Išprievartavimas paprastai apibrėžiamas kaip lytiniai santykiai su asmeniu, kuris nenori arba negali duoti sutikimo. Sutikimas yra tada, kai asmuo sutinka savo noru ir nėra verčiamas. Prancūzijoje jis plačiau apibrėžiamas kaip "nepageidaujamas seksualinis įsiskverbimas". Išprievartavimas yra viena iš seksualinės prievartos formų. Daugelyje šalių išžaginimas yra vienas sunkiausių nusikaltimų. Tarptautinis baudžiamasis teismas taip pat gali jį pasmerkti kaip "nusikaltimą žmoniškumui", jei tai daro grupė. Asmuo, kuris ką nors išprievartauja, yra prievartautojas. Kad pasiektų savo, prievartautojai gali naudoti smurtą, narkotikus arba grasinimus. Išprievartauti galima bet kurios lyties asmenis. Mergaitės ir moterys arba berniukai ir vyrai gali nutylėti apie išprievartavimą, nes jiems gali būti gėda. Prievartautojai gali būti ir vyrai, ir moterys, tačiau dažniausiai tai būna vyrai.

Kas yra sutikimas ir kada jo nėra

Sutikimas reiškia aiškų, laisvą ir informuotą pritarimą dalyvauti seksualinėje veikloje. Sutikimas:

  • turi būti duodamas laisva valia, be prievartos, manipuliacijos ar spaudimo;
  • gali būti bet kada atšauktas — jei asmuo atsisako ar nustoja dalyvauti, toliau tęsti lytinių santykių negalima;
  • negalioja, jei asmuo yra sąmonės netekęs, narkotikų ar alkoholio paveiktas, turi intelekto sutrikimų arba yra mažametis.

Formos ir aplinkybės

Išprievartavimas gali pasireikšti įvairiomis formomis:

  • fizinis smurtas arba grasinimai (vardinis, ginklų ar kitų priemonių naudojimas);
  • seksualinis prievartavimas naudojant narkotikus ar girtumą (vadinamoji „drug-facilitated sexual assault“);
  • psichologinis spaudimas, šantažas, manipuliacija ar grasinimas pakenkti šeimos nariams ar reputacijai;
  • santuokinė ar partnerių prievarta — kai prievarta vykdoma tarp sutuoktinių ar partnerių (daugelis šalių jau pripažįsta tai nusikaltimu);
  • kolektyvinis išprievartavimas — kai prievartos veiksmas atliekamas keleto asmenų, kas gali būti traktuojama ir kaip tarptautinis nusikaltimas masinio pobūdžio.

Teisinis reglamentavimas

Įstatymai dėl išprievartavimo skiriasi šalyse, tačiau daugumoje juridikų tai laikoma sunkia nusikalstama veika. Svarbios teisės sąvokos apima sutikimą, atitinkamą baudžiamąją atsakomybę, bausmes ir procesines garantijas aukoms. Tarptautiniu mastu, kai seksualinė prievarta vykdoma kaip dalis plataus ar sistemingo užpuolimo prieš civilius, ji gali būti kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmoniškumui arba karo nusikaltimas.

Pasekmės aukai

Išprievartavimas turi rimtų fizinių, psichologinių ir socialinių pasekmių:

  • Fizinės: sužalojimai, lytiniu keliu plintančios infekcijos, neplanuota nėštumas, miego sutrikimai, chroniškas skausmas;
  • Psichologinės: potrauminio streso sutrikimas (PTSS), depresija, nerimas, kaltės jausmas, savęs vertinimo praradimas, baimė artimiems santykiams;
  • Socialinės ir ekonominės: izoliacija, sunkumai darbe ar moksluose, galimi teisminiai procesai ir su tuo susijęs stresas;
  • Ilgalaikės pasekmės gali paveikti asmens santykius, seksualinį gyvenimą ir bendrą gerovę.

Kodėl daugeliui neužtenka pranešti apie nusikaltimą

Aukos dažnai nutyli dėl gėdos, baimės, nepasitikėjimo teisėsauga, finansinės priklausomybės nuo prievartautojo arba baimės dėl atpildo. Dėl to išprievartavimas yra stipriai neoficialiai nebeatpažįstamas — statistika dažnai neatspindi tikros situacijos masto.

Kaip padėti nukentėjusiajam ir ką daryti po įvykio

  • Jei saugu — užtikrinti fizinį saugumą ir galimybę pasitraukti iš pavojingos situacijos;
  • Gydyti sužalojimus ir kuo greičiau kreiptis medicininės pagalbos (tai svarbu ne tik sveikatai, bet ir įrodymams surinkti);
  • Svarbu išlikti neplaunant drabužių ar neliesti vietų, kur buvo bučiuota ar paliesta, jei planuojama rinkti įrodymus;
  • Ieškoti emocinės paramos — artimųjų, patikimų asmenų arba specializuotų konsultavimo paslaugų (psichologai, krizių centrai);
  • Pranešti policijai, jei asmuo nori ir jaučiasi tam pasirengęs — teisėsauga gali pradėti tyrimą; galima ieškoti ir teisinių patarimų.

Prevencija ir visuomenės vaidmuo

Prevencijos priemonės apima švietimą apie sutikimą ir sveikus santykius, jaunimo lytiškumo ugdymą, atviresnį viešąjį pokalbį apie lytinę prievartą ir kovą su stereotipais, prieinamą pagalbą aukoms bei griežtesnį prievartos prevencijos įgyvendinimą darbe, mokyklose ir bendruomenėse. Institucijų ir teisėsaugos reakcija taip pat turi būti jautri aukai, profesionali ir užtikrinanti pagarbą bei konfidencialumą.

Kur kreiptis pagalbos

Jei jūs ar pažįstamas žmogus nukentėjo nuo išprievartavimo, verta kreiptis į:

  • skubią medicininę pagalbą (ligoninė, skubios pagalbos skyrius);
  • vietines krizių centrų ar seksualinės prievartos pagalbos linijas;
  • policiją, jei nusprendžiate pradėti teisinį procesą;
  • psichikos sveikatos specialistus — terapija ir paramos grupės gali padėti atsigauti.

Svarbu pabrėžti, kad išprievartavimas yra sunkus nusikaltimas ir jokios aukos nėra kaltos dėl to, kas įvyko. Palaikymas, prieinamos paslaugos ir supratimas padeda mažinti traumos pasekmes ir skatinti teisingumą bei prevenciją.