Prancūzijos revoliucija - 1789-1799 m. Prancūzijoje vykusi revoliucija. Prancūzijos revoliucijos rezultatas buvo monarchijos pabaiga. Karaliui Liudvikui XVI 1793 m. buvo įvykdyta mirties bausmė. Revoliucija baigėsi, kai 1799 m. lapkričio mėn. į valdžią atėjo Napoleonas Bonapartas. 1804 m. jis tapo imperatoriumi.

Iki 1789 m. Prancūziją valdė didikai ir Katalikų bažnyčia. Dėl Apšvietos idėjų paprasti žmonės ėmė norėti daugiau valdžios. Jie matė, kad Amerikos revoliucija sukūrė šalį, kurioje valdžią turi žmonės, o ne karalius. Valdžia iki revoliucijos buvo vadinama Senovės (senuoju) režimu.

Priežastys

Revoliucijai susiformuoti turėjo kelios svarbios priežastys:

  • Ekonominė krizė: valstybė patyrė dideles skolas po brangių karų, mokesčiai nepakankamai surenkami, o žemės ūkio krizės ir prasta derliaus metų sukėlė maisto stygių ir brangimą.
  • Socialinė nelygybė: visuomenė buvo suskirstyta į tris luomus – dvasininkiją, bajoriją ir trečiąjį luomą (miestiečius, valstiečius, buržuaziją). Bajorija ir bažnyčia turėjo daug privilegijų, o mokesčiai gulė ant trečiojo luomo pečių.
  • Idėjinė įtaka: Apšvietos filosofai (pvz., Volteras, Ruso, Monteskjė) skleidė idėjas apie lygybę, teisingumą ir būdus apriboti absoliučią valdžią. Amerikos revoliucija parodė, kad galima pakeisti politinę tvarką.
  • Politiniai nesutarimai: karaliaus vyriausybės bandymai reformuoti mokesčių sistemą susidūrė su bajorijos ir parlamento pasipriešinimu.

Eiga (svarbiausi įvykiai)

Revoliucijos eiga buvo sudėtinga ir dažnai smurtinė. Pagrindiniai etapai:

  • 1789 m. gegužė–birželis: sušaukti Etato Generalės (Estates-General), o tada trečiasis luomas paskelbė apie Nacionalinės Asamblėjos (Assemblée Nationale) susikūrimą.
  • 1789 m. liepos 14 d.: Bastilijos šturmas — simbolinis įvykis, laikomas revoliucijos pradžia.
  • 1789 m. rugpjūtis: priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kuri skelbė lygybę prieš įstatymą, nuosavybės ir laisvių principus.
  • 1790–1791 m.: vykdyta administracinė ir teisinė reforma; 1790 m. priimta Bažnyčios civilinė konstitucija, kuri stipriai pakeitė santykį tarp valstybės ir bažnyčios.
  • 1791 m.: karaliaus bandymas pabėgti (Varennes), kuris sumažino Liudviko XVI autoritetą.
  • 1792 m.: suintensyvėjo karinės grėsmės ir vidaus neramumai; karaliaus valdžia faktiškai nutraukta, paskelbta Respublika.
  • 1793–1794 m.: Terro laikotarpis (La Terreur) — revoliucijos radikalizacija, Jakobinų partijos galia, Revoliucijos Tribunolas ir Komitetas visuomenės saugumui, masinės represijos, daug politinių suėmimų ir egzekucijų. 1793 m. sausio 21 d. nuteistas ir nukryžiuotas (giljotinuotas) Liudvikas XVI.
  • 1794 m. liepa (Termidoro perversmas): Robespjeras nuverstas ir įvykdyta mirtimi, tuo baigėsi Terro laikotarpis.
  • 1795–1799 m.: valdo Direktorija — nestabili, korumpuota valdžia, kuri susiduria su karais ir ekonominėmis problemomis.
  • 1799 m. lapkričio 9 d. (18 Brumairio perversmas): Napoleonas Bonapartas įvykdė perversmą ir perėmė valdžią — tai faktiškai užbaigė revoliucinį dešimtmetį.

Pasekmės

Prancūzijos revoliucija turėjo trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes:

  • Politinės pasekmės: baigėsi absoliutinė monarchija, atsirado idėjos apie tautinę suverenitetą, Respublikos koncepcija ir modernios politinės institucijos. Vėlesnės žmonių teisės įtvirtintos gavus platesnę pripažinimą.
  • Teisinės ir administracinės reformos: panaikintos feodalinės privilegijos, suvienodinta teisinė sistema, vėliau priimtas Napoleono kodeksas, kuris sukūrė daug šiuolaikinių civilinių teisės principų ir paplito po Europą.
  • Religiniai pokyčiai: bažnyčios nuosmukis politikoje, bažnyčios turtas nacionalizuotas, vykdyta sekuliarizacija.
  • Socialinės ir ekonominės pasekmės: valstiečiai buvo išlaisvinti nuo baudžiavos likučių, pradėtos pertvarkos, kurios skatino urbanizaciją ir kapitalistinę ekonomiką.
  • Kultūrinės ir idėjinės pasekmės: revoliucinės idėjos apie laisvę, lygybę ir brolystę paplito Europoje ir tapo pagrindu vėlesnėms liberalinėms ir nacionalinėms judėjimams.
  • Tarptautinės pasekmės: revoliuciniai karai ir Napoleono ekspansija pakeitė Europos žemėlapį, paskatino nacionalizmo augimą ir ilgalaikes politines permainas.

Kaip tai prisimenama

Prancūzijos revoliucija dažnai vertinama prieštaringai: ją mato kaip laisvės, lygybės ir teisingumo siekį, bet kartu — ir kaip chaoso, smurto ir politinių persekiojimų laikotarpį. Revoliucijos simboliai (pvz., Bastilijos šturmas, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija) iki šiol yra svarbi modernios demokratijos istorijos dalis.

Santraukoje, 1789–1799 m. revoliucija pakeitė Prancūzijos visuomenės pagrindus, išlaisvino daug socialinių ir teisiniu pokyčių ir paskatino naują politinį mąstymą, kurio įtaka jaučiama iki šiol.