Absoliutinė monarchija: kas tai? Istorija, bruožai ir pavyzdžiai
Sužinokite, kas yra absoliutinė monarchija: istorija, pagrindiniai bruožai ir ryškūs pavyzdžiai nuo viduramžių iki šių dienų arabų monarchijų.
Absoliutinė monarchija - tai tokia monarchijos forma, kai vienas asmuo, paprastai vadinamas monarchu, turi absoliučią valdžią. Ji skiriasi nuo konstitucinės monarchijos, kurią riboja arba kontroliuoja kitos žmonių grupės. Kontrolieriai gali būti tokie subjektai kaip dvasininkai, įstatymų leidėjai, socialinis elitas arba rašytinė konstitucija.
Viduramžiais beveik visi monarchai buvo absoliutūs savo karalystės valdovai. Po Prancūzijos revoliucijos (XVIII a. pab.) vis dažniau monarchus ribojo konstitucija.
Šiuo metu yra išlikusios kelios absoliutinės monarchijos, daugiausia arabų ir Artimųjų Rytų šalyse.
Kas būdinga absoliučiajai monarchijai?
- Valdžios centralizacija: monarchas turi teisę priimti sprendimus vykdomosios, kartais ir įstatymų leidžiamojo bei teisminio pobūdžio klausimais be reikšmingų institucinių apribojimų.
- Šeiminė ar dinastinė paveldimumas: valdžia dažniausiai perduodama pagal paveldėjimo taisykles (hereditarinis princips).
- Teisinis ir politinis viršenybė: įstatymai, administracija ir karinės pajėgos paprastai paklūsta monarchui; teismai gali būti kontroliuojami arba jiems trūkti visiškos nepriklausomybės.
- Legitimizacijos mechanizmai: valdžia gali būti pateisinama dieviškąja teisė (divine right), tradicija arba nacionaliniu vieningumu.
- Ribotos pilietinės laisvės: visuomenės politinė dalyvavimo galimybė (pvz., laisvi rinkimai, laisvi parlamentai, žodžio laisvė) būna stipriai apribota.
Istorinė raida
Absoliuti monarchija išryškėjo ypač ankstyvaisiais moderniaisiais laikais (XVII–XVIII a.), kai valstybės centralizavosi, augo administracija ir atsirado nuolatinės kariuomenės. Klasikinis pavyzdys – Prancūzija karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpiu („Valstybė – tai aš“), kai monarchas stengėsi sukaupti visas sprendžiamąsias galias. Panašūs procesai buvo Rusijoje (pvz., caras Petras I), Ispanijoje, Austrijoje ir kitur.
XVIII–XIX a. politinės, ekonominės ir idėjų permainos (apsvietos idėjos, revoliucijos, industrializacija) skatino konstitucinių institucijų atsiradimą ir monarchijų transformaciją. Dėl to daugelis absoliučių monarchijų netapo tokios pat absoliučios — jų valdžia buvo apribota ar perkelta į parlamentus, konstitucijas ir kitus mechanizmus.
Šiuolaikiniai pavyzdžiai
Nors dauguma Europos monarchijų tapo konstitucinėmis, kai kurios šalys vis dar turi labai stiprią arba absoliučią monarchinę valdžią. Tarp dažniausiai minimų šiuolaikinių atvejų yra kai kurie Persijos įlankos šalys bei kelios Afrikos monarchijos. Konkreti statuso klasifikacija gali skirtis priklausomai nuo kriterijų (teisinė konstitucija, parlamento galia, žmonių teisės), todėl kartais šalis apibūdinama kaip „faktiškai absoliuti“ arba „labai centralizuota monarchija“.
Privalumai ir trūkumai
- Privalumai: greitas sprendimų priėmimas, nuosekli politika ir galbūt didesnis stabilumas trumpuoju laikotarpiu; centralizuotas valdymas gali palengvinti krizės valdymą.
- Trūkumai: kontrolės stoka, atsakomybės nebuvimas, korupcijos ir nepotizmo rizika, žmogaus teisių pažeidimai bei politinių laisvių ribojimai; ilguoju laikotarpiu gali trūkti legitimumo ir ekonominės bei socialinės adaptacijos.
Kaip monarchija pereina į konstitucinę formą?
Transformacija dažnai vyksta vienu arba keliomis iš šių kraštutinių priemonių: revoliucija ar sukilimas, nuosaikesnės reformos iš viršaus (monarcho iniciatyva suteikti konstituciją), spaudimas iš elito ir visuomenės (pavyzdžiui, miegančios aristokratijos ir augančios buržuazijos reikalavimai) arba tarptautinis spaudimas. Kartais pokytis būna palaipsnis — pirmiausia atsiranda riboto pobūdžio parlamentai ar teisinės garantijos, vėliau — platesnė konstitucinė sistema.
Kaip atpažinti absoliučią monarchiją šiuolaikiniame pasaulyje?
Keletas požymių: monarchas turi plačias įstatymų leidimo ar vykdomosios valdžios galias, nėra realios, nepriklausomos teisminės sistemos, parlamentas arba konsultacinės institucijos neturi sprendžiamojo balso, rinkimai (jei vyksta) yra simboliniai arba labai riboti, bei yra reikšmingi apribojimai pilietinėms laisvėms ir žmogaus teisėms. Vis dėlto vertinant konkrečią valstybę būtina atsižvelgti į jos konstitucinį ir faktinį praktikų derinį.
Santrauka
Absoliutinė monarchija reiškia tokį valdžios modelį, kuriame vienas asmuo laiko daugumą politinės galios. Istoriškai ši forma dominavo eilę amžių, bet šiuolaikiniame pasaulyje ji tapo retesnė ir dažnai pripažįstama tik tam tikrose šalyse arba kaip istorinė fazė link konstitucinio valdymo. Vertinant konkrečius pavyzdžius, svarbu atskirti teisines normas nuo realios politinės praktikos.
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, liaudyje vadinamas Saulės karaliumi, pavaizduotas Hyacinthe'o Rigaud portrete, sukurtame apie 1700 m. Prancūzijos karalius pavaizduotas su visais valdžios ženklais, rodančiais, kad jo valdymas įteisintas Dievo malone. Šis portretas buvo naudojamas kaip pavyzdys kitiems panašiems to meto Europos monarchų portretams.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra absoliutinė monarchija?
Atsakymas: Absoliutinė monarchija - tai tokia monarchijos forma, kai vienas asmuo, paprastai vadinamas monarchu, turi absoliučią valdžią.
K: Kuo absoliutinė monarchija skiriasi nuo konstitucinės monarchijos?
A: Absoliutinės monarchijos nevaržo ir nekontroliuoja kitos žmonių grupės, o konstitucinę monarchiją varžo ir kontroliuoja kiti subjektai, pavyzdžiui, dvasininkai, įstatymų leidėjai, socialinis elitas arba rašytinė konstitucija.
Klausimas: Koks buvo "Karaliaus įstatymas" Danijoje ir Norvegijoje?
A: "Karaliaus įstatymas" (Kongeloven) buvo konstitucija, kuri apėmė absoliučią monarcho valdžią Danijos-Norvegijos karalystėje.
Klausimas: Ar daugelis monarchų anksčiau buvo absoliutūs valdovai savo karalystėse?
Atsakymas: Taip, nemažai monarchų anksčiau buvo absoliutūs valdovai savo karalystėse.
K.: Kada monarchai tapo ribojami konstitucijos?
A: Po XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucijos monarchai vis dažniau buvo ribojami konstitucijos.
K: Ar yra išlikusių absoliutinių monarchijų?
Atsakymas: Taip, yra išlikę keletas absoliutinių monarchijų, kai kurios iš jų yra arabų šalyse.
K: Kokios grupės gali suvaržyti arba kontroliuoti konstitucinę monarchiją?
A: Konstitucinę monarchiją gali suvaržyti arba kontroliuoti tokie subjektai kaip dvasininkai, įstatymų leidėjai, socialinis elitas arba rašytinė konstitucija.
Ieškoti