Kristupas Kolumbas (1451-1506) buvo Genujos prekybininkas, tyrinėtojas ir jūrininkas. Jis gimė 1451 m. Genujoje, Italijoje. "Kristupas Kolumbas" yra angliška Kolumbo vardo versija. Tikrasis jo vardas italų kalba buvo Cristoforo Colombo, ispanų kalba - Cristóbal Colón.

Gimimo data tiksli nėra žinoma — dažniausiai nurodoma 1451 m., o kilmė siejama su Genujos pirklių šeima. Jaunystėje Kolumbas dirbo jūroje, įgijo navigacijos ir vandenynų žemėlapių žinių, vėliau ieškojo rėmėjų idėjai pasiekti Aziją plaukiant į vakarus, taip apėjant Afriką. Po kelių neatmestų bandymų jis galiausiai gavo finansinę paramą iš Ispanijos monarchų Izabelos ir Ferdinando.

Pirmoji kelionė ir Naujojo pasaulio „atradimas“

1492 m. Kolumbas vadovavo ekspedicijai, kuriai buvo skirtos trys laivės — Niña, Pinta ir Santa María. 1492 m. jis išsilaipino Bahamų saloje — pirmasis iš europiečių. Tai įvyko daugeliui Europos šalių nežinomoje teritorijoje; sala, kurioje jis pirmąkart išsilaipino, vietinių gyventojų kalba vadinta Guanahani (vėlesnė identifikacija dažnai siejama su San Salvador salomis). Kolumbo pirminis tikslas buvo rasti greitesnį kelią į Aziją iš Europos, todėl jis manė, kad pasiekė Azijos pakrantes arba „Indijas“, todėl vietinius gyventojus vadino „indiais“.

Vėlesnės kelionės ir kolonizacija

Po pirmosios kelionės Kolumbas dar atliko tris ekspedicijas (1493, 1498 ir 1502 m.), aplankydamas tokias vietas kaip Kuba, Hispaniola (dabar Dalys Haičio ir Dominikos Respublikos) bei Pietų Amerikos pakrantę. Kai ispanai sužinojo, kad K. Kolumbas atrado Naująjį pasaulį, daugybė kitų žmonių, vadinamų konkistadorais, taip pat ten išvyko. Tai paskatino ispanų kolonizaciją Amerikoje, o nuo XVI a. prasidėjo intensyvūs kolonijiniai užkariavimai ir resursų plėtra.

Poveikis vietiniams gyventojams ir „Columbian“ mainai

Kolumbo kelionės atvėrė nuolatinį Europos ir Amerikų kontaktą, vadinamą "Columbian exchange" — mainais, kurių metu į Europą pateko kukurūzai, bulvės, tabakas ir kiti Amerikos augalai, o į Ameriką įvežti gyvuliai (arkliai, karvės), kultūros augalai, technologijos bei ligos. Šis procesas turėjo ir teigiamų, ir katastrofiškų pasekmių: vietinės Amerikas bendruomenės patyrė didžiulį demografinį nuosmukį dėl užkrečiamųjų ligų (pavyzdžiui, raupų), smurto ir priverstinio darbo; vėliau prasidėjo ir transatlantinė vergų prekyba.

Administraciniai titulai ir ginčai

Dėl savo siekių bei valdžią įgyvendinusių priemonių Kolumbas buvo paskirtas Admiralu ir turėjo teisę į tam tikras privilegijas bei valdymą naujai atrastose žemėse. Tačiau jo administravimas buvo kritikuojamas: dėl griežtų valdymo metodų ir konfliktų su kolonistais jis 1500 m. buvo suimtas ir grąžintas į Ispaniją, kurioje patyrė teisminius kaltinimus; vėliau kai kurios teisės buvo atšauktos, tačiau jis prarado dalį valdžios funkcijų.

Mirtis ir palaikai

Kolumbas mirė 1506 m. gegužės 20 d. Valjadolide, Ispanijoje. Jo palaikų perlaidojimų istorija yra sudėtinga: dalis jo palaikų buvo perkelti į Hispaniolą, vėliau teigiama, kad dalis jų atiteko Sevilijai — dėl to iki šių dienų vyksta diskusijos, kur tiksliai palaidotas jo kūnas.

Paveldas ir vertinimai

Kolumbo gyvenimas ir darbai sulaukia prieštaringų vertinimų. Vieni jį laiko drąsiu jūreiviu ir to meto Europos žemėlapių ribų išplėtėju, kiti — asmeniu, kurio ekspansija ir kolonijinė politika prisidėjo prie vietinių tautų žūties, prievartos ir vergovės išplitimo. Šiuolaikinėje istoriografinėje ir visuomeninėje diskusijoje jo vaidmuo dažnai peržiūrimas, dalis šalių pervadina miestų gatves ar nuima paminklus, atsižvelgdamos į istorijos niuansus.

Nors Leifas Eriksonas buvo pirmasis europietis, išsilaipinęs Amerikos žemėje, tai nebuvo gerai užfiksuota ir nesukėlė vėlesnių Europos ir Naujojo pasaulio kontaktų. Kolumbo kelionės pradėjo nuolatinį ir reikšmingą Europos bei Amerikos istorijų susikirtimą, todėl jis dažnai paminimas kaip „Naujojo pasaulio atradėjas“ — kartu pripažįstant, kad tas „atradimas“ turėjo ir tragiškų padarinių vietinėms gyventojų kultūroms.