Lotynų (romėnų) raštas: abėcėlė, istorija ir vartojimas

Atraskite lotynų (romėnų) rašto abėcėlę, istoriją ir vartojimą — nuo etruskų ištakų iki šiuolaikinių raidžių, rašymo stilių ir pasaulinės įtakos.

Autorius: Leandro Alegsa

Lotynų arba romėnų raštas yra rašto sistema, naudojama daugeliui šiuolaikinių kalbų užrašyti. Tai labiausiai paplitusi rašto sistema pasaulyje. Tai oficialus beveik visų Vakarų Europos kalbų ir kai kurių Rytų Europos kalbų raštas. Ji taip pat naudojama kai kurioms neeuropiečių kalboms, pavyzdžiui, turkų, vietnamiečių, malajų, somalių, svahili ir tagalų kalboms. Tai alternatyvi rašto sistema tokioms kalboms kaip hindi, urdu, serbų ir bosnių.

Abėcėlė - tai rašto sistema, atsiradusi iš vakarietiškos graikų abėcėlės atmainos. Pasiskolinę graikų abėcėlę, pirmieji ją sukūrė etruskai, o romėnai ją tobulino toliau. Keitėsi kai kurių raidžių garsai, kai kurios raidės buvo prarastos ir įgytos, susiformavo keli rašymo stiliai ("rankos"). Du tokie stiliai buvo sujungti į vieną raštą su didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis ("didžiosios" ir "mažosios"). Šiuolaikinės didžiosios raidės tik šiek tiek skiriasi nuo romėniškų. Yra nedaug regioninių skirtumų.

Trumpa istorija

Romėniškas raštas kilo iš vakarietiškos graikų abėcėlės per etruskus. Klasikinėje Lotynų kalboje buvo apie 23 simbolius: I, V, X, L, C, D, M ir kt. Vėlesniais amžiais, viduramžiais ir renesanso laikotarpiu rašymas evoliucionavo: atsirado įvairios rankos (pvz., monumentalios romėniškos kapitals, uncialės, kursyvai), iš kurių galiausiai susiformavo didžiųjų ir mažųjų raidžių sistema. Mažosios raidės, kokias mes pažįstame šiandien, ypač susiformavo po Karolio Didžiojo laikų, kai buvo sukurta karolingų mažoji—ji tapo pagrindu daugeliui vėlesnių Europos rašymo sistemų.

Raidžių kaita ir šiuolaikinė abėcėlė

Per istoriją keitėsi raidžių forma ir prasmė. Kai kurios raidės, kurios egzistavo senovės lotyniškoje abėcėlėje, vėliau nyko; tuo tarpu atsirado naujų ženklų ir variantų. Svarbiausi pokyčiai:

  • J, U, W — šios raidės išsivystė viduramžiais ir naujuoju metu iš istorinių I ir V variantų. Pavyzdžiui, raidė J pradėjo būti atskirta nuo I, o U nuo V; W kilo kaip dviguba V/W forma germanų kalboms.
  • Diakritiniai ženklai — daugelyje kalbų lotyniškas raštas buvo praplėstas taikant diakritikus (pvz., ą, č, š, ž, ñ, ă), kurie padeda žymėti specifinius garsus.
  • Ligatūros ir digrafai — tam tikrose tradicijose naudotos jungtys (pvz., æ, œ) arba dviskaidės raidės (pvz., ch, sz), kurios kartais laikomos atskiromis grafemomis.

Šiuolaikinės pasaulinės formos dažnai grindžiamos ISO / Unicode standartais, todėl viena bazinė lotyniška abėcėlė turi daugybę regioninių variantų. Pavyzdžiui, anglų kalba naudoja 26 pagrindines abėcėlės raides, o lietuvių kalba — daugiau raidžių su diakritikais (pvz., ą, ę, ė, į, š, ū, ž).

Vartojimas pasaulyje

Lotynų raštas paplitęs dėl keleto veiksnių:

  • Romėnų imperijos įtaka ir vėlesnis Europos kultūrinis vienijimasis.
  • Katalikybės ir krikščionių misijų plėtra, teksto kopijavimo ir švietimo tradicijos Europoje.
  • Europos kolonizacija ir prekyba, kurios išplėtė lotyniško rašto naudojimą Afrikoje, Amerikoje, Australijoje ir Azijos dalyse.
  • Modernių technologijų, spaudos ir švietimo standartų plėtra — lotyniškas raštas tapo tarptautinės komunikacijos ir mokslo kalbos pagrindu.

Daugelis neeuropiečių kalbų perėmė arba buvo priverstos priimti lotynišką raštą kaip oficialią sistemą; pavyzdžiai: Turkija (reforma 1928 m.), Vietnamas (quốc ngữ), naujosios rašybos sistemos Afrikoje ir Okeanijoje. Kai kurie miestai ir kalbinės bendruomenės naudoja lotynišką raštą kaip alternatyvą tradiciniams raštams — dažnai tai vadinama romanizacija arba transliteracija (pvz., kirilicos romanizacija, arabų arba indiškų scenarijų romanizacija).

Tipografija, rašymo kryptis ir stiliai

Lotyniškas raštas tradiciškai rašomas iš kairės į dešinę. Tipografiškai jis turi kelis pagrindinius šeimos tipus:

  • Serifinės raidės (romaniškos) — su mažais "kojelėmis" ant raidžių galų, naudojamos knygų spausdinyje;
  • Sans-serif (be serifų) — minimalistinės raidės, plačiai naudojamos skaitmeniniuose ekranuose ir reklamoje;
  • Kursyvas ir italikas — pasvirusios raidės, dažnai naudojamos pabrėžti arba imituoti rankraštį.

Technologijos ir standartizacija

Skaitmeninėje eroje lotyniškas raštas yra plačiai palaikomas per standartus:

  • ASCII ir ISO-8859 rinkiniai suteikė bazinį palaikymą anglų ir kitoms Vakarų kalboms.
  • Unicode — šiandien pagrindinis standartas, kuris apima bazinę lotynišką abėcėlę ir daugybę išplėtimų (Latin Extended-A, B ir kt.), leidžiančių tiksliai koduoti diakritikus, specialias raides ir istorinius simbolius.

Dėl Unicode plėtros tapo įmanoma patikimai rodyti daugumą kalbų, kurios naudoja lotynišką raštą, be praradimų ar pakeitimų.

Įtaka kalboms ir rašybos reformos

Lotyniškas raštas ne tik adaptuojamas įvairioms kalboms, bet ir sąlygoja rašybos reformas: kai kurioms kalboms buvo sukurti nauji ortografiniai sprendimai, diegiami diakritikai ar naujos raides, siekiant tiksliau atvaizduoti kalbos garsus. Taip pat egzistuoja plataus masto romanizacijos sistemos, skirtos rašyti originalias kalbas lotyniškomis raidėmis — tai svarbu mokslui, turizmui ir tarpkultūriniam bendravimui.

Santrauka

Lotynų (romėnų) raštas yra viena iš labiausiai paplitusių rašto sistemų pasaulyje. Ji turi senas istorines šaknis, nuolat vystėsi per tūkstantmečius ir pritaikyta daugybei kalbų. Šiuolaikinėje pasaulinėje komunikacijoje, technologijose ir švietime lotyniškas raštas išlieka pagrindine priemone, o jo lankstumas — galimybe pridėti diakritikų, naujų raidžių ir standartų — užtikrina, kad jis ir toliau prisitaikys prie įvairių kalbinių poreikių.

Abėcėlės raidės

Originali lotynų kalbos abėcėlė

Romėnų naudota lotynų abėcėlė:

Simbolis

A

B

C

D

E

F

G

H

I

K

L

M

N

O

P

Q

R

S

T

V

X

Z

Lotyniškas raidės pavadinimas:

ā

ē

ef

ī

kaip

el

em

lt

ō

es

ū

ex

zēta

Lotyniškas pavadinimas (IPA):

[aː]

[beː]

[keː]

[deː]

[eː]

[ɛf]

[geː]

[haː]

[iː]

[kaː]

[ɛl]

[ɛm]

[ɛn]

[oː]

[peː]

[kuː]

[ɛr]

[ɛs]

[teː]

[uː]

[ɛks]

['zeːta]

Nauja abėcėlė

Šiuolaikinė abėcėlės versija naudojama daugeliui kalbų užrašyti. Indoeuropiečių kalbos, ypač Vakarų Europos, dažniausiai rašomos lotyniškuoju raidynu. Šioms kalboms priskiriamos germanų kalbos (joms priklauso anglų, vokiečių, švedų ir kitos) ir romanų kalbos (joms priklauso prancūzų, ispanų, italų, portugalų ir kitos). Žinoma, yra indoeuropiečių kalbų, kurios nenaudoja lotyniškos abėcėlės, pavyzdžiui, graikų ir rusų, taip pat neindoeuropiečių kalbų, pavyzdžiui, vietnamiečių.

Beveik visose kalbose, kuriose vartojama lotyniškoji abėcėlė, yra diakritinių ženklų - simbolių, esančių virš arba po raidėmis. Jie naudojami tokiems dalykams kaip tonai ir tarimas. Anglų kalba yra vienintelė iš pagrindinių Europos kalbų, kuri neturi šių ženklų, bent jau ne vietiniams žodžiams. Iš kitų kalbų perimtuose žodžiuose kartais naudojami diakritiniai ženklai, kad būtų aiškus teisingas tarimas.

Pagrindinėje abėcėlėje naudojamos šios raidės:

Didžiosios raidės

A

B

C

D

E

F

G

H

I

J

K

L

M

N

O

P

Q

R

S

T

U

V

W

X

Y

Z

Mažosios raidės

a

b

c

d

e

f

g

h

i

j

k

l

m

n

o

p

q

r

s

t

u

v

w

x

y

z



Kitos versijos

Romėniškasis raštas turi mažiau raidžių nei kai kurių jį naudojančių kalbų garsai. Kai kuriose kalbose raidžių trūkumas kompensuojamas diakritiniais ženklais, pavyzdžiui, ă, â, á, é, í, î, ó, ẹ, ị, ọ, ụ, ã, ả, ẻ, ỉ, ỏ, ủ, ñ, č, ď, ě, í, ň, ř, š, ș, ţ, ț, ú, ů, ţ ir đ. Iš esmės tai padidina jų abėcėlės raidžių skaičių. Kalbos, kuriose naudojami kai kurie iš šių ženklų, yra prancūzų, čekų, lenkų, vengrų, rumunų, ispanų, tagalų, vietnamiečių, esperanto ir igbo.

Daugelis kalbų pakeitė savo rašto sistemas į lotyniškąjį raštą. Kai kuriose šalyse europiečiai privertė vietinius gyventojus ją naudoti. Vietnamiečių kalba buvo rašoma kinų rašmenimis, o kinų kalbos pagrindu sukurta vietnamiečių rašto sistema, vadinama chunom. Kinų rašto problema - didelis simbolių skaičius, kurį reikia išmokti, kad žmogus iš tiesų būtų raštingas. XX a. pradžioje Vietnamo vyriausybė perėjo prie lotyniško raidyno, kad galėtų padidinti šalies raštingumo lygį. Vietnamiečiai lotyniškąjį raidyną naudojo ir po nepriklausomybės atgavimo, nes jį išmokti buvo daug greičiau nei kinų rašmenis (chu nom).

Po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Osmanų imperijai, Turkijoje lotynišką abėcėlę Turkijos šalyse pradėjo naudoti Kemalis Atatiurkas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai kurios mažesnės jos kalbos pradėjo naudoti lotynišką abėcėlę. Dabar ji naudojama Turkmėnijoje, Uzbekistane ir Azerbaidžane. Kazachstanas 2018 m. paskelbė, kad lotyniškoji abėcėlė taps pagrindine kazachų kalbos rašto sistema.

Kalbos užrašymo lotyniškomis raidėmis pakeitimas vadinamas romanizacija. Daugelis žmonių, kurie nekalba ta kalba, skaito romanizuotą versiją, kad žinotų, kaip maždaug skambės žodžiai, net jei tai nėra įprastas kalbos užrašymo būdas. Kai kurios kalbos, pavyzdžiui, kinų ir japonų, naudoja lotynišką abėcėlę, kad jas būtų lengviau įvesti kompiuteriu. Žemyninėje Kinijoje pinyin yra oficiali mandarinų kinų kalbos romanizacija, kuria kinų kalbos rašmenys kompiuteryje rašomi fonetiškai. Nors daugelyje japoniškų kompiuterių yra kana klaviatūros, skirtos japonų kalbai įvesti kompiuteryje, japonų kalbą taip pat galima įvesti naudojant lotynišką abėcėlę. Programinė įranga, vadinama IME (input method editor), lotyniškas raides, japoniškai vadinamas romadži, paverčia japoniškomis kanomis ir kandži.

Ženklas portugalų kalba, kurioje vartojamas çZoom
Ženklas portugalų kalba, kurioje vartojamas ç

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra lotyniškasis arba romėniškasis raštas?


A: Lotynų arba romėnų raštas yra rašto sistema, naudojama daugeliui šiuolaikinių kalbų užrašyti. Tai labiausiai paplitusi rašto sistema šiuolaikiniame pasaulyje.

K: Kurios kalbos naudoja lotynišką arba romėnišką raštą kaip oficialų raštą?


A: Lotynų arba romėnų raštas yra oficialus beveik visų Vakarų Europos kalbų ir kai kurių Rytų Europos kalbų raštas.

K: Kurios ne Europos kalbos naudoja lotynišką arba romėnišką raštą?


A: Lotynų arba romėnų raštas naudojamas kai kuriose ne Europos kalbose, pavyzdžiui, turkų, vietnamiečių, malajų, somalių, svahili ir tagalų kalbose.

K: Ar lotynų arba romėnų raštas naudojamas kaip alternatyvi rašto sistema kokioms nors kalboms?


A: Taip, lotynų arba romėnų raštas yra alternatyvi rašymo sistema tokioms kalboms kaip serbų ir bosnių.

K: Kaip susiformavo lotyniškasis arba romėniškasis raštas?


A: Ši abėcėlė yra rašymo sistema, atsiradusi iš vakarietiškos graikų abėcėlės atmainos. Pirmieji ją sukūrė etruskai, pasiskolinę graikų abėcėlę, o romėnai ją tobulino toliau.

Klausimas: Ar plėtojant lotyniškąjį ar romėniškąjį raštą pasikeitė kai kurių raidžių garsai?


Atsakymas: Taip, kai kurių raidžių garsai keitėsi, kai kurios raidės buvo prarastos ir įgytos, taip pat susiformavo keli rašymo stiliai ("rankos").

K: Kokie du rašymo stiliai sujungti į vieną raštą?


A: Du rašymo stiliai buvo sujungti į vieną raštą su didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis ("didžiosios" ir "mažosios"). Šiuolaikinės didžiosios raidės tik nežymiai skiriasi nuo romėniškųjų, o regioninių skirtumų yra nedaug.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3