Aukos kaltinimas — apibrėžimas, istorija ir pavyzdžiai

Aukos kaltinimas: aiškus apibrėžimas, istorinis kontekstas ir ryškūs pavyzdžiai — sužinokite fenomeno kilmę, pasekmes ir kaip jį atpažinti.

Autorius: Leandro Alegsa

Nusikaltimo aukos kaltinimas – tai praktika arba reiškinys, kai nusikaltimo aukos laikoma arba vaizduojama atsakinga už įvykusį nusikaltimą, o ne nusikaltimo vykdytojas ar vykdytojai. Tai gali pasireikšti tiek kasdienėje kalboje, tiek teisminiame procese, žiniasklaidoje ar viešojoje politikoje. Dažnai aukos kaltinimas grindžiamas stereotipais, moraliniais vertinimais arba klaidingais prielaidomis apie elgesį, aprangą, santykius ar gyvenimo būdą.

Istorija ir teorinis kontekstas

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio šis terminas buvo plačiai vartojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač viešojoje diskusijoje ir teismo bylose, susijusiose su seksualiniu smurtu, smurtu artimoje aplinkoje bei bylose, kuriose buvo akcentuojama rasinė ar socialinė nelygybė. Daugiausia jis buvo vartojamas ryšium su teismo procesais dėl išžaginimo, taip pat tais, kurie buvo rasistinio pobūdžio.

1947 m. Theodoras W. Adorno tai, kas vėliau buvo pavadinta „aukos kaltinimu“, apibrėžė kaip „vieną grėsmingiausių fašistinio charakterio bruožų“. Netrukus po to Adorno ir dar trys Kalifornijos universiteto Berklyje profesoriai sukūrė įtakingą ir daug diskusijų sukėlusią F skalę (F – fašistas), paskelbtą leidinyje „Autoritarinė asmenybė“ (1950 m.), kurioje tarp fašistinių bruožų skalėje buvo įrašyta „panieka viskam, kas diskriminuojama ar silpna“. Šis požiūris pabrėžia, kad aukos kaltinimas gali būti susijęs su autoritarinėmis ideologijomis ir socialiniais mechanizmais, kuriais bandoma pateisinti smurtą arba išlaikyti status quo.

Pavyzdžiai ir formos

Aukos kaltinimas gali pasireikšti įvairiais būdais:

  • Žodiniai teiginiai, pvz., idiomos „ji pati to prašė“ ar „ji taip apsirengė, todėl kaltė jos“, sakomi apie smurto ar seksualinės prievartos auką.
  • Teisminiame procese – kaltinimų nukreipimas į auką per kryžminį apklausimą, akcentuojant jos elgesį ar pasirinkimus kaip įrodymą, neigiamai veikiantį jos patikimumą.
  • Žiniasklaidoje – sensacingas arba moralizuojantis pranešimų pateikimas, kai daugiau dėmesio skiriama aukos elgesiui nei nusikaltėlio veiksmams.
  • Socialiniuose tinkluose – greiti moraliniai sprendimai, šmeižtas, arba kaltinimų platinimas prieš nukentėjusį asmenį be faktų tikrinimo.
  • Institucijose – policijos, medicinos ar teisėsaugos bendruomenių požiūris, kuris nepakankamai palaiko auką arba ją nuvertina.

Pasekmės aukai ir visuomenei

  • Emocinės ir psichologinės pasekmės: gėda, kaltės jausmas, izoliacija, depresija ir traumos atkūrimo trukdžiai.
  • Mažesnis atskleidimų ir pranešimų lygis: aukos gali bijoti kreiptis pagalbos, jei tikisi kaltinimų arba ignoravimo.
  • Teisminių procesų iškreipimas: bylos gali būti nenagrinėjamos objektyviai, o kaltininkai – nebaudžiami.
  • Socialinė žala: išlieka mitai ir stereotipai (pvz., „iš tikrųjų taip nebūna“) bei didėja nepasitikėjimas institucijomis.

Psichologiniai mechanizmai

Keletas psichologinių priežasčių, kodėl žmonės linkę kaltinti auką:

  • „Teisingos pasaulio“ (just-world) prielaida – noras manyti, kad pasaulis yra teisingas, todėl sunku priimti mintį, jog blogi dalykai gali nutikti nekaltam žmogui.
  • Defensyviosios atribucijos – žmonės mažina savąjį nerimą manydami, kad tokia nelaimė negali jų ištikti, jei jie elgiasi „teisingai“.
  • Stereotipai ir mitai – visuomenėje išlikusios klaidingos nuostatos apie tai, kas yra „tikra“ aukos elgsena (pvz., kaip turėjo elgtis „protinga“ nukentėjusioji).

Kaip kovoti su aukos kaltinimu

Keli praktiniai žingsniai, kuriuos gali taikyti institucijos, žiniasklaida ir visuomenė:

  • Šviesti visuomenę apie aukos kaltinimo pasekmes ir mitus apie smurtą bei prievartą.
  • Mokyti teisėsaugos, medicinos ir socialinių paslaugų darbuotojus taikyti traumos informuotą požiūrį, užtikrinant pagarbų ir jautrų elgesį su nukentėjusiais.
  • Užtikrinti žiniasklaidos atsakomybę – dėmesį skirti nusikaltimo aplinkybėms ir kaltininko veiksmams, vengti moralizuojančių formulavimų apie auką.
  • Teisinės apsaugos stiprinimas, kad nukentėjusieji galėtų saugiai kreiptis pagalbos be baimės būti apkaltinti.
  • Skatinti aktyvų bystandership (liudininkų įsikišimą) ir saugios intervencijos mokymus visuomenei.

Išvados

Aukos kaltinimas yra sudėtingas socialinis reiškinys, turintis rimtų pasekmių tiek pavienėms aukoms, tiek visuomenei. Jį lemia kultūrinės nuostatos, psichologiniai mechanizmai ir institucijų praktikos. Su juo kovoti galima per švietimą, atsakingesnę žiniasklaidą, teisinių ir pagalbinių paslaugų tobulinimą bei plačiau diegiamą traumos informuotą lankstų požiūrį.

Priešingos nuomonės

Socialinis ir asmenybės psichologas Rojus Baumeisteris teigė, kad kaltinti auką ne visada yra neteisinga. Pasak jo, tai gali paskatinti naujas idėjas, kurios rodo, kad auka buvo bent iš dalies atsakinga už veiką. Baumeisteris teigia, kad įprasti smurto ir žiaurumo paaiškinimai nėra naudingi, nes jais teigiama, kad auka buvo nekalta. Pasak jo, klasikiniame "grynojo blogio mito" pasakojime nekaltos, gerai nusiteikusios aukos užsiima savo reikalais, kai jas staiga užpuola siaubingi piktadariai. Tačiau situacija nėra tokia paprasta; Daugeliu atvejų auka padarė ką nors, kas arba supykdė nusikaltėlį, arba padėjo nusikaltėlio veiksmams. Nepaisant to, po to sekę veiksmai gali būti svarbesni nei pirmasis "aukos" nusikaltimas.

Pavyzdžiai

2005 m. Australijos musulmonų pamokslininkas Feizas Mohammadas Australijoje pasakė kalbą, kurioje kaltino moteris, kad jos yra išprievartavimo aukos. Jis sakė: "Kiekvieną minutę kur nors pasaulyje išprievartaujama. Kodėl? Niekas nekaltas, tik ji pati. Ji parodė savo grožį visam pasauliui... Be petnešėlių, be nugaros, be rankovių, demonstruojančios kojas, vien satanistiniai sijonai, sijonai su skylutėmis, permatomos palaidinės, mini sijonai, aptempti džinsai: visa tai tam, kad erzintų vyrą ir patiktų jo kūniškai [seksualinei] prigimčiai.

2011 m. išgarsėjusioje byloje Klivlende (Teksaso valstija) vienuolikmetė pakartotinių grupinių išprievartavimų auka gynėjo buvo apkaltinta, kad ji tyčia seksualiai traukė vyrus, kad šie bandytų ją išprievartauti. "Kaip voras ir musė. Argi ji nesakė: "Ateik į mano saloną, pasakė voras musei?".", - paklausė jis liudytojos. Laikraštis "The New York Times" išspausdino straipsnį, kuriame nekritiškai pranešė apie tai, kaip daugelis bendruomenės narių kaltino auką, už ką vėliau laikraštis atsiprašė.

Kai 2012 m. gruodį Indijoje buvo išprievartauta ir nužudyta moteris, kai kurie Indijos vyriausybės pareigūnai ir politiniai lyderiai kaltino auką dėl jos aprangos ir to, kad ji buvo išėjusi vėlai vakare.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra aukos kaltinimas?


A: Aukos kaltinimas - tai nusikaltimo aukos laikymas atsakinga už nusikaltimą.

K: Kada Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėtas vartoti terminas "aukos kaltinimas"?


A: Terminas "aukos kaltinimas" Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėtas plačiai vartoti nuo XX a. septintojo dešimtmečio.

K: Kokiame kontekste terminas "aukos kaltinimas" daugiausia buvo vartojamas teismo procesuose dėl išžaginimo?


A: Terminas "aukos kaltinimas" daugiausia buvo vartojamas teismo procesuose dėl išžaginimo.

K: Kas 1947 m. apibrėžė "aukos kaltinimo" sąvoką ir kaip ją apibūdino?


A: Theodoras W. Adorno 1947 m. "aukos kaltinimą" apibrėžė kaip "vieną grėsmingiausių fašistinio charakterio bruožų".

K: Ką Adorno ir dar trys Kalifornijos universiteto Berklyje profesoriai sukūrė 1950 m.?


A: 1950 m. Adorno ir dar trys Kalifornijos universiteto Berklyje profesoriai sukūrė įtakingą ir daug diskusijų sukėlusią F skalę.

K: Ką F skalė įtraukė tarp fašistinių skalės bruožų?


A: F skalė tarp fašistinių skalės bruožų įtraukė "panieką viskam, kas diskriminuojama ar silpna".

K: Koks yra dažnas aukos kaltinimo pavyzdys?


A: Dažnas aukos kaltinimo pavyzdys yra idioma "ji pati to prašė", pvz., "ji pati to prašė", pasakyta apie smurto ar seksualinės prievartos auką.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3