problema. Kai kuriose šalyse (ypač Prancūzijoje) nacionalinis komitetas gali patarti ir nurodyti rašybos kryptis. Anglų kalba jau seniai išvengė nacionalinės globos.

• Rašyba, nors ir svarbi, yra mažiau svarbi nei tai, kaip kalba vartojama praktiškai. Britų ir amerikiečių anglų kalbos vartojimo skirtumai labiau susiję su idiomomis, žargonu ir žodynu nei su rašyba. Šiuo požiūriu rašyba raštuose ar spaudoje yra šiek tiek panaši į tarimą kalboje. Jie yra būtini išoriniai drabužiai, bet svarbesnė yra vidinė esmė.
• Vikipedijoje (atkreipkite dėmesį į rašybą) straipsniai gali būti parašyti amerikiečių arba britų anglų kalba, tačiau kiekviename straipsnyje jie turi būti nuoseklūs. Daugiau informacijos: Vikipedija:Stiliaus vadovas

Žodynai ir fonetika

Šiuolaikinei britų kalbos rašybai ir vartojimui didelę įtaką padarė du didieji anglų kalbos žodynai: Samuelio Johnsono "Anglų kalbos žodynas" (1755 m.) ir Jameso Murray'aus "Oksfordo anglų kalbos žodynas". Džonsono žodynas turėjo didžiulę įtaką tiek užsienyje, tiek namuose. Žodynas buvo eksportuojamas į Ameriką.

"Žodyno priėmimas Amerikoje buvo svarbus įvykis ne tik jo, bet ir visos leksikografijos istorijoje. XVIII a. antrosios pusės amerikiečiams Džonsonas buvo autoritetas kalbos srityje, o vėlesnę Amerikos žodynų raidą nulėmė jo šlovė".^p224

Amerikos leksikografams žodyno buvo neįmanoma ignoruoti:

"Du didieji XIX a. leksikografai Noah Websteris ir Josephas Emersonas Worcesteris aršiai ginčijosi dėl Johnsono palikimo... 1789 m. [Vebsteris] pareiškė, kad "Didžioji Britanija, kurios vaikai esame ir kurios kalba kalbame, nebeturėtų būti mūsų etalonas, nes jos rašytojų skonis jau sugadintas, o jos kalba nyksta" ... Ten, kur Vebsteris kaltino Džonsoną, Džozefas Vusteris jį sveikino ... 1846 m. jis baigė rengti "Visuotinį ir kritinį anglų kalbos žodyną".^p226

Kai kurie žmonės ginčijasi, kurią kalbą rašyti lengviausia. Žmonės, kurie mokosi antrosios kalbos, paprastai mano, kad jų pirmoji (gimtoji) kalba yra lengviausia. Tačiau besimokančiajam programines kalbas, turinčias aiškiai apibrėžtas taisykles, pradėti rašyti lengviau nei anglų kalbą. Anglų kalbos rašyba yra bene netaisyklingiausia iš visų abėcėlinių rašmenų, todėl ją išmokti sunkiausia. Anglų kalba savo kilme yra germanų kalba. Iš savo ankstyvųjų anglosaksų šaknų ji pasiskolino žodžių iš daugelio kitų kalbų: Prancūzų (romanų kalba) ir lotynų kalbos yra dažniausios anglų kalbos donorės.

Kalbas, kuriose naudojama fonetinė rašyba, lengviau išmokti rašyti nei kitas. Naudojant fonetinę rašybą žodžiai rašomi taip, kaip jie tariami. Pavyzdžiui, itališkas žodis "orologio" tariamas oh-ro-LO-jo ("gi" visada sudaro garsą "j"). Žodyje "knife" "k" nekalbama, nors anglų kalboje labiau įprasta tarti "k", kai jie yra žodžiuose.

Anglų kalbos rašybos istorija

Viena iš problemų, su kuria susiduriame, yra ta, kad panašiai skambantys žodžiai gali būti rašomi visiškai skirtingai. Rough ir ruff; meet ir meat; great ir gratate. Sudėtingai rašomi žodžiai gali būti tariami paprastai: Lesteris tariamas "Lester". Net ir tos taisyklės, kurias turime, dažnai pažeidžiamos. "i prieš e, išskyrus po c" turi daugiau nei 100 išimčių.^p272 Beveik visos šios problemos atsirado dėl istorinių priežasčių. Anglų kalba keitėsi pastaruosius tūkstantį metų, o keičiantis kalbai, jos dalys užstrigo su skirtingomis rašybomis.

Štai keletas anglų kalbos ortografijos priežasčių:

1. Iš pradžių buvo 23 raidžių abėcėlė, skirta maždaug 35 senosios anglų kalbos fonemoms (garsams). Vėliau buvo pridėta kitų raidžių.
2. Po normanų užkariavimo prancūzų raštininkai įvedė naują rašybą.
3. Spausdinimas. Daugelis pirmųjų spaustuvininkų atvyko iš Europos žemyno ir į Angliją atsivežė kitas rašybos normas. Tačiau, nors spauda stabilizavo rašybą, tarimas ir toliau keitėsi.
4. Spausdinimas sutapo su Didžiuoju balsių poslinkiu viduriniosios anglų kalbos pabaigoje (XIV a. pabaiga-XV a.). Kad išvengtume sudėtingų detalių, štai kas nutiko: per šimtmetį pasikeitė visų balsių tarimas, kuris iki šiol nėra standartinis visoje Didžiojoje Britanijoje. Bet kuriuo atveju tūkstančių žodžių rašyba dabar atspindi jų tarimą Geoffrey Chaucerio laikais.
5. XVI a. mokslininkai bandė nurodyti žodžio istoriją pagal jo rašybą: nebylioji "b" žodyje "debt" yra tam, kad atspindėtų lotyniškąjį "debitum".
6. XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje atsirado daugiau skolintų žodžių, pavyzdžiui, pneumonija, idiosinkrazija, epitomas, kakava.

Anglų kalboje yra labai daug žodžių, tačiau jų rašyba yra kilusi iš įvairių šaltinių. "Didelė ir įvairi anglų kalbos leksika buvo įsigyta vis labiau išsigimusios grafologijos sąskaita". . ^p275

Kalbų skirtumai

Kai kuriose kalbose fonemos ir raidės labai sutampa. Tai reiškia, kad kiekvienam garsui tenka beveik viena raidė. Jei atitiktis būtų tobula, ta kalba turėtų foneminę ortografiją. Anglų kalba yra labai nefoneminė. Ji turi beveik visų žinomų nukrypimų:

1. skirtingos raidės tam pačiam garsui reikšti.
2. dvi ar daugiau raidžių, reiškiančių vieną garsą.
3. garsas priklauso nuo šalia esančių raidžių
4. daugybė žodžių, kurių skambesys priklauso nuo tarmės.
5. labai daug skolintų žodžių su importuotomis rašybomis.
6. ydinga: neatspindi kai kurių svarbių fonemų skirtumų. Pavyzdys: skirtumas tarp balsingo th (the) ir nebalsuoto th (thin).

Ši tyrimo sritis vadinama "ortografiniu gyliu". Abėcėlinio rašto ortografinis gylis - tai laipsnis, kuriuo rašytinė kalba nukrypsta nuo paprasto raidžių ir fonemų atitikimo vienas prie vieno. Jis parodo, kaip lengva nuspėti žodžio tarimą iš jo rašybos. Sekliąja ortografija parašytą žodį lengva ištarti pagal užrašymą, o giliąja ortografija parašytą žodį sunku ištarti pagal tai, kaip jis užrašytas. Sekliosiose ortografijose rašybos ir garso atitikimas yra tiesioginis: turint tarimo taisykles, galima teisingai "pasakyti" žodį.

Dauguma kitų tarptautinių kalbų susiduria su panašiomis problemomis: prancūzų, arabų ar hebrajų kalbose naujiems skaitytojams sunku išmokti iššifruoti žodžius. Dėl to vaikai lėčiau išmoksta skaityti. Ispanų ir italų kalbose yra tiesioginis ryšys tarp rašybos ir tarimo. Tai kalbos, kurių ortografinė gelmė yra maža.

Susiję puslapiai

• Ghoti