Kuba – Karibų sala: geografija, istorija ir politinė apžvalga
Kuba – išsami Karibų salos apžvalga: geografija, istorija nuo Kolumbo iki Kastro revoliucijos, politinė sistema ir svarbiausi miestai (Havana, Santjagas).
Kuba yra salų valstybė Karibų jūroje. Šalį sudaro didžioji Kubos sala, Isla de la Juventud (Jaunystės sala) ir daug mažesnių salų bei rifų. Havana yra Kubos sostinė ir didžiausias miestas, garsėjantis kolonijine architektūra, senamiesčiu ir kultūriniu gyvenimu. Antras pagal dydį miestas yra Santjago de Kuba, svarbus istorijos ir muzikos centras. Kuba yra arti Jungtinių Amerikos Valstijų (pagrindinis atstumas — apie 90 mylių iki Floridos krantų), taip pat netoli Meksikos, Haičio, Jamaikos ir Bahamų salų. Žmonės iš Kubos vadinami kubiečiais. Valstybinė kalba yra ispanų. Klimatas tropinis — šilta beveik visus metus, būdingas lietingasis sezonas ir uraganų rizika vasaros ir rudens mėnesiais.
Geografija ir gamta
Kuba yra didžiausia salų valstybė Karibuose. Reljefas yra įvairus: žemumos, kalvos ir nedideli kalnai (pavyzdžiui, Sierra Maestra pietryčiuose). Salos pakrantėse — smėlio paplūdimiai, koraliniai rifai ir lagūnos. Kubos ekosistema apima miškus, pelkes (pvz., Zapatos pusiasalis) ir unikalią florą bei fauną. Daugelis teritorijų yra saugomos — yra nacionalinių parkų ir gamtos rezervatų, kai kurie objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Trumpa istorija
1492 m. Kristupas Kolumbas išsilaipino Kubos saloje ir ją priskyrė Ispanijos karalystei. Iki europiečių atvykimo saloje gyveno vietiniai tautoai (taip pat Taíno kultūros atstovai). Per kolonijinės epochos šimtmečius Kuba tapo svarbiu cukraus, tobako ir vergų prekybos centru. 19 a. vyko nepriklausomybės judėjimai; svarbų vaidmenį vaidino kovotojai už laisvę, tokie kaip José Martí.
Kuba buvo Ispanijos kolonija iki 1898 m. Ispanijos ir Amerikos karo. Po karo sala pateko JAV įtakon — buvo JAV okupacija ir politinė kontrolė — o oficiali nepriklausomybė paskelbta 1902 m., tačiau JAV įtaka išliko (Platt amendment istorinis kontekstas). 20 a. viduryje Kuba patyrė politinį nestabilumą ir diktatūras, iš kurių paskutinė buvo Fulgencio Batistą ir jo režimas.
1959 m. Fidelio Kastro ir Če Gevaros vadovaujami partizanai nuvertė Kubos diktatorių Fulgencio Batistą ir paskelbė Kubos revoliuciją. F. Kastro pradėjo megzti santykius su Sovietų Sąjunga, nacionalizavo dalį privataus turto ir ribojo užsienio, ypač JAV, verslo veiklą saloje; tai sukėlė įtampą su Jungtinėmis Valstijomis. 1961 m. Kastro oficialiai paskelbė, kad jo vyriausybė yra socialistinė. JAV bandė įsiveržti į Kubą, bet invazija prie Cie mažio įlankos (Bay of Pigs) žlugo. 1962 m. Kuba tapo sovietinės branduolinės krizės (Cuban Missile Crisis) centru. 1965 m. buvo įkurta Kubos komunistų partija, kuri nuo to laiko dominuoja politiniame gyvenime. Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. ekonomika patyrė sunkią "specialiąją periodą", tačiau vyriausybė išlaikė socialines programas, ypač sveikatos apsaugos ir švietimo srityse.
Politika ir ekonomika
Kuba yra vienpartinė valstybė, kurioje pagrindinę politinę galią turi Komunistų partija. Per dešimtmečius išlaikyta centralizuota ekonomika, nors pastaraisiais metais ėmėsi tam tikrų reformų — riboti privatizavimo ir smulkaus verslo skatinimo žingsniai, ūkininkavimo reformos ir turizmo plėtra. JAV sankcijos (embargas) nuo 1960-ųjų turėjo didelę įtaką Kubos ekonomikai ir tarptautiniams santykiams.
Ekonomikos pagrindai tradiciškai buvo cukrus, tobakas (kubos cigarai), nusileidžianti žemės ūkio produkcija, nikelio gavyba ir turizmas. Kuba taip pat išsiskiria biotechnologijų ir farmacijos sritimis bei eksportuoja medicinos paslaugas ir sveikatos priežiūros specialistus į kitus regionus.
Gyventojai, kultūra ir visuomenė
Kuboje gyvena apie 11 milijonų žmonių — etninė sudėtis yra mišri: europos kilmės, afrikiečių palikuonių ir mišrių kilmių gyventojai. Kubos kultūra yra turtinga ir įvairi: muzika (son, salsa, rumba), šokiai, literatūra ir vaizduojamasis menas. Be to, kubiečiai garsėja savo kulinarija, tobaku ir kavos tradicijomis.
Valstybė daug investuoja į viešąsias paslaugas: Kubos sveikatos sistema ir švietimas tarptautiniu mastu dažnai minimi kaip pavyzdžiai — aukštas raštingumo lygis, plačios pirminės sveikatos priežiūros paslaugos ir geras specialistų rengimas. Tačiau ekonominiai ribotumai, mažos algos ir ribota komercinė laisvė kelia socialines ir politines diskusijas, o tarptautinė bendruomenė dažnai kritikuoja padėtį žmogaus teisių srityje.
Turizmas ir praktinė informacija
- Pagrindinės turistinės kryptys: Havana, Varadero, Trinidadas, Viñales slėnis, Santjago de Kuba, Zapata pelkės ir Isla de la Juventud.
- Sezonai: geriausias laikas lankytis yra sausio–balandžio mėnesiai (sausasis sezonas), tačiau reikia atsižvelgti į uraganų sezoną (birželis–lapkritis).
- Valiuta: po 2021 m. reformų Kubos nacionalinė valiuta yra kubos pesas (CUP); keliaujant rekomenduojama pasitarti dėl priemonių ir mokėjimo galimybių.
- Sveikata: prieš kelionę verta pasitikrinti reikalavimus dėl skiepų ir draudimo; Kubos sveikatos sistema veikia gerai, bet kai kurioms paslaugoms gali prireikti mokėjimo ar atsarginių priemonių.
Kuba išlieka reikšminga tiek istoriniu, tiek geopolitiniu požiūriu: tai šalis su stipria kultūrine tapatybe, sudėtinga politine praeitimi ir unikaliu socialiniu modeliu. Tarptautiniai santykiai, ekonominės reformos ir pilietinės visuomenės pokyčiai toliau formuos šalies ateitį.
Kultūra
Kuba garsėja įvairiomis muzikos rūšimis, ypač šokių muzika, tokia kaip salsa ir mambo. Kadangi kubiečių protėviai kilę iš Ispanijos, Afrikos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, kubiečių muzika yra ypatinga ir skirtinga.
Skaitymas Kuboje labai populiarus. Daugeliui žmonių ypač patinka skaityti knygas ar dalykus, kurie atkeliauja iš šalies, nors vyriausybė tam nepritaria. Jie taip pat mėgsta muziką ir sportą. Kubos muzika yra labai gyva. Taip yra todėl, kad daug jos kilusios iš afrikietiškų ir ispaniškų ritmų. Daugelis kubiečių mėgsta beisbolą, krepšinį ir lengvosios atletikos varžybas. Kubos futbolo komanda dalyvavo viename Pasaulio futbolo taurės turnyre. 1938 m. jie pasiekė ketvirtfinalį ir pralaimėjo Švedijai 0:8.
Istorija
Ankstyvoji istorija
Prieš ispanams užkariaujant Kubą, saloje gyveno trys gentys. Tai buvo tainai, cibonėjai ir gvanachatabėjai. Tainų gentis buvo didžiausia ir labiausiai paplitusi iš visų trijų genčių. Jie augino pupeles, kukurūzus, moliūgus ir batatus. Taínos taip pat miegojo hamakuose, kuriuos ispanai pristatė likusiam pasauliui. 1492 m. Kristupas Kolumbas atvyko į Kubą per savo pirmąją kelionę į Ameriką. Po trejų metų jis pareikalavo, kad salos atitektų ispanams. Vėliau ispanai pradėjo valdyti Kubą. Ispanai į Kubą atsivežė tūkstančius vergų iš Afrikos, kurie dirbo jiems. Dauguma vietinių kubiečių mirė nuo ispanų ir afrikiečių atvežtų naujų ligų. Be to, ispanai labai žiauriai elgėsi su vietiniais kubiečiais ir daug jų išžudė.
Ispanai valdė daugelį metų. Kuba tapo svarbiausia cukraus gamintoja. XIX a. pradžioje kubiečiai sukilo prieš ispanų valdovus, bet jiems nepavyko iki 1898 m., kai Jungtinės Amerikos Valstijos pradėjo karą su ispanais ir juos nugalėjo. Po to ketverius metus Kuba buvo Amerikos sudėtyje, o 1902 m. tapo nepriklausoma respublika. Nors Kuba buvo nepriklausoma, amerikiečiai vis tiek kontroliavo salą pagal įstatymą, vadinamą Platto pataisa. 1933 m. kubiečiai sustabdė Platto pataisos galiojimą, tačiau amerikiečiai vis dar turėjo didelę įtaką Kubos politikai. Amerikiečiams priklausė dauguma Kubos įmonių. Amerikiečiai rėmė lyderį Fulgencio Batistą, kurį daugelis kubiečių laikė korumpuotu.
Be politinės kontrolės, Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat kontroliavo Kubos ekonomiką. Tuo metu Kubos ekonomika buvo monokultūrinė. Nors ji augino kavą, tabaką ir ryžius, tačiau daugiausia rėmėsi cukrumi. Todėl kitos šalys ją vadino "pasaulio cukrine". Jungtinės Valstijos pirko cukrų iš Kubos Respublikos už didesnę nei pasaulinis standartas kainą. Mainais už tai Kuba turėjo teikti pirmenybę Jungtinėms Valstijoms ir jų pramonei. Kuba priklausė nuo Jungtinių Valstijų ir jų investicijų. Kuba nebuvo industrializuota, todėl jai reikėjo pajamų prekėms ir naftai. Jai taip pat reikėjo JAV investicijų į dujas, elektrą, komunikacijas, geležinkelius ir bankus. Nors Kubos darbininkų sąlygos buvo geresnės nei kitose žemyno šalyse, jie vis dar susidurdavo su nelygybe, infrastruktūros trūkumu, aukštu neraštingumo lygiu ir nuolatinio darbo trūkumu (cukraus pramonė buvo sezoninė).
Kubos revoliucija
1959 m. Fidelis Kastro sukėlė revoliuciją prieš Fulgencio Batistą. F. Castro kartu su Che Guevara iš Argentinos, savo broliu Rauliu ir kitais prieš Batistą kovojusiais asmenimis perėmė valdžią Kuboje. F. Kastro Kuboje padarė daug pokyčių. Jis panaikino amerikiečių nuosavybės teisę į Kubos įmones. Dėl to Kastro tapo nepopuliarus Amerikoje ir Jungtinės Valstijos uždraudė bet kokius ryšius su Kuba. Dėl to daug kubiečių išvyko į Ameriką. 1961 m. amerikiečiai padėjo kai kuriems iš šių kubiečių pulti Kubą ir bandyti pašalinti Kastro, tačiau jiems nepavyko. Tada Kastro paprašė Sovietų Sąjungos padėti apginti jį nuo amerikiečių, ir ji tai padarė. Sovietų Sąjunga Kuboje dislokavo branduolinius ginklus ir nukreipė juos į Jungtines Valstijas. Amerikos prezidentas Kenedis pareikalavo juos pašalinti arba prasidės naujas karas. Tai buvo vadinama Kubos raketų krize. Sovietų Sąjunga raketas pašalino, kai Jungtinės Valstijos sutiko toliau nepulti Kubos ir pašalinti raketas iš Turkijos.
Po to Kuba tapo tokia pat komunistine šalimi kaip Sovietų Sąjunga. Sovietų Sąjunga brangiai pirko didžiąją dalį Kubos cukraus. Šiuos pinigus Kuba išleido sveikatos apsaugai, švietimui ir kariuomenei. Dėl to Kubos mokyklos ir ligoninės tapo vienos geriausių pasaulyje. Kariuomenė kovojo Afrikoje, kad paremtų juodaodžius afrikiečius, kovojančius prieš baltųjų Pietų Afrikos kariuomenę. Kuba taip pat rėmė Pietų Amerikos grupes, kovojančias prieš tų šalių diktatorius.
Tačiau Kubos vyriausybė pradėjo kontroliuoti didžiąją dalį gyvenimo Kuboje pagal komunistinę sistemą. Nesutikti su Kubos vyriausybe ir Fideliu Kastro viešai buvo draudžiama. Kai kuriems kubiečiams tai nepatiko ir jie bandė išvykti iš Kubos. Dauguma išvykusių kubiečių išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Kai kurie kubiečiai, kuriems nepatiko valdžia ir kurie pasiliko, buvo pasodinti į kalėjimą. Daugybė grupių iš viso pasaulio protestavo prieš Kubą ir reikalavo, kad Fidelis Kastro atsisakytų valdžios.
1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga. Tai reiškė, kad Kuba, kuri didžiąją dalį savo produkcijos parduodavo Sovietų Sąjungai, nebeturėjo pinigų. Amerikiečiai sugriežtino apribojimus ryšiams su Kuba. Amerika pareiškė, kad ryšių apribojimai bus taikomi tol, kol Fidelis Kastro neatsisakys valdžios. Dešimtajame dešimtmetyje Kuba labai nuskurdo. Šis laikotarpis Kuboje tapo žinomas kaip "ypatingasis laikotarpis". Dėl šios nelaimės Kuba pasikeitė ir leido valdžiai mažiau kontroliuoti, daugiau diskutuoti tarp žmonių, steigti privačias parduotuves ir įmones. Kuba taip pat stengėsi, kad į salą atvyktų turistai.
2000-aisiais turizmas į Kubą vėl pradėjo nešti pinigus salai. Nors Fidelis Kastro liko valdžioje, po ligos jis visas pareigas perdavė savo broliui Rauliui. Fidelis Kastro buvo vienas iš ilgiausiai dirbusių valstybės vadovų. 2018 m. oficialiu Kubos prezidentu tapo Miguelis Díazas-Canelis.
2015 m. balandžio mėn. įvyko istorinės derybos su JAV prezidentu B. Obama ir Kubos generaliniu sekretoriumi Rauliu Kastro dėl abiejų tautų santykių gerinimo.
XX a. septintajame dešimtmetyje prezidento J. F. Kenedžio paskelbtas prekybos embargas buvo gerokai sušvelnintas valdant B. Obamai. Dabar JAV piliečiai tam tikrais metų laikais gali tiesiogiai keliauti į Kubą. Anksčiau amerikiečiai į Kubą turėdavo vykti per Meksiką. Amerikiečiams vis dar neleidžiama pirkti ar rūkyti kubietiškų cigarų. Cigarai kontrabanda gabenami per JAV ir Kanados sieną, nes Kanadoje jie yra legalūs.
Karinę tarnybą vyrai nuo 17 iki 28 metų privalo atlikti dvejus metus. Moterims ji neprivaloma.
1680 m. Kubos žemėlapis
Administraciniai padaliniai
Šalis suskirstyta į 15 provincijų ir vieną specialią savivaldybę (Isla de la Juventud). Provincijos suskirstytos į savivaldybes.
|
|
Kubos provincijos
Demografiniai duomenys
Kuboje gyvena beveik 13 mln. gyventojų. Kubos gyventojai priklauso trims skirtingoms grupėms. Didžiausia grupė yra į Kubą atvykusių ispanų kolonistų palikuonys. Mažiausia grupė yra juodaodžių Afrikos vergų, kurie buvo atvežti dirbti ir gimdyti vaikus (barakonuose) kaip Naujojo pasaulio vergai, kuriuos buvo galima teisėtai parduoti į vergiją visam gyvenimui Jungtinėse Amerikos Valstijose, palikuonys. Vidurinioji grupė yra afrikiečių ir ispanų mišinys. Vyriausybei pavyko pasiekti, kad su šiomis trimis skirtingomis grupėmis būtų elgiamasi vienodai. DNR Karibų studijų instituto duomenimis, Kubos gyventojų rasinė sudėtis yra tokia:
- Europos kubiečiai kilę iš XV a. pabaigoje ir vėliau atvykusių kolonistų. Dauguma baltųjų kubiečių buvo kilę iš įvairių Ispanijos dalių, tačiau daugiausia jų buvo iš Kanarų salų, Andalūzijos ir Katalonijos. Taip pat buvo šiek tiek prancūzų, italų ir anglų tautų. 2012 m. duomenimis, baltieji sudaro apie 30 % Kubos gyventojų, jie daugiausia gyvena vakarinėje Kubos dalyje, ypač tokiuose miestuose kaip Havana ir Pinar del Rio. Jie atsivežė savo kalbą, religiją, muziką ir kt.
- Afrikiečiai ir mulatai kubiečiai kilę iš Afrikos vergų, kurie atvyko iš įvairių Afrikos dalių, tačiau daugiausiai jų buvo iš Vakarų Afrikos. Haičio revoliucijos laikais į Kubą taip pat atvyko daugiau kaip 500 000 haitiečių. Dauguma Kubos vergų buvo kilę iš kongo ir jorubų genčių, taip pat buvo igbų, evų, fonų, fulų, fulų, mandinkų ir kai kurių kitų genčių. Afrokubiečiai sudaro labai daug - nuo 33,9 iki 70 proc. visų gyventojų, jie daugiausia susitelkę rytinėje Kubos dalyje. Į Kubos kultūrą jie atsinešė savo instrumentus, religiją (santeriją) ir papročius.
- Viduržemio jūros regiono kubiečiai sudaro apie 3 proc. gyventojų, tačiau reikia žinoti, kad daug pietų ispanų kilmės kubiečių palikuonių savo giminėje turi nemažai maurų kraujo, nes Ispanija yra arti Šiaurės Afrikos. Daug Viduržemio jūros regiono kubiečių atvyko 1820-1880 m., o kartais ir vėliau. Daugiausia jų susitelkė rytuose, specialiai tokiuose miestuose kaip Gvantanamo įlanka. Į Kubą jie atsivežė daug savo maisto produktų ir virtuvės bei keletą žodžių.
Sveikata ir švietimas
Kuba yra besivystanti šalis ir dažnai vaizduojama kaip labai skurdi. Tačiau kai kuriais aspektais, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos priežiūros ir vidutinės gyvenimo trukmės, ji yra daug geresnėje padėtyje nei dauguma Lotynų Amerikos šalių. Kūdikių mirtingumas joje mažesnis nei kai kuriose išsivysčiusiose šalyse. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė - 78 metai.
Visi vaikai nuo šešerių iki dvylikos metų privalo lankyti mokyklą ir beveik visi moka bent jau skaityti ir rašyti. Visų pakopų mokslas yra nemokamas. Dėl to Kuboje raštingumas siekia 99,8 %.
2006 m. Pasaulio maisto programa patvirtino, kad Kuba yra vienintelė šio regiono šalis, kurioje nėra badaujančių vaikų. Tais pačiais metais Jungtinės Tautos pareiškė, kad Kuba yra vienintelė pasaulio valstybė, atitinkanti Pasaulio gamtos fondo tvaraus vystymosi apibrėžimą.
Geografija
Kuba yra didžiausia Vakarų Indijos sala. Ji turi daug išteklių. Tik maždaug ketvirtadalį šalies teritorijos sudaro kalnai arba kalvos. Didelė dalis žemės yra švelnios kalvos arba lygumos, tinkamos ūkininkauti arba auginti galvijus. Kuboje derlingas dirvožemis ir šiltas klimatas yra puiki vieta auginti javus.
Cukrus yra svarbiausias Kubos derlius, kurį jie gali gauti iš cukranendrių. Cukranendrės yra didžiausia Kuboje auginama prekinė kultūra, iš kurios gaunama daugiausia pinigų. Po jos antroje vietoje yra tabakas. Iš tabako rankomis gaminami cigarai. Daugelis žmonių rankomis pagamintą cigarą laiko geriausiu pasaulyje. Kitos svarbios kultūros yra ryžiai, kava ir vaisiai. Kuboje taip pat yra daug naudingųjų iškasenų. Saloje yra kobalto, nikelio, geležies, vario ir mangano. Taip pat yra druskos, naftos ir gamtinių dujų. Kubos pakrantėje yra daug įlankų ir keletas gerų uostų. Sostinė Havana taip pat yra uostas. Kituose uostuose yra uostamiesčiai. Nuevitas yra uostamiestis šiaurinėje pakrantėje. Cienfuegosas, Gvantanamas ir Santjagas de Kuba yra keletas uostamiesčių pietinėje pakrantėje.
Kuboje vyrauja pusiau tropinis klimatas. Tai reiškia, kad vėsūs vandenyno vėjai neleidžia jai tapti karšta, nors ji yra tropikų zonoje. Kuboje yra drėgnasis ir sausasis sezonas. Sausasis sezonas trunka nuo lapkričio iki balandžio, o drėgnasis - nuo gegužės iki spalio. Rugpjūčio-spalio mėnesiais Atlanto vandenyne taip pat yra uraganų sezonas. Dėl šios priežasties dauguma Kubos uostamiesčių, esančių pakrantėje, gali būti užtvindyti.
Tabako laukas Pinar del Rio mieste.
Susiję puslapiai
- Kuba olimpinėse žaidynėse
- Kubos nacionalinė futbolo rinktinė
- Kubos upių sąrašas
- Kategorija:Kubos žmonės
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokia yra Kubos sostinė?
A: Kubos sostinė yra Havana. Ispaniškai ji vadinama "La Habana".
K: Kokia kalba kalba Kubos gyventojai?
A: Kubos gyventojai kalba ispanų kalba.
K: Kas atrado Kubą?
A: Kristupas Kolumbas Kubą atrado 1492 m.
K: Kada Kuba tapo nepriklausoma nuo Ispanijos?
A: Po 1898 m. Ispanijos ir Amerikos karo Kuba 1902 m. tapo nepriklausoma šalimi.
K: Kas vadovavo Kubos revoliucijai?
A: Kubos revoliucijai vadovavo Fidelis Castro ir Che Guevara.
K: Kaip JAV reagavo į Kastro socialistinę vyriausybę?
A: JAV bandė įsiveržti į Kubą ir nuversti komunistų vadovaujamą vyriausybę, tačiau joms nepavyko.
K: Kokio tipo vyriausybė Kuboje veikia šiandien?
A.: Šiandien Kuboje veikia Komunistų partijos vadovaujama vyriausybė, kuri valdo nuo 1965 m.
Ieškoti