Komunizmas yra socialinis politinis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas – sukurti visuomenę, paremta bendra gamybos priemonių nuosavybe ir nebesiremiantį nei socialinėmis klasėmis, nei pinigais. Pagal komunistinę teoriją galutinis siekis yra bevalstybinė, beklasė visuomenė, kurioje turtas ir galia yra kolektyviai kontroliuojami, o sprendimų priėmimas orientuotas į bendrą gerovę.

Principai

Komunizmo idėjos formavosi XIX a. antroje pusėje, ypač per Karlo Markso ir Frydricho Engelso darbus. Pagrindiniai principai dažnai apibūdinami taip:

  • Bendra gamybos priemonių nuosavybė: materialūs ištekliai ir gamybos įrankiai valdomi kolektyviai, o ne privačiai;
  • Beklasė visuomenė: siekiama panaikinti skirtumus tarp turtingųjų ir darbininkų, atsisakant klasinės hierarchijos;
  • Planuojama ekonomika: ekonominiai sprendimai dažnai priimami centralizuotai arba kolektyviai, orientuojant gamybą į visuomenės poreikius, o ne pelną;
  • Distribucijos principas: idealiai – „iš kiekvieno pagal gebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“;
  • Politinis tikslas: pakeisti esamas galios struktūras – komunistų mąstytojai teigia, kad tai gali įvykti, jei žmonės atims iš buržuazijos (valdančiosios klasės, kuriai priklauso gamybos priemonės) valdžią ir įtvirtins darbininkų gamybos priemonių kontrolę).

Verta pabrėžti, kad komunizmas oficialiai nėra antiindividualistinis — jo šalininkai teigia, jog sprendimai turi būti naudingi visiems gyventojams, o ne tik tam tikrai daliai žmonių šalyje. Praktika tarp skirtingų judėjimų ir valstybių labai skyrėsi.

Istorinis vystymasis

Komunistinės idėjos tapo reikšmingos politinėse kovose po 1917 m. Rusijos revoliucijos, kai bolševikai po Lenino vadovaujamos pertvarkos įkūrė pirmąją didelę komunistinę valstybę – Sovietų Sąjungą. Per XX a. vidurį komunizmas paplito kitose šalyse arba tapo įtakinga idėja opozicijose ir partizanų judėjimuose.

Po Antrojo pasaulinio karo daugelis Rytų ir Vidurio Europos šalių tapo komunistinėmis valstybių formomis, o Azijoje svarbiomis datomis yra Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimas 1949 m. ir Vietnamiečių bei kitų atitinkamų judėjimų pergales. 1959 m. Kubos revoliucija padėjo komunizmui įsitvirtinti Karibų regione. Skirtingos interpretacijos ir praktikos – marksizmas-leninizmas, maoizmas, trotskizmas ir kitos kryptys – lėmė didelius skirtumus tarp valstybių ir judėjimų.

Nuo 1992 m. liko penkios valstybės, kuriose oficialiai valdė komunistinė ideologija. Keturios iš jų - Vietnamas, Kinija, Kuba ir Laosas - vadovaujasi skirtingomis marksizmo-leninizmo formomis. Penktoji, Šiaurės Korėja, dabar oficialiai vadovaujasi komunizmu "čučche", tačiau iki 1991 m. taip pat vadinosi marksistine-leninistine. Daugelis kitų tautų maždaug tuo metu atsisakė marksizmo, nes nepavykęs jo įgyvendinimas lėmė idealų sugedimą ir sukėlė autoritarizmą, masinį skurdą ir žiaurius pilietinius konfliktus.

Komunistinė praktika: skirtumai tarp teorijos ir realybės

Realių komunistinių režimų patirtis ženkliai skyrėsi nuo teorinio idealo. Bendri bruožai, būdingi daugeliui istorinių variantų:

  • vienpartinė politinė sistema ir stipri partijos kontrolė;
  • centralizuota planinė ekonomika, dažnai lydima kolektyvizacijos žemės ūkyje;
  • ribota politinė laisvė ir represijos prieš opoziciją;
  • itin spartus industrinis vystymasis kai kuriose šalyse, kartu su humanitariniais praradimais (badavimas, priverstinės pertvarkos, masinės represijos).

Tuo pat metu kai kurie komunistiniai režimai pasiekė pažangos srityse, pvz., švietime, sveikatos apsaugoje ir nelygybės mažinime. Istorikai ir politologai iki šiol ginčijasi dėl priežasčių, kodėl kai kuriose šalyse komunistinė praktika baigėsi autoritarizmu ir ekonominiu žlugimu, o kitur atsirado reikšmingų socialinių pasiekimų.

Kritika ir apmąstymai

Komunizmas sulaukia tiek šalininkų, tiek kritikos. Kritikai nurodo ekonominius ir politinius komunizmo įgyvendinimo trūkumus, autoritarinių režimų žmogaus teisių pažeidimus, centralizuotos ekonomikos našumo problemas ir valdžios koncentraciją. Šalininkai teigia, kad daugelis problemų kilo ne iš idėjos pačios, o iš konkrečių istorinių sprendimų, išorinių konfliktų ir politinių klaidų, bei kad komunizmo idealai gali būti įgyvendinti kitomis, demokratiškesnėmis formomis.

Šiuolaikinė reikšmė

Nors XX a. pabaigoje daugelyje šalių komunizmo režimai žlugo arba reikšmingai transformavosi, komunistinė teorija ir toliau daro įtaką politinėms diskusijoms, darbo judėjimams ir kairiosios politikos partijoms. Kai kurios valstybių partijos adaptavo rinkos mechanizmus (pvz., Kinijos ir Vietnamas), kitos išlaikė griežtesnę valstybės kontrolę. Diskusijos apie socialinį teisingumą, nuosavybės formų pasiskirstymą ir valstybės vaidmenį ekonomikose tebėra aktualios ir šiandien.

Apibendrinant: komunizmas kaip intelektualinė ir politinė tradicija turi platų teorinį pagrindą ir ilgą istoriją, kurios įgyvendinimo rezultatai buvo labai skirtingi. Svarbu atskirti teorinius idealus nuo istorinės praktikos ir vertinti tiek pasiekimus, tiek padarytas klaidas objektyviai.