Lotynų abėcėlė

Abėcėlės raidės

Originali lotynų kalbos abėcėlė

Romėnų naudota lotynų abėcėlė:

Simbolis

A

B

C

D

E

F

G

H

I

K

L

M

N

O

P

Q

R

S

T

V

X

Z

Lotyniškas raidės pavadinimas:

ā

bē

kē

dē

ē

ef

gē

hā

ī

kaip

el

em

lt

ō

pē

qū

es

tē

ū

ex

zēta

Lotyniškas pavadinimas (IPA):

[aː]

[beː]

[keː]

[deː]

[eː]

[ɛf]

[geː]

[haː]

[iː]

[kaː]

[ɛl]

[ɛm]

[ɛn]

[oː]

[peː]

[kuː]

[ɛr]

[ɛs]

[teː]

[uː]

[ɛks]

['zeːta]

Nauja abėcėlė

Šiuolaikinė abėcėlės versija naudojama daugeliui kalbų užrašyti. Indoeuropiečių kalbos, ypač Vakarų Europos, dažniausiai rašomos lotyniškuoju raidynu. Šioms kalboms priskiriamos germanų kalbos (joms priklauso anglų, vokiečių, švedų ir kitos) ir romanų kalbos (joms priklauso prancūzų, ispanų, italų, portugalų ir kitos). Žinoma, yra indoeuropiečių kalbų, kurios nenaudoja lotyniškos abėcėlės, pavyzdžiui, graikų ir rusų, taip pat neindoeuropiečių kalbų, pavyzdžiui, vietnamiečių.

Beveik visose kalbose, kuriose vartojama lotyniškoji abėcėlė, yra diakritinių ženklų - simbolių, esančių virš arba po raidėmis. Jie naudojami tokiems dalykams kaip tonai ir tarimas. Anglų kalba yra vienintelė iš pagrindinių Europos kalbų, kuri neturi šių ženklų, bent jau ne vietiniams žodžiams. Iš kitų kalbų perimtuose žodžiuose kartais naudojami diakritiniai ženklai, kad būtų aiškus teisingas tarimas.

Pagrindinėje abėcėlėje naudojamos šios raidės:

Didžiosios raidės

A

B

C

D

E

F

G

H

I

J

K

L

M

N

O

P

Q

R

S

T

U

V

W

X

Y

Z

Mažosios raidės

a

b

c

d

e

f

g

h

i

j

k

l

m

n

o

p

q

r

s

t

u

v

w

x

y

z

Kitos versijos

Romėniškasis raštas turi mažiau raidžių nei kai kurių jį naudojančių kalbų garsai. Kai kuriose kalbose raidžių trūkumas kompensuojamas diakritiniais ženklais, pavyzdžiui, ă, â, á, é, í, î, ó, ẹ, ị, ọ, ụ, ã, ả, ẻ, ỉ, ỏ, ủ, ñ, č, ď, ě, í, ň, ř, š, ș, ţ, ț, ú, ů, ţ ir đ. Iš esmės tai padidina jų abėcėlės raidžių skaičių. Kalbos, kuriose naudojami kai kurie iš šių ženklų, yra prancūzų, čekų, lenkų, vengrų, rumunų, ispanų, tagalų, vietnamiečių, esperanto ir igbo.

Daugelis kalbų pakeitė savo rašto sistemas į lotyniškąjį raštą. Kai kuriose šalyse europiečiai privertė vietinius gyventojus ją naudoti. Vietnamiečių kalba buvo rašoma kinų rašmenimis, o kinų kalbos pagrindu sukurta vietnamiečių rašto sistema, vadinama chunom. Kinų rašto problema - didelis simbolių skaičius, kurį reikia išmokti, kad žmogus iš tiesų būtų raštingas. XX a. pradžioje Vietnamo vyriausybė perėjo prie lotyniško raidyno, kad galėtų padidinti šalies raštingumo lygį. Vietnamiečiai lotyniškąjį raidyną naudojo ir po nepriklausomybės atgavimo, nes jį išmokti buvo daug greičiau nei kinų rašmenis (chu nom).

Po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Osmanų imperijai, Turkijoje lotynišką abėcėlę Turkijos šalyse pradėjo naudoti Kemalis Atatiurkas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai kurios mažesnės jos kalbos pradėjo naudoti lotynišką abėcėlę. Dabar ji naudojama Turkmėnijoje, Uzbekistane ir Azerbaidžane. Kazachstanas 2018 m. paskelbė, kad lotyniškoji abėcėlė taps pagrindine kazachų kalbos rašto sistema.

Kalbos užrašymo lotyniškomis raidėmis pakeitimas vadinamas romanizacija. Daugelis žmonių, kurie nekalba ta kalba, skaito romanizuotą versiją, kad žinotų, kaip maždaug skambės žodžiai, net jei tai nėra įprastas kalbos užrašymo būdas. Kai kurios kalbos, pavyzdžiui, kinų ir japonų, naudoja lotynišką abėcėlę, kad jas būtų lengviau įvesti kompiuteriu. Žemyninėje Kinijoje pinyin yra oficiali mandarinų kinų kalbos romanizacija, kuria kinų kalbos rašmenys kompiuteryje rašomi fonetiškai. Nors daugelyje japoniškų kompiuterių yra kana klaviatūros, skirtos japonų kalbai įvesti kompiuteryje, japonų kalbą taip pat galima įvesti naudojant lotynišką abėcėlę. Programinė įranga, vadinama IME (input method editor), lotyniškas raides, japoniškai vadinamas romadži, paverčia japoniškomis kanomis ir kandži.

Ženklas portugalų kalba, kurioje vartojamas ç