Aukos kaltinimas — apibrėžimas, istorija ir pavyzdžiai

Aukos kaltinimas: aiškus apibrėžimas, istorinis kontekstas ir ryškūs pavyzdžiai — sužinokite fenomeno kilmę, pasekmes ir kaip jį atpažinti.

Nusikaltimo aukos kaltinimas – tai praktika arba reiškinys, kai nusikaltimo aukos laikoma arba vaizduojama atsakinga už įvykusį nusikaltimą, o ne nusikaltimo vykdytojas ar vykdytojai. Tai gali pasireikšti tiek kasdienėje kalboje, tiek teisminiame procese, žiniasklaidoje ar viešojoje politikoje. Dažnai aukos kaltinimas grindžiamas stereotipais, moraliniais vertinimais arba klaidingais prielaidomis apie elgesį, aprangą, santykius ar gyvenimo būdą.

Istorija ir teorinis kontekstas

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio šis terminas buvo plačiai vartojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač viešojoje diskusijoje ir teismo bylose, susijusiose su seksualiniu smurtu, smurtu artimoje aplinkoje bei bylose, kuriose buvo akcentuojama rasinė ar socialinė nelygybė. Daugiausia jis buvo vartojamas ryšium su teismo procesais dėl išžaginimo, taip pat tais, kurie buvo rasistinio pobūdžio.

1947 m. Theodoras W. Adorno tai, kas vėliau buvo pavadinta „aukos kaltinimu“, apibrėžė kaip „vieną grėsmingiausių fašistinio charakterio bruožų“. Netrukus po to Adorno ir dar trys Kalifornijos universiteto Berklyje profesoriai sukūrė įtakingą ir daug diskusijų sukėlusią F skalę (F – fašistas), paskelbtą leidinyje „Autoritarinė asmenybė“ (1950 m.), kurioje tarp fašistinių bruožų skalėje buvo įrašyta „panieka viskam, kas diskriminuojama ar silpna“. Šis požiūris pabrėžia, kad aukos kaltinimas gali būti susijęs su autoritarinėmis ideologijomis ir socialiniais mechanizmais, kuriais bandoma pateisinti smurtą arba išlaikyti status quo.

Pavyzdžiai ir formos

Aukos kaltinimas gali pasireikšti įvairiais būdais:

• Žodiniai teiginiai, pvz., idiomos „ji pati to prašė“ ar „ji taip apsirengė, todėl kaltė jos“, sakomi apie smurto ar seksualinės prievartos auką.
• Teisminiame procese – kaltinimų nukreipimas į auką per kryžminį apklausimą, akcentuojant jos elgesį ar pasirinkimus kaip įrodymą, neigiamai veikiantį jos patikimumą.
• Žiniasklaidoje – sensacingas arba moralizuojantis pranešimų pateikimas, kai daugiau dėmesio skiriama aukos elgesiui nei nusikaltėlio veiksmams.
• Socialiniuose tinkluose – greiti moraliniai sprendimai, šmeižtas, arba kaltinimų platinimas prieš nukentėjusį asmenį be faktų tikrinimo.
• Institucijose – policijos, medicinos ar teisėsaugos bendruomenių požiūris, kuris nepakankamai palaiko auką arba ją nuvertina.

Pasekmės aukai ir visuomenei

• Emocinės ir psichologinės pasekmės: gėda, kaltės jausmas, izoliacija, depresija ir traumos atkūrimo trukdžiai.
• Mažesnis atskleidimų ir pranešimų lygis: aukos gali bijoti kreiptis pagalbos, jei tikisi kaltinimų arba ignoravimo.
• Teisminių procesų iškreipimas: bylos gali būti nenagrinėjamos objektyviai, o kaltininkai – nebaudžiami.
• Socialinė žala: išlieka mitai ir stereotipai (pvz., „iš tikrųjų taip nebūna“) bei didėja nepasitikėjimas institucijomis.

Psichologiniai mechanizmai

Keletas psichologinių priežasčių, kodėl žmonės linkę kaltinti auką:

• „Teisingos pasaulio“ (just-world) prielaida – noras manyti, kad pasaulis yra teisingas, todėl sunku priimti mintį, jog blogi dalykai gali nutikti nekaltam žmogui.
• Defensyviosios atribucijos – žmonės mažina savąjį nerimą manydami, kad tokia nelaimė negali jų ištikti, jei jie elgiasi „teisingai“.
• Stereotipai ir mitai – visuomenėje išlikusios klaidingos nuostatos apie tai, kas yra „tikra“ aukos elgsena (pvz., kaip turėjo elgtis „protinga“ nukentėjusioji).

Kaip kovoti su aukos kaltinimu

Keli praktiniai žingsniai, kuriuos gali taikyti institucijos, žiniasklaida ir visuomenė:

• Šviesti visuomenę apie aukos kaltinimo pasekmes ir mitus apie smurtą bei prievartą.
• Mokyti teisėsaugos, medicinos ir socialinių paslaugų darbuotojus taikyti traumos informuotą požiūrį, užtikrinant pagarbų ir jautrų elgesį su nukentėjusiais.
• Užtikrinti žiniasklaidos atsakomybę – dėmesį skirti nusikaltimo aplinkybėms ir kaltininko veiksmams, vengti moralizuojančių formulavimų apie auką.
• Teisinės apsaugos stiprinimas, kad nukentėjusieji galėtų saugiai kreiptis pagalbos be baimės būti apkaltinti.
• Skatinti aktyvų bystandership (liudininkų įsikišimą) ir saugios intervencijos mokymus visuomenei.

Išvados

Aukos kaltinimas yra sudėtingas socialinis reiškinys, turintis rimtų pasekmių tiek pavienėms aukoms, tiek visuomenei. Jį lemia kultūrinės nuostatos, psichologiniai mechanizmai ir institucijų praktikos. Su juo kovoti galima per švietimą, atsakingesnę žiniasklaidą, teisinių ir pagalbinių paslaugų tobulinimą bei plačiau diegiamą traumos informuotą lankstų požiūrį.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra aukos kaltinimas?

K: Kada Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėtas vartoti terminas "aukos kaltinimas"?

K: Kokiame kontekste terminas "aukos kaltinimas" daugiausia buvo vartojamas teismo procesuose dėl išžaginimo?

K: Kas 1947 m. apibrėžė "aukos kaltinimo" sąvoką ir kaip ją apibūdino?

K: Ką Adorno ir dar trys Kalifornijos universiteto Berklyje profesoriai sukūrė 1950 m.?

K: Ką F skalė įtraukė tarp fašistinių skalės bruožų?

K: Koks yra dažnas aukos kaltinimo pavyzdys?

Paieška pagal raidę