Altajų kalbos: apibrėžimas, klasifikacija ir ginčai

Altajų kalbos: apibrėžimas, klasifikacija ir ginčai — sužinokite apie tiurkų, mongolų, tungūzų grupes, ginčijamą korėjiečių/japonų įtraukimą ir svarbiausias kalbotyros diskusijas.

Altajų kalba yra ginčytina kalbų šeima, tačiau tik keli kalbininkai vis dar tiki, kad ji egzistavo. Teigiama, kad joje buvo 66 kalbos, kuriomis dabar kalba apie 348 mln. žmonių, daugiausia Centrinėje Azijoje ir aplink ją bei Šiaurės rytų Azijoje. Šie skaičiai ir ribos yra apytiksliai – priklausomai nuo to, kaip skaičiuojamos atskiros kalbos ir dialektai, bei nuo to, ar į altajų hipotezę įtraukiamos papildomos grupės.

Klasifikacija ir termino vartojimas

Paprastai altajų hipotezė sieja tris pagrindines kalbų grupes: tiurkų kalbas, mongolų kalbas ir tungūzų kalbas. Toks variantas kartais vadinamas „mikroaltajų“ modeliu. Išplėstinėse versijose, vadinamose „makroaltajų“, prie šio triado pridedami korėjiečių kalba ir kartais japonų kalba (kai kuriais atvejais japonų tarmės kartu su riukjuanų kalbomis), o taip pat įvairūs kiti pasiūlymai istorijoje. Nuo 1950–1970 m. į šias diskusijas įsijungė tokie mokslininkai kaip Gustafas Johnas Ramstedt (savo Einführung), Roy Andrew Miller (savo knygoje Japanese and other Altaic languages) ir Nicholas Poppe.

Istorija ir pagrindiniai šalininkai

Altajų idėja turi ilgą istoriją: pasiūlymai susieti Centrinės ir Šiaurės Azijos kalbas kilo dar XIX–XX a. pradžioje. Einführung (Ramstedt, 1952–1957) ir vėlesnės studijos paskatino dalį tyrėjų įtraukti Korėjos kalbą; Roy A. Millerio (1971) darbai skatino diskusijas apie japonų ryšį su altajų šeima. Kai kurie autoriai (pvz., Nicholas Poppe) siūlė įtraukti ir Japonų–Riukjuano grupę; kiti, tokie kaip Street (1962), netgi svarstė ryšį su ainų kalba, tačiau šie pasiūlymai liko mažumos nuomone ir dažnai sulaukė stiprios kritikos.

Kalbiniai argumentai už hipotezę

• Analogijos morfologijoje: daugelis siūlomų altajų kalbų yra aglutinacinės, turi panašų linksnių/veiksmažodžių priesagų vartojimą bei panašų žodžių tvarkos tipą (SOV) – tai pateikiama kaip vienas bendrumo požymių.
• Bendri leksiniai elementai: tyrėjai nurodo tam tikrą bendrą žodyną (dažnai funkcinių žodžių, priesagų ir leksikos susijusios su buitiniais daiktais) ir atitinkamas fonetines atitikmenis.
• Fonologinės sutaptys: kai kurie autorių teigia, kad galima rekonstruoti reguliarų garsų atitikmenų sistemą tarp grupių.

Argumentai prieš hipotezę ir kritika

• Arealinis poveikis ir skolinimosi: daug analogijų tarp tiurkų, mongolų ir tungūzų gali būti paaiškinamos ilgalaikiu kontaktu ir tarpusavio skolinimusi, o ne giminyste.
• Nereguliarūs garsų atitikmenys: daugelis kritinių tyrėjų teigia, kad nėra pakankamai nuoseklių ir platesnių reguliarumų, būdingų genetiniam ryšiui įrodyti.
• Tipologinis panašumas nėra pakankamas įrodymas: kad kalbos būtų giminingos, reikia nuoseklių leksinių atitikmenų ir fonetinės evoliucijos modelių, o ne vien tik panašios morfologijos ar sintaksės.
• Skirtingi rezultatų aiškinimai: įvairūs autoriai siūlo skirtingus rekonstruotus protokalbus ir atitikmenis, bet šie siūlymai dažnai nesutampa ir nepriverčia bendros konsensuso.

Pastabos apie korėjiečių, japonų ir ainų įtraukimą

Nors kai kurie tyrėjai (pvz., po Ramstedt) prideda korėjiečių kalbą, o kiti (pvz., Miller, Poppe) diskutuoja apie japonų kalbos įtraukimą, šie plėtimai yra dar labiau ginčytini. Įtraukti ainų kalbą – dar radikalesnis pasiūlymas, kurį remia tik keli autoriai ir kuriam trūksta platesnio palaikymo. Dažniausiai kritika pabrėžia, kad panašumai tarp šių kalbų gali būti smegenų paveldimumo arba kontaktinių reiškinių pasekmė, o ne genetinis kilmės ženklas.

Šiuolaikinės metodikos ir dabartinė nuomonė

Per pastaruosius dešimtmečius įsivyravo griežtesnės palyginamosios kalbotyros taisyklės ir statistinės bei kompiuterinės metodikos. Kai kurie kompiuteriniai filogenetiniai tyrimai pateikė mišrius rezultatus: dalis analizės rodo bendrumus, kiti — aiškų atskyrimą arba kontaktų šablonus. Daugumos šiuolaikinių lingvistų nuomonė yra skeptiška: jie pažymi, kad nėra pakankamai įtikinamų ir reguliarių fonetinių atitikmenų bei plataus bendro žodyno, kad būtų galima tvirtai teigti apie vieną altajų protokalbą.

Išvados

Altajų hipotezė lieka viena iš įdomiausių ir prieštaringiausių istorinių kalbotyros temų. Ji siūlo sutelkti į vieną kilmę tokias grupes kaip tiurkų, mongolų ir tungūzų kalbas, o platesnėse variantose – ir korėjiečių bei japonų kalbas. Tačiau dauguma specialistų šiandien laiko šią hipotezę neįrodyta arba labiau tikėtinu yra arealinių įtakų ir skolinimų rezultatą. Tyrimai tęsiasi: naujos metodikos, platesni korpusai ir kruopščios palyginamosios studijos gali ateityje patikslinti, ar altajų kalbų paveldas yra genetinis, ar daugiausia kontakto padarinys.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra altajiečių kalba?

Klausimas: Kiek kalbininkų vis dar tiki, kad altajų kalba egzistavo?

K: Kas buvo išleista 1952-1957 m.?

K: Ką apėmė šis leidinys?

K: Kas buvo išleista 1971 m.?

K: Kas buvo įtraukta į šį leidinį?

K: Ar kai kurie kalbininkai ainų kalbą laiko altajų kalbos dalimi?

Paieška pagal raidę