Komunizmas

Istorija

1848 m. Karlas H. Marksas ir Frydrichas Engelsas parašė "Komunizmo manifestą". Tai buvo trumpa knyga, kurioje išdėstytos pagrindinės komunizmo idėjos. Dauguma socialistų ir komunistų ir šiandien naudojasi šia knyga, kad lengviau suprastų politiką ir ekonomiką. Ją skaito ir daugelis nekomunistų, net jei ne su viskuo joje sutinka.

Karlas Marksas teigė, kad tam, jog visuomenė pereitų prie komunistinio gyvenimo būdo, turi būti permainų laikotarpis. Šiuo laikotarpiu visuomenę valdys darbininkai. Marksą labai domino 1870 m. Paryžiaus Komunos patirtis, kai po Prancūzijos kariuomenės pralaimėjimo Prūsijos kariuomenei Paryžiaus darbininkai valdė miestą. Jis manė, kad ši praktinė patirtis yra svarbesnė už įvairių radikalių grupių teorines pažiūras.

Markso idėjos patiko daugeliui grupių ir asmenų. XX a. pradžioje visame pasaulyje kilo socialistinis judėjimas, vadinamas socialdemokratija. Jam įtakos turėjo jo idėjos. Jie teigė, kad skirtingų šalių darbininkai turi daugiau bendro tarpusavyje nei darbininkai su savo šalių bosais. 1917 m. Vladimiras Leninas ir Leonas Trockis vadovavo Rusijos grupei, vadinamai bolševikais, per Spalio revoliuciją. Jie atsikratė laikinosios Rusijos vyriausybės, kuri buvo sudaryta po Vasario revoliucijos prieš carą (imperatorių). Jie įkūrė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą, dar vadinamą Tarybų Sąjunga arba TSRS.

Sovietų Sąjunga buvo pirmoji šalis, kuri teigė sukūrusi darbininkų valstybę. Iš tikrųjų šalis niekada netapo komunistine taip, kaip aprašė Marksas ir Engelsas.

XX amžiuje daug žmonių bandė kurti darbininkų valstybes. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kinijoje taip pat įvyko revoliucija ir buvo sukurta nauja vyriausybė, kurios vadovu tapo Mao Dzedongas. Šeštajame dešimtmetyje Kubos saloje įvyko revoliucija ir buvo sukurta nauja vyriausybė, kurios vadovu tapo Fidelis Kastro. Vienu metu tokių šalių buvo daug ir atrodė, kad komunizmas nugalės. Tačiau komunistų partijų vyriausybės savo valdyme nenaudojo demokratijos, kuri yra labai svarbi socializmo ir komunizmo dalis. Dėl šios priežasties vyriausybės atsiskyrė nuo žmonių, todėl komunizmas tapo sunkiai įmanomas. Dėl to taip pat kilo nesutarimų ir skilimų tarp šalių.

XX a. septintajame dešimtmetyje trečdalis pasaulio šalių nuvertė kapitalizmą ir bandė kurti komunizmą. Dauguma šių šalių vadovavosi Sovietų Sąjungos modeliu. Kai kurios sekė Kinijos modeliu. Kiti du trečdaliai pasaulio vis dar gyveno kapitalizme, ir tai lėmė pasaulinę takoskyrą tarp kapitalistinių ir komunistinių šalių. Tai buvo vadinama "šaltuoju karu", nes jame buvo kovojama ne ginklais ar kariuomenėmis, o konkuruojančiomis idėjomis. Tačiau tai galėjo virsti dideliu karu. Devintajame dešimtmetyje Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga varžėsi dėl didžiausios kariuomenės ir pavojingiausių ginklų. Tai buvo vadinama "ginklavimosi varžybomis". Prezidentas Ronaldas Reiganas komunistines šalis, tokias kaip Sovietų Sąjunga, vadino "Blogio imperija", nes jam nepatiko komunizmas.

Nuo 1989 m., kai buvo nugriauta Berlyno siena, dauguma komunistinių šalių grįžo prie kapitalizmo. Dabar komunizmo įtaka pasaulyje yra daug mažesnė. 1991 m. subyrėjo Sovietų Sąjunga. Tačiau maždaug penktadalis pasaulio žmonių vis dar gyvena komunistų partijos kontroliuojamose valstybėse. Daugiausia tokių žmonių yra Kinijoje. Kitos šalys yra Kuba, Vietnamas, Laosas ir Šiaurės Korėja. Komunistinių judėjimų taip pat yra Lotynų Amerikoje ir Pietų Afrikoje.

Karlas Marksas, komunizmo išradėjas


Friedrichas Engelsas

Ginčai

Daugelis žmonių yra parašę savo mintis apie komunizmą. Vladimiras Leninas iš Rusijos manė, kad turi būti grupė sunkiai dirbančių revoliucionierių (vadinamų avangardu), kurie vadovautų socialistinei revoliucijai visame pasaulyje ir visur sukurtų komunistinę visuomenę. Leonas Trockis, taip pat kilęs iš Rusijos, teigė, kad socializmas turi būti tarptautinis ir nėra svarbu, kad jis pirmiausia įvyktų Rusijoje. Jam taip pat nepatiko Josifas Stalinas, kuris po Lenino mirties 1924 m. tapo SSRS vadovu. Stalinas 1928 m. privertė Trockį palikti Sovietų Sąjungą, o 1940 m. jį nužudė. Tai išgąsdino daugelį žmonių, ir daugybė komunistų ginčijosi, ar tai buvo teisinga ir kieno idėjomis reikėtų vadovautis.

Mao Dzedunas iš Kinijos manė, kad revoliucijai Kinijoje ir kitose besivystančiose šalyse bus svarbios kitos klasės, nes šiose šalyse darbininkų klasės buvo mažos. Mao idėjos apie komunizmą paprastai vadinamos maoizmu arba Mao Dzedongo mintimi. Po Stalino mirties 1953 m. Mao laikė save pasaulinio komunizmo lyderiu iki pat savo mirties 1976 m. Šiandien Kinijos vyriausybę vis dar valdo Komunistų partija, tačiau iš tikrųjų jie turi vadinamąją mišriąją ekonomiką. Jie daug ką perėmė iš kapitalizmo. Šiandieninė Kinijos vyriausybė nesivadovauja maoizmu. Tačiau keli revoliucionieriai kitose šalyse, pavyzdžiui, Indijoje ir Nepale, vis dar mėgsta jo idėjas ir bando jas panaudoti savo šalyse.

Termino naudojimas

Žodis "komunizmas" nelabai tiksliai apibūdina kairiąsias politines organizacijas. Daugelis politinių partijų, vadinančių save "komunistinėmis", iš tikrųjų gali būti labiau reformistinės (palaikančios reformas ir lėtus pokyčius, o ne revoliuciją) nei kai kurios partijos, vadinančios save "socialistinėmis". Daugelis komunistinių partijų Lotynų Amerikoje prarado daug narių, nes šios partijos, patekusios į valdžią, daro ne tai, ką žadėjo. Čilėje 1970-1973 m. Salvadoro Allendės vadovaujamos kairiosios Liaudies vienybės koalicijos (partijų grupės) laikais Čilės komunistų partija buvo dešinėje Čilės socialistų partijos pusėje. Tai reiškia, kad ji buvo labiau reformistinė nei socialistų partija.

Daugelis komunistinių partijų taikys reformistinę strategiją. Jos sako, kad darbininkų klasės žmonės nėra pakankamai organizuoti, kad galėtų atlikti didelius pokyčius savo visuomenėje. Jos iškelia kandidatus, kurie bus išrinkti demokratiškai. Kai komunistai bus išrinkti į parlamentą ar Senatą, tada jie kovos už darbininkų klasę. Tai leis darbininkų klasės žmonėms pakeisti savo kapitalistinę visuomenę į socialistinę.

Simboliai ir kultūra

Raudona spalva visame pasaulyje yra komunizmo simbolis. Raudona penkiakampė žvaigždė kartais taip pat simbolizuoja komunizmą. Plaktukas ir pjautuvas yra gerai žinomas komunizmo simbolis. Jis buvo daugelio komunistinių šalių vėliavose (žr. straipsnio viršų). Kai kurie komunistai taip pat mėgsta naudoti žymių istorijos komunistų, pavyzdžiui, Markso, Lenino ir Mao Dzedongo, paveikslėlius kaip visos komunizmo filosofijos simbolius.

Daina "The Internationale" buvo tarptautinė komunizmo daina. Visur skamba ta pati muzika, tačiau dainos žodžiai išversti į daugelį kalbų. Rusiška versija buvo Sovietų Sąjungos himnas nuo 1922 m. iki 1944 m.

Sovietų Sąjungos vėliavoje pavaizduotas pjautuvas simbolizuoja darbininkų kovą. Vėliavoje esantis plaktukas simbolizuoja kovą už darbininkus. Abiejų jų susikirtimas rodo paramą vienas kitam.

Daugelyje komunistinių ir buvusių komunistinių šalių taip pat yra ypatinga meno ir architektūros rūšis. Socialistinio realizmo stiliumi tapyti paveikslai dažnai kuriami propagandos tikslais, siekiant parodyti tobulą šalies žmonių ir politinio lyderio versiją. Socialistinio realizmo stiliumi sukurtame mene, pavyzdžiui, pjesėse, filmuose, romanuose ir paveiksluose, vaizduojami sunkiai dirbantys, laimingi ir gerai maitinami gamyklų darbininkai ir ūkininkai. Šio stiliaus filmuose, pjesėse ir romanuose dažnai pasakojama apie darbininkus ar kareivius, kurie aukojasi dėl savo šalies gerovės. Paveiksluose dažnai buvo vaizduojami herojiški vadovo portretai arba peizažai, vaizduojantys didžiulius kviečių laukus. Stalinistinė architektūra turėjo reprezentuoti valstybės ir jos politinio lyderio galią ir šlovę. Kai kuriems nekomunistams taip pat patiko toks menas.

Žymūs žmonės

• Fidelis Kastro
• Nicolae Ceauşescu
• Michailas Gorbačiovas
• Che Gevara
• Erichas Honeckeris
• Vladimiras Leninas
• Karlas Marksas
• Friedrichas Engelsas
• Josifas Stalinas
• Hošiminas
• Mao Dzedungo (Mao Tse-Tung)
• Leonas Trockis
• Josipas Brozas Tito
• Kim Jong Unas
• Deng Xiaoping

Susiję puslapiai

• Antikapitalizmas
• Karlas Marksas
• Marksizmas
• Trockizmas
• Kapitalizmas
• Socializmas