Kinų kalba – tai kalbų grupė, kuria kinai vartoja Kinijoje ir kitur. Ji priklauso kalbų šeimai, vadinamai kinų-tibetiečių kalbų šeima. Ši sąvoka apima ne vieną vientisą kalbą, o kelių didelių tarminių grupių rinkinį, kurių istorija ir plėtra siejasi su ilga ir sudėtinga Regionų, tautų ir valstybių istorija Rytų Azijoje.

Dialektai ir tarminės grupės

„Kinų kalba“ apima daug regioninių atmainų. Pagrindinės tarminės grupės dažnai minima taip: mandarinų, Wu, Yue ir Min. Be jų dar skiriamos tokios grupės kaip Xiang, Gan ir Hakka. Dauguma šių atmainų yra tarpusavyje tarpusavyje suprantamos, t. y. žmonės iš skirtingų regionų negali lengvai susikalbėti šnektine kalba. Dėl to daugelis kalbininkų jas traktuoja kaip atskiras kalbas, o ne vienos „kinų kalbos“ dialektus.

Dėl didelio regioninių atmainų įvairovės tradiciškai skiriami:

  • Jie (mandarinų grupė) – plačiausiai paplitusi žemyninėje Kinijoje;
  • Wu – orientuota į Šanchajų ir aplinkines sritis;
  • Yue – įskaitant kantoniečių kalbą (plačiai vartojamą Guangdžou ir Honkonge);
  • Min – labai įvairi grupė, kuriai priklauso Hokkien/Taiwanese ir kitos atmainos;
  • Hakka, Xiang, Gan ir kt. – regioninės grupės su savita fonetika ir leksika.

Standartinė kinų kalba: mandarinų (Putonghua / Guóyǔ)

Nors šnekamųjų kalbų yra daug, daugelyje vietų naudojama vieninga standardinė forma, kad būtų lengviau bendrauti tarp regionų. Standartinė kinų kalba anglų kalboje dažnai vadinama mandarinų kalba, o ji žinoma įvairiais pavadinimais: žemyninėje Kinijoje - Pǔtōnghuà („bendra visiems kalba“), Taivane - Guóyǔ („visos šalies kalba“). Visi oficialūs dokumentai paprastai rašomi mandarinų kalba, ir mandarinų mokoma mokyklose visoje Kinijoje; ši forma taip pat pasirinkta kaip mokymo standartas kai kuriose kitose šalyse.

Skirtingose teritorijose gali būti skirtinga oficialioji politika: pavyzdžiui, Honkonge ir Makao ilgą laiką dominuoja kantoniečių kalba šnekamojoje sferoje, o Taivane — vietinės min grupės ir mandarinas kartu; Singapūre kinų bendruomenė naudoja mandariną kaip vieną iš valstybinės kalbos variantų.

Rašto sistema

Kinų tekstai dažniausiai rašomi kiniškais rašmenimis. Tai yra prasmę turintys simboliai, vadinami logogramomis (paprastai – „hieroglifais“ arba „simboliais“). Kiekvienas ženklas daugiausia žymi vienaskaitinį morfemą ar skiemenį, dažnai atitinkantį vieną žodžio vienetą arba dalį dviejųženklio žodžio.

Kinų rašmenys gyvuoja jau tūkstantmečius (randami įrašai – pvz., „kvitinių kaulų“ raštija – datuojami apie 3500 metų ir daugiau). Dėl ilgos raštijos istorijos ir regioninių tarimų tas pats ženklas gali turėti labai skirtingą tarimą įvairiose kalbų grupėse, bet rašytinė forma leidžia suprasti tekstą tarp skirtingų kalbėtojų.

XX a. viduryje žemyninėje Kinijoje buvo supaprastinti kai kurie hieroglifai (supaprastinti rašmenys), kad palengvinti rašymą ir raštingumą; Taivane ir Honkonge iki šiol plačiai naudojami tradiciniai rašmenys. Be to, Taivane plačiai vartojama fonetinė sistema – Zhuyin (bopomofo) – mokymuisi ir žodžių tarimo žymėjimui.

Norint užrašyti kinų garsus romėniškomis raidėmis, plačiausiai priimta sistema yra hanyu pinyin, kurią Kinijos Liaudies Respublika oficialiai įvedė 1950–1960 m. ir kuri dabar vartojama tarptautiniuose kontekstuose bei mokymuose. Pinyin padeda mokytis tarimo, sudaryti žodynus ir transkribuoti vardus. (Taip pat egzistavo ir kitos romanizacijos sistemos istorijoje, pvz., Wade–Giles.)

Fonologija: skiemenys ir tonai

Visose kinų kalbose (arba tarmėse) vartojami tonai. Tai reiškia, kad pagrindinis prasmės atskyrimo elementas yra ne tik skiemens masyvas, bet ir jo melodinė kontūra: aukštas, kylantis, krintantis ar kitoks tonos modelis. Pavyzdžiui, standartiškame mandarininės kalbos variante dažnai kalbama apie keturis pagrindinius tonus ir vieną neutralų toną; kantoniečių kalboje tonų gali būti žymiai daugiau (6–9, priklausomai nuo klasifikacijos).

Tonai ir tonų sandūrai (pvz., tone sandhi, kai tonas keičiasi priklausomai nuo konteksto) yra esminė fonetinė savybė. Kinų kalbose taip pat būdinga ribota skiemenų kombinacija, todėl daug homofonų — tai viena iš priežasčių, kodėl rašmenys yra tokie svarbūs: jie išskiria homofonus rašytinėje formoje.

Gramatika ir struktūra

Kinų kalbų gramatika paprastai pasižymi:

  • aiškia SVO (subjektas–veiksmažodis–objektas) žodžių tvarka daugelyje atmainų;
  • mažu morfologiniu linkčiavimu — nėra griežtos linksniavimo ar laikų conjugacijos kaip indoeuropiečių kalbose;
  • didele priklausomybe nuo sintaksės, partiklių ir žodžių eiliškumo reikšmės nusakymui;
  • dažnu vartojimu matavimo žodžių (klasifikatorių) skaitmenims ir kiekiams žymėti;
  • saikingu gramatinių laikų žymėjimu — tempiami aspektai išreiškiami partikulių (pvz., „le“, „guo“, „zhe“ mandarine).

Istorija ir standartizacija

Rašytinė kinų kalba evoliucionavo nuo klasikinio (wenyan) teksto formų prie šiandieninės liaudies (baihua) raštijos, kuri tapo plačiai priimta XX a. pradžioje. Po 1949 m. Kinijos Liaudies Respublika ėmėsi priemonių standartizuoti tarimą, rašybą ir pinyin įvedimą. Taivane liko išsaugota tradicinė rašyba ir naudojama Zhuyin sistema, nors vėliau ir ji priėmė tam tikrus romanizacijos elementus.

Pasaulinė reikšmė ir mokymasis

Kinų kalbos reikšmė pasaulyje auga dėl Kinijos ekonominės ir kultūrinės įtakos. Dėl savo specifikos (tonai, logografinė raštija, turtinga leksika bei istorinė tradicija) kinų kalba yra įdomi, bet kartu ir iššūkių kelianti užsienio kalbų mokymosi srityje. Mokymosi priemonės apima tiek tradicinius skaitmeninius ir rašytinius metodus, tiek fonetinius žymėjimus (pinyin arba Zhuyin), taip pat praktiką su gimtakalbiais ir medžiagą, skirtą rašmenų atpažinimui bei rašymui.

Apibendrinant: „kinų kalba“ yra didelė ir įvairi kalbų šeima, kurios pagrindinis bendrumas — rašytinės tradicijos tęstinumas ir bendros kalbinės savybės (pvz., morfėminis pobūdis ir tonai), tačiau šnektiniai variantai dažnai skiriasi tiek, kad kalbininkai juos laiko atskiromis kalbomis.