Ferdinandas II Aragonietis

Biografija

Ferdinandas buvo Jono II Aragoniečio sūnus, vedęs antrąją žmoną aragoniečių didikę Juaną Enriquez. 1469 m. spalio 19 d. Okanijoje jis vedė infantę Izabelę, Kastilijos Henriko IV seserį iš kitos motinos. Jis tapo Kastilijos Ferdinandu V, kai Izabelė 1474 m. pakeitė savo brolį Kastilijos karaliene. Abiem jauniems monarchams teko pradėti pilietinį karą su Kastilijos princese Juana (dar žinoma kaip Juana la Beltraneja), kuri teigė esanti Henriko IV duktė. Jie laimėjo. 1479 m. Ferdinandas pakeitė tėvą Aragono karaliumi. Tai reiškė, kad Kastilijos karūna ir įvairios Aragono karūnos teritorijos buvo sujungtos į personalinę uniją. Pirmą kartą nuo VIII a. taip buvo sukurtas vienas politinis vienetas, kurį buvo galima vadinti Ispanija, nors iki XVIII a. įvairios teritorijos nebuvo tinkamai administruojamos kaip vienas vienetas.

Pirmaisiais Ferdinando ir Izabelės bendro valdymo dešimtmečiais buvo užkariauta Granados karalystė, paskutinis musulmonų anklavas Pirėnų pusiasalyje. Tai buvo baigta 1492 m., o tada žydai buvo išvaryti iš Kastilijos ir Aragono. Karališkoji pora pasiuntė Kristupą Kolumbą į ekspediciją, kurios metu jis atrado Naująjį pasaulį. 1494 m. Tordesiljaso sutartimi neeuropietiškas pasaulis buvo padalytas tarp Portugalijos ir Kastilijos karūnų šiaurės-pietų linija, einančia per Atlanto vandenyną.

Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais Ferdinandas buvo užimtas vadinamaisiais Italijos karais. Jis kovojo su Prancūzijos karaliais dėl Italijos kontrolės. 1494 m. Prancūzijos Karolis VIII įsiveržė į Italiją ir išvarė Ferdinando pusbrolį Alfonsą II iš Neapolio sosto. Ferdinandui sudarius sąjungą su įvairiais Italijos kunigaikščiais ir imperatoriumi Maksimilijonu I, 1496 m. prancūzai buvo išstumti ir į Neapolio sostą pasodintas Alfonso sūnus Ferdinandas. 1501 m., mirus Ferdinandui II Neapolio kunigaikščiui ir jį paveldėjus dėdei Frydrichui, Ferdinandas Aragonietiškasis pasirašė susitarimą su Karolio VIII įpėdiniu Liudviku XII. Liudvikas ką tik buvo sėkmingai pareiškęs pretenzijas į Milano kunigaikštystę, ir jie susitarė pasidalyti Neapolį: Kampanija ir Abrucai, įskaitant patį Neapolį, atiteko prancūzams, o Ferdinandui atiteko Apulija ir Kalabrija. Susitarimas netrukus žlugo, ir per kelerius ateinančius metus didysis Ferdinando generolas Gonzalo Fernándezas de Kordoba 1504 m. užkariavo Neapolį iš prancūzų. Dar vienas ne toks garsus "užkariavimas" įvyko 1502 m., kai Rytų Romos imperijos de jure imperatorius Andriejus Paleologas paliko Ferdinandą ir Izabelę kaip imperijos paveldėtojus, taigi Ferdinandas tapo de jure Romos imperatoriumi.

Po Izabelės mirties jos karalystė atiteko dukrai Joanai. Jai nesant Nyderlanduose, kur valdė jos vyras arkivyskupas Pilypas, Ferdinandas buvo jos regentas. Ferdinandas bandė išlaikyti regentystę visam laikui, bet Kastiljos diduomenė jį atstūmė ir pakeitė Joanos vyru, tapusiu Pilypu I Kastilijos. Po Pilypo mirties 1506 m., kai Joana buvo nestabilios psichikos, o jos ir Pilypo sūnui Karoliui iš Gento buvo tik šešeri metai, Ferdinandas vėl tapo regentu ir valdė per karalystės kanclerį kardinolą Francisco Jimenez de Cisneros.

1508 m. Italijoje vėl prasidėjo karas, šį kartą prieš Veneciją. Visos kitos pusiasalio galybės, įskaitant Liudviką XII, Ferdinandą, Maksimilianą ir popiežių Julijų II, susivienijo į Kambrai lygą. Nors Agnadelo mūšyje prancūzai laimėjo prieš Veneciją, Lyga netrukus subyrėjo, nes ir popiežius, ir Ferdinandas ėmė įtarinėti prancūzų ketinimus. Vietoj to buvo sudaryta Šventoji lyga, kurioje visos galybės susivienijo prieš Prancūziją.

1511 m. lapkritį Ferdinandas ir jo svainis Henrikas VIII iš Anglijos pasirašė Vestminsterio sutartį, kuria įsipareigojo teikti abipusę pagalbą prieš Prancūziją. Tų pačių metų pradžioje Ferdinandas užkariavo pietinę Navaros karalystės dalį, kurią valdė prancūzų didikas, ir prijungė ją prie Ispanijos. Tuo metu, siekdamas sustiprinti savo pretenzijas į karalystę, Ferdinandas antrą kartą vedė daug jaunesnę Žermeną Fojė (1490-1538), Navaros karalienės Leonoros anūkę. Šventoji lyga iš esmės sėkmingai veikė ir Italijoje, išstumdama prancūzus iš Milano, kuris 1513 m. taikos sutartimi buvo grąžintas Sforcų kunigaikščiams. Tačiau po dvejų metų prancūzams pavyko vėl užkariauti Milaną.

Ferdinandas mirė 1516 m. Madrigalejo, Cáceres, Extremadura. Jis pavertė Ispaniją galingiausia Europos šalimi. Jo anūkui Karoliui, kuris paveldėjo ne tik senelių iš motinos pusės Ispanijos žemes, bet ir Habsburgų bei Burgundijos žemes iš tėvo pusės, paveldėjus valdžią, jo įpėdiniai turėjo tapti galingiausiais žemyno valdovais. Karoliui atiteko Aragoneso žemės, jis taip pat gavo Kastilijos karūną kartu su savo išprotėjusia motina, taip pagaliau suvienydamas Ispanijos sostus po viena galva.

Aragono karaliaus Ferdinando II ir Kastilijos karalienės Izabelės vestuvinis portretas

Vaikai

Ferdinandas ir Izabelė susilaukė 5 vaikų: Izabelės Astūrijos, Chuano Aragoniečio, Joanos Kastilijos, Marijos Aragonietiškos ir Kotrynos Aragonietiškos. Joana ir Kotryna susituokė su keliomis Europos dinastijomis, taip padėdamos pagrindus milžiniškam jų anūko Karolio V palikimui. Jo anūkė buvo Anglijos karalienė Marija I.

Įvairūs

• Ferdinandas kartu su žmona, dukra Joana ir jos vyru Pilypu bei anūku Migueliu palaidotas Granados Kapilla Real kapinėse.
• Valdant kartu su karaliene Izabele, jie naudojo šūkį "Tanto monta, monta tanto, Isabel como Fernando" ("Jie yra vienodi, Izabelė ir Ferdinandas"). Jis buvo vartojamas norint parodyti, kad jų valdžia abiejose valdose yra vienoda, nes tuo metu toks susitarimas buvo neįprastas.
• Kai kurie mokslininkai teigia, kad Ferdinandas, o ne nelaimingasis Cezaris Bordžija, buvo tikrasis Niccolò Machiavelli knygos "Kunigaikštis", kurioje jis dažnai minimas, įkvėpėjas.

Susiję puslapiai

• Ispanijos istorija