Fonetika: apibrėžimas, šakos ir tarptautinė fonetinė abėcėlė

Fonetika (iš graikų kalbos žodžio φωνή, phone, reiškiančio „garsas“ arba „balsas“) yra mokslas, tyrinėjantis žmogaus kalbos garsus – jų kilmę, artikuliaciją, akustines savybes ir suvokimą. Fonetikos specialistas vadinamas fonetiku. Fonetika aiškina, kaip garsai sukuriami žmogaus balso ir artikuliavimo organų, kaip jie skamba kaip garso bangos ir kaip juos suvokia ausis bei smegenys.

Fonetinė teorija nagrinėja atskirus garsus (dažnai vadinamus telefonais) ir jų fiziologinę bei fizikinę prigimtį. Iš fonetikos išauga fonologija, kuri orientuojasi į garsų sistemas ir abstrakčius garsų vienetus (pvz., fonemas bei jų skiriamuosius bruožus). Fonetiką galima traktuoti kaip vieną iš kalbotyros sričių, glaudžiai susijusią su rašyba, bet skirtingą nuo gramatikos ir leksikos.

Fonetikos šakos

Paprastai fonetiką skirsto į tris pagrindines šakas:

• Artikuliacinė fonetika – tiria, kaip kalbos garsai susidaro balso organų veiklos dėka: artikuliacijos vieta (pvz., dantų, alveolių, gomurio vietos), lūpų, liežuvio, gomurio bei balso klostių judesiai. Nagrynėjami atskiri artikuliavimo veiksmų tipai (stūmimas, uždarymas, siaurėjimas) ir jų variacijos tarp kalbų.
• Akustinė fonetika – tyrinėja kalbos garsų fizines savybes kaip garso bangas: dažnį, stiprumą, spektrogramą, formantas (pvz., balsių formantai), ilgesį ir spektro struktūrą. Naudojamos priemonės – spektrograma, akustinės analizės programos ir matavimai, leidžiantys tiksliai aprašyti garsų parametrus.
• Klausos (perceptinė) fonetika – susijusi su kalbos suvokimu: kaip ausis ir smegenys atpažįsta, klasifikuoja ir interpretuoja girdimus garsus. Čia taikomi eksperimentai su klausomu medžiaga, diskriminacijos, atpažinimo ir atminties testai.

Suprasegmentiniai reiškiniai ir tarptautinė abėcėlė

Be segmentinių vienetų (atskirų garsų), fonetika nagrinėja ir suprasegmentinius reiškinius: intonaciją, akcentą, stresą, ritmą ir tarimo trukmę. Šie bruožai daro didelę įtaką reikšmei ir kalbos natūralumui.

Tarptautinė fonetinė asociacija (IPA) pripažįsta daugiau kaip 100 skirtingų telefonų, kurie pateikti jų rašymo sistemoje, vadinamoje tarptautine fonetine abėcėle. IPA žymi tiek pagrindinius garsus, tiek diakritynus ženklus, kuriais žymimos smulkios artikuliacinės variacijos. Tarptautinė fonetinė abėcėlė leidžia tiksliai užrašyti bet kokios pasaulio kalbos garsus nepriklausomai nuo įprastinės ortografijos.

Moksliniai metodai ir priemonės

Šiuolaikinė fonetika naudoja įvairias eksperimentines technikas:

• artikulacijos tyrimai: laringoskopija, endoskopija, elektroglotografija, rentgeno ir magnetinio rezonanso vaizdavimo (MRI), ultragarso vaizdai liežuvio judesiams, elektromagnetinė artikulografija (EMA);
• akustiniai tyrimai: garso įrašai ir spektrogramų analizė, formantų matavimas, garsinių parametrų statistinė analizė;
• perceptiniai tyrimai: klausymo eksperimentai, diskriminacijos ir identifikacijos testai, kognityvinės metodikos, psicholingvistinės paradigmos.

Istorija ir praktinė reikšmė

Fonetikos idėjos turi ilgą istoriją. Pirmieji sistemingi kalbos garsų stebėjimai pradėti prieš daugiau nei 2500 metų dabartinėje Indijoje, kai Pāṇini savo V a. pr. m. e. esė apie sanskrito lingvistiką rašė apie sąskambių artikuliacijos vietą ir būdą. Šios tradicijos įtaka yra matoma ir šiuolaikinėje indų rašyboje, kur garsų klasifikacija išdėstyta analogiškai tam, ką aprašė Pāṇini.

Fonetika turi daugybę praktinių taikymų: vokalų ir tarimo mokymas kalbų mokymesi, logopedija ir kalbos terapija, balso ir kalbos atpažinimo technologijos (ASR), sintezė (TTS), forenzinė fonetika, lingvistinė analitika ir tarptautinių transkripcijų rengimas. Tyrimai fonetikoje taip pat prisideda prie kalbų aprašymo, atgimstančių kalbų dokumentavimo ir dialektologijos.

Pastabos apie terminologiją

Dažnai vartojami terminai: „telefonas“ – konkretus artikuliacijos variantas (garsas kaip fizinis įvykis), „fonema“ – kalbos sistemai priklausantis abstraktus vienetas, o „allofonas“ – fonemos realizacijos variantas. Sklandus supratimas tarp akustinės, artikuliacinės ir klausos perspektyvų leidžia išsamiau aprašyti tiek bendrus, tiek retus garsų reiškinius įvairiose kalbose.

Fonetika yra tarpdisciplininė sritis, jungianti lingvistiką, biologiją, psichologiją, akustiką ir inžineriją; jos rezultatai yra svarbūs tiek teorinei kalbotyrai, tiek praktiniams sprendimams kasdienėje komunikacijoje ir technologijose.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra fonetika?

K: Kas yra fonetikos ekspertas?

K: Kokios yra dvi ortografinės kalbotyros dalys?

K: Kiek skirtingų telefonų pripažįsta Tarptautinė fonetikos asociacija?

K: Kada pirmą kartą pradėta studijuoti fonetika?

Klausimas: Kokios yra trys pagrindinės fonetikos šakos?

Klausimas: Kaip Pāṇini sutvarkė sąskambius, kai rašė apie juos?

Paieška pagal raidę