Japonų kalba: apibrėžimas, raštai ir gramatika

Japonų kalba (日本語 "Nihon-go") - oficiali Japonijos, esančios Rytų Azijoje, kalba. Japonų kalba priklauso japonų kalbų šeimai, kuriai taip pat priklauso nykstančios riukjuanų kalbos. Pagal vieną teoriją japonų ir korėjiečių kalbos yra giminingos, tačiau dauguma kalbininkų taip nebemano. Kitos teorijos apie japonų kalbos kilmę teigia, kad ji susijusi su austroneziečių kalbomis, dravidų kalbomis arba prieštaringai vertinama Altajaus kalbų šeima. Įdomu tai, kad japonų kalbai, kaip piliečių studijų dalykui, apibūdinti vartojamas kitoks terminas - "kokugo" (国語), kuris reiškia nacionalinę kalbą. Nepaisant to, japonai japonų kalbą vis dar vadina 日本語.

Japonų kalboje naudojamos trys atskiros rašto sistemos: hiragana, katakana ir kandži. Pirmosios dvi sistemos yra fonetinės, todėl jomis užrašomas japoniškų žodžių tarimas, o kandži yra japoniška kinų rašmenų atmaina, kuria užrašoma japoniškų žodžių reikšmė. Šios trys sistemos vartojamos pakaitomis, ir visos trys sistemos dažnai sutinkamos tame pačiame sakinyje. Kiekviena iš šių trijų sistemų skirta skirtingiems tikslams.

Anglų kalboje labai svarbi žodžių tvarka. Pavyzdžiui, sakiniai "Is it?" ir "It is." reiškia skirtingus dalykus. Japonų kalboje skirtumai dažnai padaromi pridedant arba pakeičiant žodžių galūnes. Japoniškas žodis turi kamieną, vadinamą "kūnu", ir papildomas dalis (vadinamas priesagomis). Pakeitus galūnę, gali pasikeisti žodžio reikšmė arba gramatika.

Po Antrojo pasaulinio karo į japonų kalbą pateko daug angliškų žodžių. Vienas iš jų galėtų būti "アイスクリーム, aisukurīmu", reiškiantis "ledai".

Rašto sistemos plačiau

Japonų raštas derina tris sistemas, todėl skaitymas ir rašymas yra specifinė praktika:

Hiragana — fonetinė abėcėlė (slabyninė), naudojama gramatinėms galūnėms, tariniams žodžiams ir žodžiams, kuriems nėra kandži arba kai norima supaprastinti užrašą.
Katakana — fonetinė sistema, skirta skolinimusiems žodžiams, svetimvardžiams, onomatopejoms ir pabrėžimui (kaip itališkas pasvirasis tekstas europinėse kalbose).
Kandži (漢字) — ideografiniai simboliai, kilę iš kinų rašto; jie perteikia leksinę reikšmę. Vienas žodis gali būti rašomas vienu arba keliais kandži. Kandži skaito pagal dvi pagrindines skaitymo grupes: onyomi (kinietiškasis tarimas) ir kunyomi (japonietiškasis tarimas).

Praktikoje sakinyje paprastai kandži žymi daiktavardžius, šaknines reikšmes, o hiragana — galūnes, jungtukus ir mažiau formalius žodžius. Katakana lengvai atpažįstama dėl kampuotesnių simbolių. Taip pat dažnai naudojami furigana (maži hiragana ar katakana ant kandži), kad būtų parodytas skaitymas — ypač mokykliniuose vadovėliuose ir vaikų knygose.

Gramatika ir sakinio struktūra

Japonų kalba yra sintetinė ir daugiausia laiko SOV (subject–object–verb) tvarkos kalba — veiksnys ateina prieš tiesioginį objektą, o sakinį užbaigia veiksmažodis. Pavyzdžiai:

私は本を読みます。 (Watashi wa hon o yomimasu.) — Aš skaitau knygą.
彼は寿司を食べた。 (Kare wa sushi o tabeta.) — Jis suvalgė suši.

Svarbi japonų kalbos dalis yra partikulos, trumpi žodžiai (pvz., は, が, を, に, で), kurie nurodo sakinio dalis ir jų funkcijas. Keletas pagrindinių:

は (wa) — temą žyminti partikula (kas ar apie ką eina kalba).
が (ga) — subjektą ar akcentuojamą informaciją žyminti partikula.
を (o) — tiesioginį objektą žyminti partikula.
に (ni), で (de) — rodo kryptį/laiką ir vietą / veiklos vietą ar priemonę.

Veiksmažodžiai keičia galūnes (konjugacijos) pagal laikus (dabar/ praeityje), nuosakas (teigiamas/neigiamas), mandagumo lygį ir kt. Yra dvi dažnos būsenos: -masu forma (mandagi, formalus) ir leksinė neutrali forma (vard. žodžio kamienas). Būdvardžiai taip pat konjuguojasi; yra dvi pagrindinės grupės: i-būdvardžiai (pvz., 高い takai — "brangus/aukštas") ir na-būdvardžiai (pvz., 静か na — shizuka — "ramus").

Pagarbos formos (keigo)

Japonų kalboje labai svarbu kalbos stilius ir pagarba. Keigo skirstoma į kelias grupes:

Teineigo — mandagumo forma (pvz., です／ます), kurios mokosi visi pradedantieji.
Sonkeigo — pagarbinė kalba, kuria išreiškiama pagarbos veiksmo atlikėjui (naudojamos specialios veiksmažodžių formos).
Kenjougo — nuolankumo kalba, kur veiksmas žodžiais nuleidžiamas, kad išaukštinti kitą asmenį.

Be to, japonų kalboje dažnai vengiama tiesioginių asmenvardžių — vietoje jų naudojami titulai (-san, -sama, -kun, -chan) arba pareigų pavadinimai.

Tarimas, akcentas ir tarmės

Japonų tarimas grindžiamas mora (skambesio vienetu), o ne laisvu taktu. Svarbūs aspektai:

Ilgos balsės ir dvigubos priebalsės (gemination, sokuon) keičia žodžių reikšmę.
Pitch accent (toninis akcentas), ypač Tokijo dialekte, gali skirti reikšmes (pvz., haša vs. hasha—skirtingi akcentai gali keisti žodžio reikšmę arba kategoriją).
Tarmės — didelė įvairovė: Kansai (Osaka, Kyoto), Tohoku, Kyushu ir kt. Kai kurios tarmės (pvz., Kansai) turi savo leksiką ir gramatines ypatybes.

Tarmės, giminės ir riukjuanų kalbos

Nors standartinė japonų kalba (標準語, hyōjungo) remiasi Tokijo dialektu, šalyje plačiai paplitusios regioninės tarmės (方言, hōgen). Riukjuanų (Ryukyu) kalbos, minimos kaip giminingos grupėje, yra reikšmingos ir dažnai laikomos atskiromis kalbomis dėl didelių skirtumų nuo japonų kalbos.

Skoliniai žodžiai ir šiuolaikinė leksika

Po Antrojo pasaulinio karo ir per globalizaciją japonų kalba priėmė daug skolinimųsi (gairaigo), daugiausia iš anglų kalbos. Katakana dažnai naudojama užrašyti šiuos žodžius: pavyzdžiui, コンピューター (konpyūtā — kompiuteris), テレビ (terebi — televizorius). Yra ir specifinių japonizuotų angliškų frazių (wasei-eigo), kurios europiečiams gali atrodyti pažįstamos, bet japonų vartosenai turi savitą prasmę.

Patarimai mokantis japonų

Išmokite hiraganą ir katakaną pirmiausia — tai būtina, kad galėtumėte skaityti bet kokią japonų medžiagą.
Pradėkite mokytis dažniausiai vartojamų kandži žodžių palaipsniui (pvz., Jōyō kanji sąrašas), kartu praktikuodami skaitymą ir rašymą.
Dėmesys partikuliams ir pagrindiniams veiksmažodžių šablonams („-masu“, „te“-forma, praeitis) suteiks greitą gebėjimą formuoti sakinius.
Klausykitės natūralios kalbos (pokalbių, radijo, podcast'ų) ir praktikuokite tarimą bei pitch accent perkartodami frazes.
Susipažinkite su kultūrine praktika (pagarba, mandagumas), nes tai labai veikia, kaip vartojama kalba realiose situacijose.

Japonų kalba yra turtinga, struktūriška ir kultūriškai įkrauta — jos mokymasis atveria prieigą prie literatūros, kino, verslo ir kasdienio gyvenimo Japonijoje. Pradėjus nuo abėcėlių ir pagrindų, galima palaipsniui gilinti žinias apie kandži, keigo, tarmes ir modernią leksiką.

Replika iš Man'yōshū - seniausio išlikusio Naros laikotarpio japonų poezijos rinkinio. Parašyta kinų rašmenimis, ji yra japonų kalba.

Garsai

Japonų kalboje yra penki balsiai, kurie gali būti dviejų skirtingų ilgių. Jie yra a, i, u, e, o. IPA jie transliteruojami kaip /a/, /i/, /ɯ/, /e/, /o/; angliškai jie tariami kaip ach, ee, oo, eh, oh. Ilgėjantis balsis gali pakeisti žodžio reikšmę: ojisan (おじさん, dėdė) ir ojiisan (おじいさん, senelis). Japonų kalboje yra garsas, panašus į angliškąjį l, bet jis taip pat panašus į angliškąjį r. (Štai kodėl daugeliui japonų gali būti sunku išmokti tarti abu garsus, kai jie kalba angliškai). Japonų kalboje yra garsas, kuris anglų kalboje nėra retas ir paprastai rašomas Tsu (つ). Šis garsas skamba žodyje "cunamis" (つなみ) - japonų kalbos žodis, reiškiantis dideles vandenyno bangas, kurias sukelia žemės drebėjimai arba ekstremalios oro sąlygos.

Gramatika

Kai užsieniečiai kalba japoniškai, svarbu, kad jie žinotų, kaip oficialiai turi elgtis kalbėdami su žmonėmis, kuriuos galbūt pažįstate, o galbūt ne. Japonijoje gali būti laikoma nemandagu, jei kalbėsite nepakankamai oficialiai.

Japonų kalboje sakiniuose vartojama subjekto, objekto ir veiksmažodžio (SOV) žodžių tvarka, todėl veiksmažodis yra sakinio pabaigoje, o subjektas - pradžioje. Daugelyje sakinių subjekto nėra, todėl klausytojas gali daryti išvadą apie subjektą remdamasis kontekstu ir veiksmažodžio forma.

Japonų kalba Japonija vadinama Nihon (日本), o kalba - Nihongo (日本語) (-go reiškia kalbą). Kartais taip pat vartojami žodžiai Nippon ir Nippongo, tačiau dabar abu žodžiai laikomi labiau nacionalistiniais, o Nihon yra neutralesnis žodis. Šio žodžio kandži reiškia "saulės kilmė". Kadangi Japonija yra rytiniame Azijos pakraštyje, Kinijos stebėtojams saulė kilo iš Japonijos pusės. Todėl Japonija vadinama "Tekančios saulės šalimi".

Japonų kalba yra agliutinacinė, ypač veiksmažodžiai. Jos žodžiai turi trumpą "kūną", o priešdėliai ar priesagos lengvai pridedami norint pakeisti ar iš naujo apibrėžti reikšmę.

Japoniški žodžiai yra kilę iš trijų pagrindinių šaltinių. Pirmasis yra wago (和語), kurie yra vietiniai japonų kalbos žodžiai ir taip pat gali būti vadinami yamato kotoba (大和言葉). Antrasis - kango (漢語), kurie yra kiniški skoliniai. Trečiasis - gairaigo (外来語), kurie yra skoliniai, pasiskolinti ne iš kinų kalbos (dažniausiai iš anglų kalbos po Antrojo pasaulinio karo).

Klausimai ir atsakymai

K: Kokia yra oficiali Japonijos kalba?

A: Oficiali Japonijos kalba yra japonų kalba.

K: Kokiai kalbų šeimai priklauso japonų kalba?

A: Japonų kalba priklauso japonų kalbų šeimai, kuriai taip pat priklauso nykstančios riukjuanų kalbos.

K: Ar japonų ir korėjiečių kalbos yra giminingos?

Atsakymas: Pagal vieną teoriją japonų ir korėjiečių kalbos yra giminingos, tačiau dauguma kalbininkų taip nebemano.

K: Kiek rašto sistemų naudoja japonų kalba?

Atsakymas: Japonų kalboje naudojamos trys atskiros rašto sistemos - hiragana, katakana ir kandži.

K: Kuo šios rašto sistemos skiriasi viena nuo kitos?

A: Hiragana ir katakana yra fonetinės sistemos ir rodo japoniškų žodžių tarimą, o kandži yra kinų rašmenų atmaina, kuri rodo žodžių reikšmę.

K: Kuo skiriasi angliški sakiniai nuo japoniškų?

A: Anglų kalboje sakiniai dažnai skiriasi keičiant žodžių tvarką, tačiau japonų kalboje tai galima padaryti pridedant ar keičiant priesagas žodžių gale.

K: Ar po Antrojo pasaulinio karo į japonų kalbą pateko kokių nors angliškų žodžių?

A: Taip, po Antrojo pasaulinio karo daug angliškų žodžių pateko į japonų kalbą kaip skoliniai. Pavyzdžiui, "アイスクリーム" (aisukurīmu), reiškiantis "ledai".