Marija I (1516 m. vasario 18 d. - 1558 m. lapkričio 17 d.), dar žinoma kaip Marija Tiudor, buvo Anglijos ir Airijos karalienė nuo 1553 m. liepos 19 d. iki mirties. Ji buvo vyriausia Henriko VIII duktė ir vienintelis vaikystę išgyvenęs Kotrynos Aragonietės vaikas.
Marija Anglijos soste pakeitė savo neilgai gyvenusį pusbrolį Edvardą VI. Ji buvo ketvirtoji karūnuota Tiudorų dinastijos monarchė. Marija prisimenama dėl to, kad trumpam vėl pavertė Angliją katalikiška šalimi.
Marija liepė sudeginti ant laužo beveik 300 su ja nesutinkančių religingų žmonių, kurie aprašyti Johno Foxe'o Kankinių knygoje. Dėl to daugelis ją vadino "Kruvina Marija". Kai po Marijos mirties į sostą atsisėdo jos pusseserė iš tėvo pusės Elžbieta I, ji vėl padarė Angliją protestantišką. Ji degino ant laužo visus, kurie atsisakydavo išsižadėti savo tikėjimo ir grįžti į Romos katalikybę.
Ankstyvasis gyvenimas ir teisinis statusas
Marija gimė kaip karaliaus Henriko VIII ir jo pirmosios žmonos Kotrynos Aragonietės duktė. Po Henriko VIII skyrybų su Kotryna ir santuokos su Ana Boleyn Marija neteko teisės vadintis karalienės dukra: ji buvo paskelbta neteisėta. Šis statusas smarkiai paveikė jos vaikystę ir paauglystę — Marija prarado privilegijų dalį ir patyrė sudėtingus santykius su tėvu bei su jo vėlesnėmis šeimomis.
Išsilavinimas ir asmenybė
Marija gavo gerą išsilavinimą: mokėsi lotynų, prancūzų kalbų, istorijos ir religijos. Ji buvo pamaldus žmogus, nuo jaunystės stipriai prisirišusi prie katalikybės. Tai formavo jos pasaulėžiūrą ir vėlesnes politines bei religines priemones.
Karūnavimas, vedybos ir vidaus politika
Po Edvardo VI mirties 1553 m. Marija sugebėjo mobilizuoti paramą ir atkurti savo teisę į sostą. Ji buvo karūnuota 1553 m. spalį. 1554 m. ji susituokė su Habsburgų princu Filipu II (vėliau Ispanijos karalius), siekdama užtikrinti sąjungą su Ispanija ir sustiprinti katolicizmą šalyje. Santuoka buvo nepopuliari tarp daugumos anglių — baiminta dėl ispanų įtakos ir galimos praradimo nepriklausomybės. Vedybų metu Marija patyrė vadinamąją tariamą nėštumą (1554 m.), kuris sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą, tačiau nėštumas buvo netikras ir pora neturėjo palikuonių.
Religinė restauracija ir persekiojimai
Marija siekė atkurti Romos popiežiaus autoritetą ir sugrąžinti Angliją į katalikybę. Jos vyriausybė atšaukė daugelį protestantiškų reformų, sugrąžino bažnytinį turtą į katalikų institucijas ir persekiojo tuos, kurie atsisakė grįžti prie katalikybės. Dėl šių veiksmų ir ypač dėl viešų egzekucijų, didelė dalis protestantų buvo sudeginti ant laužo — apie beveik 300 žmonių, kaip rašoma Johno Foxe'o Kankinių knygoje — ir Marija pelnė pravardę "Kruvina Marija". Istorikai pažymi, kad religinis suskaldymas to meto Europoje buvo didelis, o Marijos veiksmai turėjo tiek religinių, tiek politinių motyvų.
Užsienio politika ir ekonomika
Marijos užsienio politika daugiausia nukreipta į sąjungą su Ispanija per sutuoktinį Filipą. Tai atnešė tiek privalumų, tiek problemų: Anglija įsivėlė į karinius konfliktus su Prancūzija, o 1558 m. buvo prarasta svarbi teritorija — Calais. Finansinė Marijos valdžia taip pat susidūrė su iššūkiais: karai ir restitucijos bažnyčiai didino valstybės išlaidas.
Wyatto sukilimas ir kitų politinių oponentų likimas
1554 m. prieš Marijos ketinimus ištekinti už Filipo kilo vadinamasis Wyatto sukilimas (vadovaujamas Tomas Wyatto). Sukilimas buvo numalšintas, tačiau jis atskleidė plačią opoziciją karalienės politikai. Tarp politinių pasekmių — Lady Jane Grey ir kiti vyresnieji protestantiški pretendentai į sostą buvo nubausti, o kai kurie sukilėliai — sušaudyti arba nubausti kitaip.
Mirtis ir palikimas
Marija mirė 1558 m. lapkričio 17 d., neturėjusi palikuonių. Jos mirties priežastis nėra visiškai aiški; istorikai įvardija įvairias ligas, tarp jų galimą gimdos ar kitas vidines ligas. Po jos mirties į sostą pakilo jos pusseserė iš tėvo pusės Elžbieta I, kuri atkūrė protestantizmą ir iš esmės pakeitė šalies religijos kryptį.
Marijos palikimas yra prieštaringas: vieni ją laiko atkaklia valstybine lyderė, atkūrusia savo suprantamą teisę ir tikėjimą, kiti — žiauria valdove, atsakinga už religinius persekiojimus. Istoriografijoje jos įvaizdis keičiasi priklausomai nuo laikmečio ir vertinimo kriterijų; tačiau jos valdymas žymi svarbų ir dramatišką etapą Anglijos Religijos reformos istorijoje.