Tarptautinė fonetinė abėcėlė (IPA): apibrėžimas ir naudojimas
Sužinokite, kas yra Tarptautinė fonetinė abėcėlė (IPA), kaip ji žymi tarimą, kokie simboliai ir diakritikai naudojami bei kaip taikyti mokant kalbų ir vertimuose.
Tarptautinė fonetinė abėcėlė (IPA) yra universali garsų užrašymo sistema, skirta tiksliai reprezentuoti žmogaus kalbų garsus. Ją 1886 m. sukūrė Tarptautinė fonetikos asociacija, kad žmonės galėtų užrašyti kalbų garsus standartiniu būdu. Kalbininkai, kalbų mokytojai ir vertėjai naudoja šią sistemą žodžių tarimui parodyti ir palyginti tarimą tarp skirtingų kalbų ar dialektų.
"Vikipedijoje" IPA taip pat naudojamas siekiant parodyti, kaip turi būti tariami tam tikri žodžiai. Dauguma simbolių yra lotyniškos abėcėlės raidės arba jų atmainos. Pavyzdžiui, palatalinis aproksimantas (y žodyje yesterday) rašomas su [j]. IPA simboliai gali būti rašomi tarp brūkšnelių (tai vadinama plačiąja transkripcija, pvz., "little" galima užrašyti kaip /lɪtl/) arba laužtiniuose skliaustuose (tai vadinama siaurąja transkripcija, pvz., "little" galima užrašyti [lɪɾɫ] — taip gali skambėti tam tikroje dialektinėje tarimo grupėje). Siaurasis transkriptas yra tikslesnis už platųjį, nes fiksuoja realius fonetinius variantus.
Ženklai ir jų rūšys
IPA sudaro keletas pagrindinių elementų:
- Raidės (fonemos) — atvaizduoja atskirus garsus (pvz., priebalsiai [p, t, k, b] ir balsiai [i, e, a, o, u]).
- Diakritiniai ženklai — nedideli ženklai, pridedami prie raidžių, norint nurodyti niuansus, pvz., ilgį ː, nosiškumą ̃, švelnumą ar atvirkštinį uždarymą. Šiuo metu IPA nurodo apie 52 tokius diakritinius ženklus.
- Suprasegmentaliniai ženklai — žymi akcentą (pvz., ˈ pagrindiniam akcentui), tonus, ilgius, intonaciją ir pan.
- Platesni ir siauresni užrašai — brūkšneliai /.../ žymi fonemų (abstrakčių garsų) transkripciją, o skliaustai [...] — konkrečių fonetinių realizacijų (telefonų) užrašą.
Skaičiai ir pokyčiai
Kartais IPA taisoma: pridedami arba išbraukiami simboliai, atsižvelgiant į naujus fonetinius tyrimus ir poreikius. Šiuo metu IPA yra apie 107 skirtingos raidės, kurias papildomai koreguoja diakritikai ir suprasegmentai, todėl sistema gali tiksliai perteikti labai daug įvairių tarimo ypatybių. Yra ir išplėstinė IPA (ExtIPA), skirta ypač retoms ar klinikinėms fonetinėms ypatybėms užrašyti.
Praktiniai pavyzdžiai ir dažni ženklai
- Slapyvardžių arba žodžių tarimas: /kæt/ (angl. "cat") — plati transkripcija; siauresnė gali būti [kʰæt̚], jei norima pažymėti aspiraciją ar paskutinio sąskambio neatlikimą.
- Akcentas: ˈ prieš stambiausią skiemenį, pvz., /ˈhɛloʊ/.
- Balso ilgis: ː, pvz., [aː] - ilgas balsis.
- Nosiškumas: ̃, pvz., [ã].
Kur ir kam IPA naudojama?
IPA naudingas daugelyje sričių:
- Kalbotyra — fonetikos ir fonologijos tyrimai, kalbų palyginimas, dialektologija.
- Korpusų ir žodynų sudarymas — aiškus tarimo nurodymas žodžių įrašams.
- Kalbų mokymas — padeda mokiniams suprasti ir išmoktį tarimo elementus, kurie rašyboje gali nesutapti su fonetikiniu tarimu.
- Logopedija ir klinikinė fonetika — vertinant ir fiksuojant kalbos sutrikimus naudojama detali transkripcija (dažnai su ExtIPA elementais).
- Vertimas ir tarptautinė komunikacija — užtikrina, kad skirtingų kalbų specialistai suprastų tarimo niuansus.
Tekninis naudojimas: rašymas ir įrankiai
IPA simboliai yra standartizuoti Unicode kodekse; todėl juos galima rodyti internete ir dokumentuose naudojant atitinkamus šriftus (pvz., Charis SIL, Doulos SIL ar kiti Unicode suderinami šriftai). Yra specialios IPA klaviatūros ir įrankiai, leidžiantys įvesti simbolius greičiau nei naudojantis atskirais Unicode kodais.
Kaip mokytis IPA?
Praktinės rekomendacijos:
- Mokykitės žingsnis po žingsnio: pirmiausia pagrindinius balsių ir priebalsių simbolius, vėliau diakritikus ir suprasegmentus.
- Naudokite audio pavyzdžius — klausykite konkrečių garsų ir tuo pačiu stebėkite jų IPA užrašą.
- Praktikuokite rašymą siauresnėmis transkripcijomis, jei dirbate su dialektais ar klinikinėmis analizėmis.
Apibendrinant, IPA yra lanksti ir plačiai pripažinta sistema, leidžianti tiksliai užrašyti beveik visus pasaulio kalbų garsus. Ji nuolat evoliucionuoja, todėl naudojant IPA verta sekti naujausius asociacijos atnaujinimus ir rekomendacijas.
Istorija
1886 m. grupė prancūzų ir britų kalbų mokytojų įkūrė Tarptautinę fonetikos asociaciją. Iš pradžių šie mokytojai naudojo romėnų kalbos abėcėlę. Vėliau jie pakeitė abėcėlę taip, kad skirtingose kalbose tie patys garsai būtų rašomi tomis pačiomis raidėmis.
Abėcėlės naudojimas
IPA sudaryta taip, kad kiekvienas garsas būtų žymimas vienu simboliu. Tai reiškia, kad kiekviena raidė visada reiškia tą patį garsą. Tai skiriasi nuo anglų kalbos. Anglų kalboje kai kurios raidės skleidžia kelis garsus. Pavyzdžiui, raidė <x> anglų kalboje paprastai tariama kaip du garsai ([ks]), bet gali reikšti ir [gz] arba [z].
Laiškai
Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje yra raidės, žyminčios trijų tipų garsus: pulmoninius sąskambius, nepulmoninius sąskambius ir balsius.
Pulmoniniai sąskambiai
Pulmoniniai sąskambiai susidaro blokuojant iš plaučių sklindantį orą. Dauguma sąskambių (ir visi anglų kalbos sąskambiai) yra pulmoniniai. Šių garsų simboliai išdėstyti lentelėje. Eilutėse nurodyta, kaip garsas sudaromas, o stulpeliuose - kur jis sudaromas.
|
| ||||||||||||||||||
| Sujungimo vieta (Kur skamba garsas) → | Lūpų | Vainikinis | Nugarinis | Radikalus | Glotalė | |||||||||||||
| Dvibalsis | Labiodental | Odontologas | Postalveolinis | Retroflex | Palatal | Velar | Uvular | Ryklės | Epiglotalis | |||||||||
| Kaip sukuriamas garsas ↓ | ||||||||||||||||||
| Nosis | n |
|
| |||||||||||||||
| Plosinė | p b | p̪ b̪ | t d | ʈ ɖ | c ɟ | k ɡ | q ɢ |
|
|
| ||||||||
| ɸ β | f v | θ ð | s z | ʃ ʒ | ʂ ʐ | ç ʝ | x ɣ | χ | ħ | h ɦ |
| |||||||
| β̞ | j | a Й° |
|
|
|
| ||||||||||||
| Trill | retrofleksinis trimitas | я* |
|
| ||||||||||||||
| Bakstelėkite arba atlenkite | † | † |
| ЙўМ† |
|
|
| |||||||||||
| Šoninis frikatyvas | ɬ ɮ | * | * | * |
|
|
| |||||||||||
| Šoninis aproksimantas | l |
|
| |||||||||||||||
| Šoninis atvartas |
| * |
|
|
| |||||||||||||
|
| ||||||||||||||||||
Ne-pulmoniniai sąskambiai
Nepulmoniniai sąskambiai tariami be oro iš plaučių. Skiriami trys nepulmoninių sąskambių tipai. Imploziniai sąskambiai sudaromi įtraukiant orą į burną. Išstumiamieji sąskambiai sudaromi išstumiant orą ne iš plaučių, o iš balso dėžutės. Spragtelėjimo sąskambiai sudaromi sukuriant burnoje oro kišenę ir greitai ją išleidžiant.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra tarptautinė fonetinė abėcėlė (IPA)?
A: Tarptautinė fonetinė abėcėlė (IPA) yra garsų užrašymo sistema. Ją 1886 m. sukūrė Tarptautinė fonetikos asociacija, siekdama sukurti standartinį būdą įvairių kalbų žodžių tarimui užrašyti.
K: Kas naudoja IPA?
A: Kalbininkai, kalbų mokytojai ir vertėjai naudoja šią sistemą žodžių tarimui nurodyti. Vikipedija taip pat naudoja IPA, kad parodytų, kaip turi būti tariami tam tikri žodžiai.
K: Kokio tipo simboliai naudojami?
A.: Dauguma IPA naudojamų simbolių yra lotyniškos abėcėlės raidės arba jų atmainos. Pavyzdžiui, palatalinis aproksimantas (y žodyje yesterday) rašomas [j].
K: Kaip rašyti garsus naudojant IPA?
A: Garsai gali būti rašomi tarp brūkšnelių (vadinama plačiąja transkripcija) arba laužtiniuose skliaustuose (vadinama siaurąja transkripcija). Siaura transkripcija yra tikslesnė nei plati.
K: Kokių tipų garsai įrašomi?
A: IPA turi tik garsų, kurie paprastai vartojami šnekamojoje kalboje, simbolius. Tarptautinės fonetinės abėcėlės plėtiniai (arba extIPA) naudojami kitiems garsams užrašyti.
K: Ar ji kada nors keičiasi?
A.: Taip, kartais IPA papildoma simboliais arba iš jos išbraukiama, jei reikia. Šiuo metu yra 107 skirtingos raidės ir 52 ženklai, kurie pridedami prie raidžių, kad pakeistų jų skambesį, vadinami diakritiniais ženklais.
Ieškoti