Korėjiečių kalba: apibrėžimas, pavadinimai ir daugiau kaip 78 mln. kalbėtojų

Sužinokite apie korėjiečių kalbą: apibrėžimas, pavadinimai (hangukmal, choseonmal, urimal) ir faktai apie 78+ mln. kalbėtojų bei skirtumus tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos.

Autorius: Leandro Alegsa

Korėjiečių kalba daugiausia kalbama Šiaurės ir Pietų Korėjoje. Ją vartoja daugiau kaip 78 mln. žmonių (dauguma jų - šiaurės arba pietų korėjiečiai).

Pietų Korėjoje jis vadinamas hangukmal (한국말) arba hangugeo (hangeul: 한국어, hanja: 韓國語). Tačiau Šiaurės Korėjoje jis vadinamas choseonmal (조선말) arba choseoneo (조선어, 朝鮮語). Jie pavadinti skirtingai, nes Šiaurės ir Pietų Korėjos bendriniai pavadinimai skiriasi. Be to, korėjiečiai savo kalbą paprastai vadina urimal (hangeul: 우리말) arba urinara mal (hangeul: 우리나라 말), kas reiškia "mūsų kalba" arba "mūsų šalies kalba".

Pavadinimai ir raida

Korėjiečių kalba turi kelis vietinius pavadinimus, kuriuos nurodo politinė ir istorinė aplinka: pietiečiai dažniau vartoja hangukmal ar hangugeo, o šiauriečiai – choseonmal ar choseoneo. Istoriškai kalba buvo rašoma naudojant kinų rašmenis (hanja), tačiau XX a. pradžioje ėmė sparčiai plisti vietinis fonetinis raštas hangeul, sukurtas XVI a. pradžioje (Hunmin Jeongeum, paskelbtas 1446 m.) Karaliaus Sejong iniciatyva.

Raštas ir ortografija

Hangul yra oficialus abėcėlės pagrindas Pietų Korėjoje ir Šiaurės Korėjoje. Tai fonetinis ir aglutinacinis raštas, sudarytas iš jungčių, kuriose simboliai sujungiami į skiemenis. Hanja (kinų kilmės ženklai) vis dar naudojama istoriniuose, teisės ar akademiniuose kontekstuose Pietų Korėjoje, o Šiaurės Korėjoje jos naudojimas stipriai sumažintas arba beveik atsisakyta.

Romanizacijos sistemos skiriasi: Pietų Korėjoje oficiali yra „Revised Romanization“, tuo tarpu iki šiol dažnai taikomas McCune–Reischauer variantas arba modifikuoti sistemos, naudojamos Šiaurėje.

Skirstymas, dialektai ir geografinis paplitimas

Korėjiečių kalba turi kelis pagrindinius dialektus, dažnai susijusius su istorinėmis regioninėmis sritimis. Svarbiausi dialektai:

  • Seulo arba standartinis pietų dialektas (dažnai laikomas bendrine Pietų Korėjos kalba);
  • Gyeongsang (pietryčių) dialektai, kuriuose dažnas ritmas ir skirtinga intonacija;
  • Jeolla (pietvakarių) dialektai;
  • Hamgyong ir Pyongan (šiauriniai) dialektai, paplitę Šiaurės Korėjoje ir Liaodongo pusiasalyje Kinijoje;
  • Jeju sala turi savitą Jeju kalbos variantą, kurį kai kurie lingvistai laiko atskira kalba.

Be Korėjos pusiasalio, korėjiečių kalba vartojama Kinijos (Jieyang, Liaoning ir kt.) tautinėse bendruomenėse, Japonijoje, JAV, Rusijoje, Uzbekistane ir kitose diasporos bendruomenėse.

Skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos

Nors kalbos pagrindas yra vienodas, per dešimtmečius politinė ir kultūrinė izoliacija sukūrė skirtumus: leksika (skirtingi terminai naujoms technologijoms, politinėms sąvokoms), tarimas, kai kurios gramatinės nuostatos ir oficiali ortografija. Šiaurėje dažniau kuriami nauji terminai naudojant gyvenamosios aplinkos žodžius ar rusų skolinius, o Pietų Korėjoje daug skolinių iš anglų kalbos. Tai lemia dalinį tarpusavio supratimo sumažėjimą, tačiau bendra suprantamumo galimybė išlieka aukšta.

Kalbinės ypatybės

Korėjiečių kalba yra aglutinacinė, sintaksė paprastai yra subject–object–verb (SOV): veiksnys ir papildinys eina prieš veiksmažodį. Kalboje nėra gramatinės giminės, tačiau yra išvystyta vardinių galūnių sistema (kas yra, kam priklauso), taip pat gausūs pagarbos ir formalumo lygmenys, kurie koreliuoja su socialine hierarchija ir santykiais tarp kalbėtojų.

Fonetikoje svarbios yra aspiracijos ir įtempimo (tensed) skirtumai tarp priebalsių, taip pat daug balsių atspalvių. Daug žodžių kilę iš senojo kinų kalbos sluoksnio (sino-korėjietiški žodžiai), taip pat gausu nesenų skolinių iš anglų kalbos bei kitų kalbų.

Naudojimas ir vartotojai

Daugiau kaip 78 mln. žmonių naudoja korėjiečių kalbą kaip gimtąją ar antrąją kalbą. Didžiausios bendruomenės yra Pietų ir Šiaurės Korėjoje, o reikšminių diasporos grupių yra Japonijoje (etniniai korėjiečiai, chōsen-seki), Kinijoje (chaoxian ju), Jungtinėse Valstijose, Rusijoje ir Centrinės Azijos šalyse. Tarptautinis dėmesys augo dėl kultūrinių eksportų (pvz., K-pop, k-dramos), kas skatino korėjiečių kalbos mokymąsi visame pasaulyje.

Santrauka

Korėjiečių kalba yra kultūriškai ir struktūriškai turtinga, turinti savitą raštą hangeul, stiprų istorinių sluoksnių poveikį (hanja) ir įvairius regioninius variantus. Nepaisant skirtumų tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos, ji išlieka pagrindiniu identiteto elementu korėjiečių tautoms visame pasaulyje.

Rašymas

Korėjiečių kalboje naudojamos dvi skirtingos rašymo sistemos. Viena iš jų - Hangul, pagrindinė abėcėlė. Šiaurės Korėjoje pagal įstatymus naudojama tik hangeul (Šiaurės Korėjoje žinoma kaip Choseongeul). Pietų Korėjoje daugumoje viešųjų sričių, pavyzdžiui, švietime, turėtų būti naudojama tik Hangeul, tačiau kita sistema - Hanjaul - vis dar naudojama kai kuriuose laikraščiuose ir profesinėse srityse. Hanja - tai kinų rašmenų sistema, naudojama korėjiečių kalboje. Tai buvo vienintelis būdas rašyti korėjiečių kalba prieš XV a. sukuriant hangeul, o iki XIX a. ji buvo paplitusi romanuose.

Nors karalius Sedžongas Didysis vadovavo hangeul kalbos kūrimui, siekdamas, kad raštingumas paplistų tarp paprastų žmonių, ir sukūrė rašto sistemą, kuri tiksliau perteiktų kalbą nei handža, aukštesnieji korėjiečių sluoksniai jos nepriėmė. Handža ir toliau buvo oficiali rašto sistema iki XIX a. pabaigos. Nors elito klasės jos atsisakė, žemesnieji sluoksniai dažnai naudojo hangeul kaip būdą užrašyti korėjiečių literatūrą ir žemesniųjų klasių atstovams bendrauti.



Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3