Fašizmas yra dešiniojo sparno valdymo forma, kuri yra vienos partijos diktatūros rūšis. Jie siekia totalitarinės vienpartinės valstybės. Taip siekiama paruošti tautą ginkluotam konfliktui ir reaguoti į ekonominius sunkumus. Fašizmas iškelia tautą ir dažnai rasę aukščiau už individą. Jis pasisako už centralizuotą valdžią, kuriai vadovauja diktatorius. Istoriškai fašistinės vyriausybės paprastai būna autokratinės, militaristinės ir rasistinės. Trečiajame reiche, nacionalsocialistų partijoje, etninė vokiečių visuomenė buvo įsivaizduojama kaip rasiškai vieninga hierarchija - Volksgemeinschaft.

Fašizmas Italijoje atsirado 1926-ųjų pradžioje ir visiškai išsivystė 1930-aisiais. Nuo 1922 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Italiją valdė "didžioji taryba". Tačiau praktiškai ją ėmė valdyti pirmasis iš fašistų lyderių - Benito Musolinis (Benito Mussolini).

Hitleris Vokietijoje, Franco Ispanijoje ir Salazaras Portugalijoje savo šalyse valdžią perėmė 1930-aisiais. Po Antrojo pasaulinio karo fašizmas tęsėsi kaip karinės diktatūros Portugalijoje, Ispanijoje, kai kuriose Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos dalyse.

Fašizmas turėjo užtikrinti nacionalinę vienybę ir solidarumą, o ne susiskaldymą dėl klasių kovos ir partinės politikos. Fašizmas paprastai laikomas totalitarizmo atmaina, nors dažnai jį palaiko dauguma gyventojų (pvz., Vokietijoje ir Italijoje per Antrąjį pasaulinį karą).

Pagrindinės fašizmo savybės

  • Autoritarinis ir vienpartinis valdymas: Stipri centrinė valdžia, draudžiama ar smarkiai apribota politinė opozicija.
  • Tautinis puolimas ir militarizmas: Pabrėžiama gynybinė arba agresyvi užsienio politika, kariuomenės ir karinės dorybės idealizavimas.
  • Lyderio kultas: Karizmatinis vadovas (diktatorius) laikomas tautos simboliu ir vienybe.
  • Anti-komunizmas ir anti-liberalizmas: Fašizmas priešinasi klasinei kovai, demokratijai, individualizmui ir marksizmui.
  • Rasizmas ir etninė hierarchija: Daugelyje fašistinių judėjimų rasinė ar etninė perspektyva buvo centrinė ideologijos dalis (labai ryšku nacionalsocializme).
  • Propaganda ir cenzūra: Vyriausybės kontroliuoja žiniasklaidą, švietimą ir kultūrą, kad formuotų visuomenės nuomonę.
  • Paramilinė veikla: Politinės smurto grupės, paradų, uniformų ir ritualų naudojimas siekiant disciplinuoti visuomenę.
  • Ekonominis korporatyvizmas: Valstybės ir privačių įmonių bendradarbiavimas vietoj laisvos konkurencijos ar radikalių kolektyvizmo formų.

Istorinis vystymasis

Fašizmo judėjimas susiformavo Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario ekonominių bei socialinių krizių kontekste. Italijoje Benito Mussolini ir jo šalininkai po 1919 m. pradėjo organizuoti paramilitares grupes (juodmarškinių – “blackshirts”), o 1922 m. vykęs „Žygiavimas į Romą“ padėjo Mussoliniui įsitvirtinti valdžioje. Nors formalus diktatūros režimas susiformavo per kelerius metus (1925–1926), 1930-aisiais fašizmas jau buvo pilnai konsoliduotas kaip valstybės sistema.

Vokietijoje Hitleris ir nacionalsocialistų partija įgavo didelę įtaką 1930-ųjų pradžioje; 1933 m. Hitleris tapo kancleriu ir greitai perėmė valdžią, įvedė griežtą represinę politiką, o vėliau vykdė genocidinę rasinę politiką, kurios kulminacija buvo Holokaustas.

Franco Ispanijoje atėjo į valdžią po ilgo pilietinio karo (1936–1939), o Salazaras Portugalijoje įkūrė autoritarinį režimą (Estado Novo), kuris truko iki 1974 m. Šie režimai rodė fašizmo elementus, nors kiekvienas jų turėjo savo specifiką ir skirtingą lygį ideologinio radikalumo.

Fašizmo variantai ir geografinė aprėptis

Fašizmas nebuvo vienodas visuose regionuose. Italų fašizmas pabrėžė korporatyvinę ekonomiką ir valstybės bei bendruomenės vienybę. Nacių Vokietijoje rasinė antisemitinė ideologija tapo centrinė. Kitose šalyse – Ispanijoje, Portugalijoje ar kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse – autoritarinės vyriausybės pasiskolino fašistines formas (militarizmą, represijas, nacionalizmą), bet kartais trūko kai kurių elementų, pvz., masinės rasinės ideologijos ar visiško vienpartinio totalitarizmo.

Metodai ir politinė praktika

  • Propaganda: Masinė reklama, kultūros kontrolė ir švietimo sistema naudojami režimo ideologijai skleisti.
  • Repre­sijos: Persekiojimas, areštai, koncentracijos stovyklos ir prievarta prieš politinius priešininkus bei mažumas.
  • Ideologinis švietimas: Jaunimo organizacijos, organizuoti suvažiavimai ir ritualai kuriant lojalumą režimui.
  • Ekonominė kontrolė: Valstybės reguliuojama ekonomika, valstybės ir verslo sandoriai bei kartais prievartinis prisijungimas prie karinių reikmių.

Paveldas ir kritika

Fašizmas paliko stiprų ir skaudų pėdsaką XX a. istorijoje: jis prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo protrūkio, masinių žudynių ir žmogaus teisių pažeidimų. Po karo fašistinės partijos daugelyje šalių buvo uždraustos arba diskredituotos, tačiau autoritarinės, nacionalistinės ir rasistinės idėjos kartais persikėlė į kitas politines formas arba pogrindinius judėjimus.

Akademinėse diskusijose fašizmo samprata ir jo ribos tebėra aptariamos: vieni tyrinėtojai laiko jį gryna klasikinio totalitarizmo forma, kiti pabrėžia skirtumus tarp fašizmo ir kitų autoritarinių sistemų. Nepaisant to, fašizmas dažnai suvokiamas kaip ideologija, kuri remiasi prievarta, represijomis ir nepakantumu kitam mąstymui.

Trumpas apibendrinimas

Fašizmas yra sudėtingas istorinis reiškinys su aiškiai atpažįstamomis savybėmis: autoritarizmu, nacionalizmu, militarizmu, lyderio kultu, propaganda ir represijomis. Nors jo formos ir stiprumas skyrėsi priklausomai nuo šalies, pasekmės dažnai buvo žiaurios — tiek vietiniu, tiek tarptautiniu mastu.