Monarchija

Istorija

Monarchija yra viena seniausių valdymo rūšių. Dauguma istorikų sutaria, kad pirmosios monarchijos buvo gentys arba nedidelės žmonių grupės, nusprendusios leisti karo vadui ar kitam lyderiui perduoti savo pareigas vaikams. Taip buvo sukurta dinastija. Ilgainiui taisyklės, pagal kurias buvo sprendžiama, kas taps kitu monarchu, tapo sudėtingesnės. Įprasta primogenitūra. Mirus senajam monarchui, kitu monarchu tampa vyriausias sūnus arba, kai kuriose šalyse, dukra.

Karaliai ir kitų rūšių monarchai valdė daug tūkstančių metų; pavyzdžiui, daug karalių minimi Biblijoje ir senovės istoriniuose šaltiniuose. Trys seniausios šalys, kurių monarchai tebeeina pareigas, yra Jungtinė Karalystė, kurioje ta pati britų karališkoji šeima gyvuoja jau beveik 1000 metų, Danija, kurioje karališkoji linija nenutrūko beveik 1200 metų, ir Japonija, kurios dokumentai liudija apie dar senesnę imperatorių liniją.

Šiandien daugelis monarchų atlieka daugiausia ceremoninius valstybės vadovo darbus, o vyriausybės vadovas, kuris paprastai yra renkamas, priima ir įgyvendina įstatymus. Jis taip pat labai svarbus kitose šalies dalyse.

Oficialus Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV portretas. Hyacinthe Rigaud jį nutapė apie 1700 m. Jame Liudvikas pavaizduotas su visais valdžios ženklais. Jis buvo Prancūzijos karalius iš Dievo malonės. Kelių absoliutinių monarchų portretai buvo sukurti panašūs į šį paveikslą

Monarchinės valdžios rūšys

Absoliuti monarchija

Absoliutinėje monarchijoje monarchas yra vienintelis visų įstatymų šaltinis. Monarchas turi visišką galią priimti bet kokį įstatymą vien savo sprendimu. Bet kuri kita šalies institucija negali priimti įstatymų, kurie turėtų įtakos monarchui, nebent monarchas nuspręstų tai leisti. Kartais monarchas taip pat yra valstybės religijos vadovas ir taip pat leidžia religinius įstatymus. Monarchas bet kada ir dėl bet kokios priežasties gali atimti arba atiduoti visą šalyje esančią žemę ir turtą. Kariuomenę ir laivyną asmeniškai kontroliuoja monarchas ir bet kada gali panaudoti bet kokiam tikslui. Monarchas taip pat gali pasirinkti, kas taps kitu monarchu, ir bet kada pakeisti taisykles. Paprastai nerenkama vyriausybė ar parlamentas, o jei toks ir yra, jis neturi realios galios. Tokia valdžia šiandien labai reta. Žmonės joje neturi daug galios.

Absoliutinės monarchijos pavyzdžiai yra Vatikanas, Brunėjus, Kataras, Saudo Arabija, Omanas ir Svazilendas.

Konstitucinė monarchija

Konstitucinė monarchija - tai tokia valdymo forma, kuri paprastai yra demokratinė ir turi konstituciją, o monarchas yra valstybės vadovas. Arba monarchas turi paklusti įstatymams kaip ir visi kiti, arba yra specialūs įstatymai, kuriuose nurodyta, ką monarchas gali daryti ir ko ne. Monarchas paprastai negali pats nuspręsti dėl savo specialių įstatymų. Pavyzdžiui, gali būti įstatymai dėl to, su kuo gali susituokti monarcho vaikai, kuriuos priima parlamentas. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, jei karališkosios šeimos narys susituokia be parlamento leidimo, jis pats negali tapti karaliumi ar karaliene. Kariuomenė ir laivynas gali prisiekti monarchui, tačiau tikroji kontrolė suteikiama išrinktai vyriausybei. Yra įstatymai dėl nuosavybės ir paveldėjimo tvarkos (kas taps kitu monarchu), kuriuos gali pakeisti tik išrinkta vyriausybė. Paprastai monarchas turi pasirašyti įstatymus, tačiau privalo vykdyti išrinktos vyriausybės valią.

Konstitucinėje monarchijoje paprastai valdžia yra atskirta, o monarchas dažnai atlieka tik paradines funkcijas, pavyzdžiui, atstovauja šaliai keliaudamas arba simbolizuoja visą šalį (o ne konkrečią politinę partiją). Konstituciniai monarchai paprastai nebalsuoja, net jei tai yra teisėta. Balsavimas reikštų, kad jie politiniuose ginčuose pasirenka vieną iš pusių ir tada negalėtų teigti, kad atstovauja visiems šalies gyventojams. Kai kuriose konstitucinėse monarchijose monarchui suteikiama teisė vetuoti įstatymus, tačiau daugumoje šalių, kuriose tokia teisė suteikiama, ja naudojamasi labai retai. Šalyse, kuriose monarchas gali atleisti arba paskirti vyriausybę, paprastai tai daroma tik siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi demokratinių procesų, nesiimant politikoje jokios pusės. Konstitucinių monarchų paskyrimus į valstybines pareigas paprastai prieš tai patvirtina demokratiškai išrinkta vyriausybė.

Konstitucinių monarchijų pavyzdžiai: Jungtinė Karalystė, dauguma Tautų Sandraugos narių, Australija, Nyderlandai, Norvegija, Danija, Švedija, Belgija, Japonija ir Ispanija. Skirtingai nei kitose konstitucinėse monarchijose, Tailande monarchas kartais dalyvauja politikoje, kad darytų įtaką vyriausybei, tačiau jis vis tiek yra pavaldus įstatymams.

Saudo Arabijos karalius Fahdas, absoliutus monarchas


Sandraugos karalienė Elžbieta II, konstitucinė monarchė


Jordanijos karalius Abdullah II, kuris nuo 1999 m. yra valstybės vadovas.

Paveldėjimas

Šiandien yra trys pagrindinės formos, kaip išrinkti naują monarchą, mirus senajam arba dėl to, kad senasis monarchas paliko valdžią:

• Yra nustatyta paveldėjimo tvarka. Paprastai naujuoju monarchu tampa kas nors iš tos pačios šeimos.
• Keletas žmonių renka naują monarchą
• Senasis monarchas paskyrė asmenį, kuris taps kitu monarchu.

Iš šių trijų atvejų dažniausiai pasitaiko paveldėjimo tvarka. Tarp šalių, kuriose monarchai renkami, yra Malaizija, Samoa, Kambodža, Jungtiniai Arabų Emyratai, Andora ir Vatikanas.

Susiję puslapiai

• Paveldima monarchija