Šiaurės Korėja (KLDR): istorija, ideologija ir valdžia
Išsamus Šiaurės Korėjos (KLDR) istorijos, ideologijos Juche ir valdžios analizė — nuo įkūrimo, Kim šeimos režimo iki izoliacijos ir geopolitinių pasekmių.
Šiaurės Korėja (oficialus pavadinimas – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR)) yra Korėjos pusiasalio šiaurinėje dalyje esanti šalis. Kinija, Rusija ir Pietų Korėja ribojasi su Šiaurės Korėja. Šiaurės Korėjos sostinė ir didžiausias miestas yra Pchenjanas, kuris yra šalies politinis ir kultūrinis centras.
Istorija
Po Japonijos pralaimėjimo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1945 m. Korėja buvo padalinta į dvi okupacines zonas: šiaurėje – sovietų, pietuose – JAV. 1948 m. šiaurinėje zonoje buvo įsteigta Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, su socialistinės sistemos modeliu ir stipria Sovietų Sąjungos parama. Pietinėje dalyje buvo įkurta Korėjos Respublika, kuriai pradžioje didelę įtaką turėjo Jungtinės Amerikos Valstijos, o pietinėje dalyje JAV įsteigė demokratinę valstybę. Iš pradžių tarp šiaurės ir pietų kilo atviros kariniai veiksmai – 1950–1953 m. vykęs Korėjos karas, kuris baigėsi tik paliaubomis 1953 m.; vis dar nėra pasirašyta galutinė taikos sutartis.
Po karo Šiaurės Korėja ilgą laiką rėmėsi ryšiais su Sovietų Sąjunga ir Kinija, tačiau 1990–1991 m. Sovietų Sąjungos žlugimas ir ekonominių partnerių praradimas smarkiai paveikė šalį. XX a. devintąjį dešimtmetį šalis patyrė sunkią ekonominę krizę ir masinį badą („sunkusis marschas“), o vėliau dalis ūkio stabilizavosi, nors ilgalaikiai padariniai išliko.
Ideologija ir mokymas
KLDR organizuota pagal socialistinį principą, didžioji dalis nuosavybės ir gamybos priemonių yra valstybės kontrolėje, o ekonomika oficialiai vykdoma pagal planinį principą. Pradinės šalies įkūrėjų idėjos buvo grindžiamos komunizmo, tačiau laikui bėgant ideologija įgavo savitų bruožų. Kim Il-sungas sukūrė nacionalinę doktriną, vadinamą Juche – pabrėžiančią savarankiškumą, šalies nepriklausomybę ir savarankišką vystymąsi. Vėliau Kim Jong-ilas akcentavo Songun politiką („pirmiausia kariuomenė“), kuria kariuomenei suteikiama prioritetinė vieta valstybės išteklių ir politikos formavimo atžvilgiu.
Valdžia ir politinė sistema
Šalis yra autoritarinė vienpartinė valstybė, kurioje dominuoja Darbo partija (Workers' Party of Korea) ir Kim šeima. Nuo nepriklausomybės laikų šalis vadovaujama Kim Il-sungo (1948–1994), po jo – Kim Jong-ilo (1994–2011), o nuo 2011 m. – Kim Jong-uno. Valdžia sutelkta aukščiausiame lygyje: pagrindinis vykdomasis organas yra Valstybės reikalų komitetas (State Affairs Commission), kuriam vadovauja aukščiausiasis vadovas. Faktinė politinė galia grindžiama kariuomene, partine aparatu ir asmeniniu lojalumu lyderiui; taip pat stipriai išvystytas asmenybės kultas.
Ekonomika
Oficialiai ekonomika yra planinė, dauguma pramonės šakų valstybinės. Svarbiausi sektoriai – sunki pramonė, kasyba (ypač anglies, magnezito ir kiti mineralai), žemės ūkis ir karinė gamyba. Dėl ilgamečių sankcijų, infrastruktūros trūkumų ir energetikos problemų pramonės našumas ir žemės ūkio derlingumas dažnai yra riboti. Nuo 1990-ųjų vidurio atsirado ir neformalių rinkų (jangmadang), kur žmonės prekiauja maistu ir prekėmis – tai tapo svarbiu pragyvenimo šaltiniu daugybei gyventojų.
Nuklearinė programa ir saugumas
Per kelis dešimtmečius Šiaurės Korėja plėtojo branduolinį programą ir balistinių raketų pajėgumus. 2003 m. šalis pasitraukė iš Branduolinio neplatinimo sutarties (NPT), o vėliau vykdė kelis branduolinius bandymus (pirmasis – 2006 m.). Šios veiklos lėmė tarptautines sankcijas ir sustiprintą regioninį bei pasaulinį susirūpinimą. Šalies vadovybė pabrėžia branduolinį arsenalą kaip kruopščiai ginamą nacionalinio saugumo elementą ir derybose naudoja kaip svertą.
Žmonių teisės ir kasdienis gyvenimas
Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos nuolat kritikuoja KLDR už griežtus žodžio laisvės, religijos ir judėjimo apribojimus, taip pat už politinius kalėjimus ir prievartinį darbo naudojimą. Mobilumas už valstybės ribų beveik neegzistuoja daugumai gyventojų, o informacijos prieinamumas – stipriai ribotas. Kultūros ir švietimo sistema orientuota į partinę ideologiją ir asmenybės kultą, pradedant ankstyvu mokymu apie šalies lyderius.
Tarptautiniai santykiai
Nors Šiaurės Korėja yra palyginti izoliuota, ji palaiko strateginius, ekonominius ir karinius ryšius su Kinija ir Rusija, kurie ilgą laiką buvo svarbiausi jos partneriai. Santykiai su Pietų Korėja svyruoja – nuo bendradarbiavimo ir susidūrimų iki diplomatinių normalizacijos bandymų (pvz., susitikimai 2000, 2007, 2018 m.). Santykiai su JAV ir kitomis Vakarų šalimis paprastai yra įtempti dėl branduolinio programos ir žmogaus teisių problemų; tuo pačiu vyksta periodinės derybos ir tarpininkavimo pastangos.
Santrauka
- Politika: vienpartinė autoritarinė sistema, kurioje dominuoja Kim šeima.
- Ideologija: Juche (savarankiškumas) ir Songun (karinė prioritetinė politika).
- Ekonomika: planinė ekonomika su dideliais iššūkiais, energijos trūkumais ir daline neoficialia rinkos plėtra.
- Tarptautiniai iššūkiai: branduolinis ginkluotės plėtojimas, sankcijos ir tarptautinė izoliacija, bet palaikomi tam tikri ryšiai su Kinija ir Rusija.
KLDR liks reikšmingu regioniniu ir pasauliniu veiksniu dėl savo kariuomenės, branduolinių pajėgumų ir strateginių geopolitiškų pozicijų, o šalies vidaus politika ir tarptautiniai santykiai toliau formuos jos ateitį bei įtaką Rytų Azijoje.
Istorija
Ankstyvoji istorija
Istorikai mano, kad korėjiečiai šioje vietovėje gyvena jau tūkstančius metų. Iki 1910 m. Korėja buvo viena šalis. Ji turėjo karalių, o žmonės daugiausia vertėsi žemdirbyste. Šalis buvo taiki ir nebuvo komunistinė. 1910 m. padėtis pasikeitė. Japonija ir Rusija pradėjo karą. Kadangi Japonija ir Rusija buvo labai arti Korėjos, Japonija paėmė Korėją sau kaip Japonijos dalį. Tuomet Japonija ėmė ją kontroliuoti.
Padalinta Korėja
Nuo 1910 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m. Korėja priklausė Japonijai. 1945 m. SSRS paskelbė Japonijai karą, o Jungtinės Valstijos ją subombardavo (Nagasakį ir Hirošimą); tai labai susilpnino jos imperiją ir privertė pasiduoti. Silpna Japonijos padėtis leido sovietams gana laisvai įžengti į Korėją ir užimti jos šiaurinę dalį, o JAV - pietinę. Tada kiekviena iš jų sukūrė savo ideologiją palaikančias vyriausybes: marksistinę-leninistinę vienpartinę valstybę (šiaurėje) ir demokratinę kapitalistinę valstybę (pietuose). []
Korėjos karas
1950 m. Šiaurės Korėja pasiuntė karius į Pietų Korėją. Šiaurės Korėja norėjo sujungti Šiaurės ir Pietų Korėją į vieną Korėjos valstybę, o dėl Šiaurės ir Pietų Korėjos padalijimo iširusias korėjiečių šeimas vėl suvienyti. Šiaurės Korėjos vadovai norėjo, kad Pietų Korėja būtų komunistinė, kaip Šiaurės Korėja ir Sovietų Sąjunga.
Jungtinės Tautos į Korėją pasiuntė savo karius. Šie kariai atvyko iš daugelio šalių. Šioms šalims nepatiko komunizmas (daugiau informacijos rasite straipsnyje apie Šaltąjį karą). Jei Pietų Korėja taptų komunistinė, galbūt ir kitos šalys taptų komunistinės. Kareiviams vadovavo generolas Daglasas Makartūras (Douglas MacArthur).
Šiaurės Korėja jėga užėmė didžiąją dalį Pietų Korėjos. Padedama kitų šalių, Pietų Korėja susigrąžino savo žemę ir net didžiąją dalį Šiaurės Korėjos iki Yalu upės, kuri yra Šiaurės Korėjos ir Kinijos siena. Kinija, kuri taip pat buvo komunistinė, padėjo šiaurės korėjiečiams susigrąžinti Pietų Korėjos kareivių užgrobtą žemę.
Po trejų metų, 1953 m., Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja nusprendė, kad karo niekas nelaimės, ir abi šalys pasirašė paliaubas, t. y. susitarimą, pagal kurį abi šalys nutraukė kovą. Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja buvo padalytos demilitarizuota zona, arba DMZ, kuri yra speciali vieta, supanti Šiaurės ir Pietų Korėjos sieną, kurioje abi šalys negali laikyti daug karių, kad vėl neprasidėtų kovos.
Šiuolaikiniai laikai
Nors demilitarizuota zona skirta sustabdyti abiejų šalių problemas, kartais abiejose sienos pusėse esantys kariai šaudo vieni į kitus iš ginklų. Specialus Panmundžomo miestelis zonoje vadinamas Jungtine saugumo zona (JSA), ir kartais abiejų šalių vadovai susitinka ten pasikalbėti apie galimą sugrįžimą.
Šiaurės Korėja yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, pasigaminusi branduolinių raketų, kurioms sprogus gali žūti daugybė žmonių. Šiaurės Korėja nesako, kiek branduolinių raketų turi, tačiau kitos šalys mano, kad Šiaurės Korėjos vyriausybė iš mirtinai pavojingo elemento, vadinamo plutoniu, iki šiol tikriausiai yra pagaminusi dešimt raketų.
2006 m. spalio mėn. Šiaurės Korėja pranešė išbandžiusi vieną iš savo branduolinių bombų. Nors Šiaurės Korėjos vyriausybė teigė, kad bandymas nebuvo pavojingas, daug kitų šalių ir Jungtinės Tautos buvo įsiutintos.
Po trejų metų, 2009 m., Šiaurės Korėja atliko dar vieną bandymą ir taip pažeidė Jungtinių Tautų įstatymą, vadinamą Rezoliucija 1718, kuriame teigiama, kad Šiaurės Korėja negali toliau kurti ir bandyti branduolinių bombų.
2010 m. nuskendo Pietų Korėjos karo laivas, žuvo daugiau kaip 40 karių. Atlikus tarptautinį tyrimą buvo padaryta išvada, kad Šiaurės Korėja torpeda paskandino Pietų Korėjos karo laivą. Šiaurės Korėja tvirtai pareiškė, kad ji neturi nieko bendra su nuskendimu. Kai Jungtinės Valstijos ir Pietų Korėja planavo sukurti gynybines priemones, jei Šiaurės Korėja vėl bandytų pulti, Šiaurės Korėjos nacionalinė gynybos komisija pagrasino pradėti karą savo branduoliniais ginklais.
2012 m. balandžio mėn. Šiaurės Korėja paleido raketą "Bright Star 3". Raketos paleidimo priežastys - mokslas ir šalies įkūrėjo Kim Ir Seno 100-osios gimimo metinės.
Vyriausybė teigė, kad raketa gabeno meteorologinį palydovą, kad vyriausybė galėtų sužinoti, koks bus oras. Tačiau kitos šalys teigė, kad meteorologinis palydovas buvo vyriausybės sugalvota istorija, kad nebūtų žinomas tikrasis raketos tikslas, kuris, daugelio šalių nuomone, buvo išbandyti branduolinę raketą, kurią būtų galima paleisti į Jungtines Valstijas arba Pietų Korėją. Pietų Korėjos vadovai sakė, kad ji numuš raketą, kai ši praskris virš Pietų Korėjos.
Dėl šios raketos kitos šalys nustojo padėti Šiaurės Korėjai, nors vyriausybė pakvietė kitas šalis pamatyti raketos paleidimą, kad atrodytų, jog Šiaurės Korėja neturi ko slėpti nuo kitų šalių. Galiausiai raketa buvo paleista, tačiau ji nesuveikė ir sudužo praėjus vos minutei ir trisdešimčiai sekundžių po paleidimo. 2012 m. gruodžio mėn. vyriausybė vėl bandė paleisti raketą. Šį kartą ji suveikė ir pakilo į orbitą aplink Žemę, nors Jungtinės Valstijos teigė, kad ji labai nestabili ir gali nukristi atgal į Žemę. Ekspertai Europoje pastebėjo, kad palydovo atspindys svyruoja (tai ryškėja, tai blanksta); tai rodo, kad palydovas krenta orbitoje.
2013 m. vasarį Šiaurės Korėja trečią kartą išbandė branduolinę bombą ir sukėlė didelį kitų šalių pasipiktinimą. Vyriausybė taip pat paskelbė daug vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojami galimi raketų taikiniai Jungtinėse Valstijose. Tačiau Šiaurės Korėja neturi raketų, kurios galėtų pasiekti JAV žemyninę dalį, tačiau kai kurie teigia, kad Havajai yra galimas taikinys. Mažai tikėtina, kad Šiaurės Korėja kada nors apšaudytų JAV, Japoniją ar Pietų Korėją. Daugelis KLDR paraduose vaizduojamų raketų yra klastotės, naudojamos Šiaurės Korėjos karinei galiai sureikšminti. [] Didžioji dalis jos inventoriaus yra iš sovietinių metų.
Politika ir vyriausybė
Žmonės dažnai galvoja, kad Šiaurės Korėja yra komunistinė šalis. Iš tikrųjų tai yra socialistinė karinė diktatūra. Naujausiame konstitucijos pakeitime žodis "komunizmas" buvo išbrauktas. 2012 m. iš Kim Ir Seno aikštės buvo pašalinti dideli Karlo Markso ir Vladimiro Lenino paveikslai. Vyriausybės struktūra panaši į buvusios Sovietų Sąjungos (SSRS), kadaise artimos sąjungininkės, tačiau ji labai skiriasi nuo SSRS. SSRS vadovus rinkdavo vyriausybės pareigūnų grupė. Šiaurės Korėjoje naujasis lyderis yra dabartinio lyderio vyriškos lyties įpėdinis. Dėl šios priežasties Šiaurės Korėja dažnai vadinama paveldima diktatūra.
Oficiali Šiaurės Korėjos valstybinė ideologija yra "Juche". Tai socializmo forma, kurią sukūrė šalies įkūrėjas Kim Il-Sungas. Juche reiškia pasitikėjimą savimi. Joje mokoma, kad norint pasiekti tikrąjį socializmą ir tapti savarankiška, valstybė turi visiškai atsiriboti nuo likusios visuomenės dalies.
Pirmasis valstybės vadovas ir Šiaurės Korėjos darbininkų partijos pirmininkas buvo Kim Tu-bongas.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje antruoju valstybės vadovu ir partijos pirmininku tapo Kim Ir Senas.
1994 m. liepą Kim mirė. Valdžią perėmė jo sūnus Kim Jŏng-Il. Jis tapo trečiuoju valstybės vadovu ir partijos pirmininku.
2011 m. gruodžio mėn. Kim mirė. Vyriausybės vadovu tapo jo sūnus Kim Jŏng-Un.
Songunas yra Šiaurės Korėjos idėja. Ji reiškia "pirmiausia kariuomenė". Kiekvieno Šiaurės Korėjos gyventojo darbas - maitinti kariuomenę. Kim Jŏng-Un yra "Šiaurės Korėjos nacionalinės gynybos komisijos pirmininkas". Tai vienas iš daugelio jo atliekamų darbų. Jis yra tarsi karalius ir gali daryti, ką nori. Vidutinis Šiaurės Korėjos pilietis uždirba apie 900 dolerių per metus. Kim Jŏng-Un uždirba apie 800 000 dolerių per metus. [] Jis gyvena rūmuose. Jis turi daugybę kareivių, kurie eina visur, kur jis eina, kad jį saugotų.
Šiaurės Korėja techniškai yra daugiapartinė valstybė, nes, be Korėjos darbininkų partijos (KDP), egzistuoja ir kitos partijos. Tačiau KWP taip pat kontroliuoja kitas partijas, kad galėtų išlikti valdžioje. Konstitucijoje teigiama, kad Šiaurės Korėjos piliečiai turi žodžio, religijos ir spaudos laisvę. Realiame gyvenime piliečiai šių teisių neturi. Žmonės gali būti įkalinti, jei kritikuoja partiją, vyriausybę ar vadovus. Šiaurės korėjiečiai raginami pranešti policijai apie šeimos narius, jei mano, kad jie daro ką nors neteisėto. Mainais už tai jie gauna daugiau privilegijų. Jei kas nors pagaunamas darantis nusikaltimą, kartu su juo į darbo stovyklą išsiunčiama visa šeima. Dauguma ten miršta, bet keli išsigelbėja.
Šiaurės Korėjos gyventojai turi labai mažai žodžio laisvės. Jie gauna naujienas iš Korėjos centrinės naujienų agentūros (KCNA). KCNA rūpinasi, kad visos šalies televizijos, radijo ir laikraščių žinios atrodytų gerai vyriausybei. Tai vadinama propaganda. Vyriausybė blokuoja prieigą prie interneto. Tik keli patikimi kariuomenės pareigūnai ir partijos nariai gali naudotis pasauliniu internetu. Pranešama, kad beveik visi Šiaurės Korėjos gyventojai nežino, kad Mėnulyje išsilaipino žmonės. Vyriausybė valdo intraneto paslaugą, kuria galima naudotis visuose Šiaurės Korėjos kompiuteriuose. Ji nė iš tolo nepanaši į tikrąjį internetą, tačiau joje pilna propagandos, kuri leidžia vyriausybei, partijai ir vadovams atrodyti gerai. Vyriausybė taip pat stengiasi, kad į Šiaurės Korėją nepatektų idėjų iš kitų šalių.
Šiaurės Korėjoje mirties bausmė yra įprasta bausmės rūšis. Už vagystę, žmogžudystę, išprievartavimą, narkotikų kontrabandą, pasikėsinimą nužudyti, šnipinėjimą, bandymą užginčyti Šiaurės Korėjos įstatymus, Šiaurės Korėjoje nepatvirtintos žiniasklaidos žiūrėjimą ir tikėjimui Kim Jong Unu ir jo šeima prieštaraujančias religijas gali būti skiriama mirties bausmė.
Kai kuriose šalies dalyse trūksta maisto. Šiuo metu kai kuriems Šiaurės Korėjos gyventojams maisto duoda kitos šalys. Tai vadinama užsienio pagalba. Pagalba kartais nutraukiama, jei manoma, kad Šiaurės Korėja bando branduolines bombas. Visai neseniai pagalba maistu Šiaurės Korėjai nutrūko po to, kai 2012 m. balandžio mėn. Kitos šalys pareiškė, kad Šiaurės Korėja pažeidė savo susitarimo dalį. Šiaurės Korėjos vyriausybė teigė, kad susitarimą pažeidė Jungtinės Valstijos.
Žmonėms iš kitų šalių sunku apsilankyti Šiaurės Korėjoje. Lankytojus turi lydėti du kariuomenės nariai, vadinami "sargybiniais". Minderiai stengiasi užtikrinti, kad žmonės nesužinotų nieko, kas galėtų pakenkti valdžiai.
Kultūra ir religija
Istoriškai tiek Pietų Korėja, tiek Šiaurės Korėja vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis. 1945 m. pusiasalis buvo padalytas. Nuo to laiko Šiaurės ir Pietų Korėjos valdžia buvo skirtinga. Tai lėmė skirtingą Šiaurės ir Pietų Korėjos raidą. Žmogaus teisių stebėjimo organizacija "Human Rights Watch" teigia, kad Šiaurės Korėjoje nėra laisvos religinės veiklos. Korėjos kultūrai įtakos turėjo Kinijos kultūra. Nepaisant to, Korėjoje susiformavo kultūrinis identitetas, kuris skiriasi nuo žemyninės Kinijos kultūrinio identiteto.
Šiaurės Korėjoje literatūrą ir meną kontroliuoja valstybė. Už tai atsakingi specializuoti KWP komitetai. Kinas Šiaurės Korėjoje taip pat yra svarbi meno medija, o Kim Jong Ilo manifestas "Kinas ir režisūra" (1987 m.) yra pagrindas šalies kino kūrėjams.
Korėjos kultūra nukentėjo 1910-1945 m. Japonijos valdymo laikotarpiu. Japonija vykdė kultūrinės asimiliacijos politiką. Japonijos valdymo metu korėjiečiai buvo skatinami mokytis ir kalbėti japoniškai, perimti japonišką pavardžių sistemą ir šintoizmo religiją, jiems buvo draudžiama rašyti ar kalbėti korėjiečių kalba mokyklose, įmonėse ar viešose vietose. Be to, japonai pakeitė arba sunaikino įvairius korėjiečių paminklus, įskaitant Gjongboko rūmus, ir peržiūrėjo dokumentus, kuriuose japonai buvo vaizduojami neigiamai.
Abi Korėjos turi bendrą budistinį ir konfucianistinį paveldą, o pastaruoju metu jose veikia krikščionių ir čedonizmo ("Dangaus kelio religija") judėjimai. Šiaurės Korėjos konstitucijoje teigiama, kad religijos laisvė yra leidžiama. Remiantis vakarietiškais religijos standartais, daugumą Šiaurės Korėjos gyventojų galima apibūdinti kaip nereligingus. [] Tačiau tokių tradicinių religijų kaip budizmas ir konfucianizmas kultūrinė įtaka vis dar daro įtaką Šiaurės Korėjos dvasiniam gyvenimui.
Atrodo, kad budistai priimami labiau nei kitos religinės grupės. Teigiama, kad krikščionys yra labai persekiojami valdžios institucijų. Vyriausybė budistams skiria ribotą finansavimą religijai propaguoti, nes budizmas vaidino neatsiejamą vaidmenį tradicinėje Korėjos kultūroje. 2014 m. gegužę Pchenjano Sunano oro uoste buvo suimtas amerikiečių turistas, kai paaiškėjo, kad jis paliko Bibliją naktiniame klube KLDR rytinėje pakrantėje. Jis buvo nuteistas už bandymą nuversti vyriausybę, bet galiausiai po kelių mėnesių buvo paleistas. Tuo metu, kai jis buvo įkalintas, Šiaurės Korėjoje buvo laikomi dar du Amerikos piliečiai, kurie laukė perkėlimo į politinių kalėjimų stovyklas. Abu jie buvo paleisti.
Scena iš masinių žaidimų
Piešinys vienoje iš Goguryeo kapaviečių kamerų.
Ginkluotosios pajėgos
Provincijos
Šiaurės Korėjos teritorija suskirstyta į devynias sritis, vadinamas provincijomis, ir du miestus.
Devynios provincijos:
- Pyongannam
- Pyonganbuk
- Chagang
- Hwanghaenam
- Hwanghaebuk
- Kangwon
- Hamgyongnam
- Hamgyongbuk
- Ryanggang
Pagrindiniai miestai yra šie:
- Pchenjanas, sostinė ir didžiausias miestas
- Rasonas - specialus miestas, kuriame kitos šalys gali uždirbti pinigų, vadinamas specialiąja ekonomine zona.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra oficialus Šiaurės Korėjos pavadinimas?
A: Oficialus Šiaurės Korėjos pavadinimas yra Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR).
K: Kokios šalys ribojasi su Šiaurės Korėja?
A: Šiaurės Korėja ribojasi su Kinija, Rusija ir Pietų Korėja.
K: Koks miestas yra Šiaurės Korėjos sostinė?
A: Šiaurės Korėjos sostinė yra Pyŏngyangas, kuris taip pat yra didžiausias miestas.
K: Kada buvo įkurta Šiaurės Korėja?
A: Šiaurės Korėja buvo įkurta 1948 m., kai buvo išvaduota iš Japonijos okupacijos.
K: Kaip pasikeitė Pietų Korėjos valdžia po Antrojo pasaulinio karo?
A: Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Amerikos Valstijos okupavo Pietų Korėją ir joje įvedė demokratiją.
K: Kokios ideologijos laikosi Šiaurės Korėjos vyriausybė? A: Šiaurės Korėjos vyriausybė vadovaujasi ideologija, vadinama "Džučė", kuri reiškia "savarankiškumas". Vėliau iš savo įstatymų ir filosofijos jie ėmė šalinti "komunizmą", nors "Juche" galima apibūdinti kaip komunizmo atmainą.
Klausimas: Kas yra lyderiai, vadovavę ar šiuo metu vadovaujantys Šiaurės Korėjos istorijoje? A: Vienas iš lyderių, vadovavusių Šiaurės Korėjos įkūrimo laikotarpiu, buvo Kim Il-sungas, o vėliau jo vietą užėmė jo sūnus Kim Jong-ilas, kuris įvedė naują politiką, vadinamą "Songun", arba "pirmiausia kariuomenė". Jam mirus 2011 m., jo vietą užėmė jauniausias sūnus Kim Jong-unas, kuris vadovauja ir šiandien.
Ieškoti